Pokalbiai su kolekcininkais. Rolandas Valiūnas – kolekcininkas, gyvenantis muziejuje su 7000 eksponatų

„Lewben Art Foundation“ (LAF) ir Artnews.lt pradeda ciklą „Pokalbiai su kolekcininkais“. LAF savąją kolekciją augina jau beveik dešimt metų ir 2022-ųjų rudenį ruošiasi atidaryti meno centrą Bernardinų g. 6-12, Vilniuje. Kartu su menotyrininke Karolina Tomkevičiūte ir fotomenininku Visvaldu Morkevičiumi LAF nori supažindinti Jus su kolekcininkais ir papasakoti apie jų patirtis. Tad „Pokalbiai su kolekcininkais“ pristatys žmones, kuriuos sieja aistra menui. Vieni jų – meno kolekcininkai, mecenatai, o kiti – išskirtinių kultūrinių patirčių medžiotojai. Šiame straipsnių cikle kalbėsime apie tai, kaip gimsta meno kolekcijos, kokių netikėtų istorijų nutinka ir kokia naudą bei vertę kuria domėjimasis menu. Vienų pašnekovų sukauptoms kolekcijoms jau prireikė muziejų, o kiti meno kūriniuose įprasmina asmenines patirtis. Šių žmonių istorijos – tai įkvėpimas ir edukacija visiems, svarstantiems įsigyti meno kūrinių. Kartu šie pasakojimai – ir puiki galimybė meną patirti kitaip.

Šį kartą kalbiname Rolandą Valiūną – kolekcininką, Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ steigėją, Investuotojų forumo valdybos pirmininką ir advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ vadovaujantįjį partnerį. R. Valiūnas – žmogus, sukaupęs įspūdingą kolekciją, patirtį ir tikrąja to žodžio prasme gyvenantis muziejuje.

Ar tiesa, kad į kolekcionavimą Jus atvedė daug skirtingų aplinkybių: mokslai dailės mokykloje, tuščios namų sienos ar jaunystės pažintis su Helmutu Šabasevičiumi, vėliau tapusiu menotyrininku?

Žinoma, nė viena šių aplinkybių nebuvo lemiama. Dailės mokykla ir mokymasis piešti nebūtinai reiškia, kad turi kolekcionuoti. Ar postūmį davė ir tai, kad, būdamas armijoje, mačiau, kaip Helmutas Šabasevičius nuolat piešia balerinas? Nežinau, galbūt pasąmonėje –taip. Manau, ir sienos buvo didžiausias postūmis: kai jas „apgyvendini“ darbais, imi daugiau galvoti apie kolekcionavimą. Be to, pasąmonėje susipina ir daug kitų aplinkybių: domėjimasis istorija, atostogos Havajuose (ten žemėlapių parduotuvės pardavėjas papasakojo, kad turi LDK žemėlapį), bendravimas su kitais kolekcininkais, kuriuos tuo metu jau pažinojau. Taigi niekas negali tiksliai atsakyti, net aš pats.

Kai pradėjote kolekcionuoti, matyt, negalvojote, kad viskas išaugs iki meno pažinimo centro „Tartle“. Kažkada sakėte, kad tikrą kolekcininką nuo netikro galima atskirti pagal tai, ar jam jau trūksta sienų kūriniams eksponuoti. Jums taip ir nutiko?

Laisvų sienų nebeturėjau jau po pirmųjų metų, dar 2001-aisiais. Tada kūrinius pradėjau kabinti advokatų kontoroje „Ellex Valiunas“, kurios partneris esu. Kai kolekcijai buvo panaudotos ir kontoros sienos, apie 2500 kv. m, pradėjau kaupti viename kambarėlyje viską: tapybą, žemėlapius, graviūras.

Namą Užupyje, kur dabar yra „Tartle“, įsigijau negalvodamas, kad čia bus muziejus, bet dirbant su architektu gimė mintis, jog turime įdomią erdvę. Bankas suteikė paskolą ir atsirado galimybė steigti muziejų ir eksponuoti kolekciją, taigi „Tartle“ duris atvėrė 2018-ųjų rugsėjį.

Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle”. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Kažkada Kazys Varnelis gyveno su visa savo kolekcija, o dabar Lietuvoje Jūs esate vienintelis, gyvenantis su visa savo kolekcija?

Trumpai tariant, taip, aš gyvenu muziejuje. Lietuvoje toks turbūt esu vienintelis, o gal ne tik Lietuvoje. Kolekcininkų, gyvenančių su mažomis kolekcijomis, tikrai daug, jų kolekcijos telpa ant sienų ir stalčiuose, bet kolekcininkų, gyvenančių muziejuje, nepažįstu. Dažnai pusiau juokais, pusiau rimtai sakau – visas namas yra muziejus, tik jis suskirstytas į tris dalis. Pirmoji – muziejus-muziejus, kuriame kartais nebūnu net keletą savaičių, nes šioje erdvėje tvarkosi direktorė ir menotyrininkės. Antra muziejaus dalis ta, kurioje mes gyvename, – čia apgalvota, kaip darbai tiktų prie vienos ir kitos patalpos. Trečia dalis – dvejopos paskirties erdvės, pavyzdžiui, poilsio patalpa gali tapti konferencijų sale arba biblioteka, kartais – kabinetu.

Ar kūriniai antroje muziejaus dalyje, t. y. jūsų gyvenamoje erdvėje, keičiasi?

Tiek dvejopos paskirties patalpose, tiek muziejuje, kuriame gyvename, darbai nesikeičia. Architektas mane įkalbino kiekvienam kūriniui padaryti specialias nišas-rėmelius. Tai reiškia, kad, norėdamas pakeisti darbą, turėčiau ieškoti panašaus matmenų kūrinio. Bet mes nusiteikę neieškoti, tikimės, kad tie darbai ten kabės tūkstantį ar bent jau šimtus metų. Kol gyvename, jie neturėtų pajudėti. Ten atrinkti darbai mums labai prie širdies, apie jų perleidimą ar pardavimą negali būti nė kalbos.

Su kuriais darbais niekada nenorėtumėte skirtis?

Tokių darbų tiek daug, kad vardyti būtų beprasmiška. Man labai brangus Pranciškaus Smuglevičiaus kūrinys „Estera prieš Ahasuerą“, kabantis miegamajame, o šiuo metu iškeliavęs į parodą. Nors buvau nusprendęs, kad to, kas atsidurs namuose, parodoms neskolinsiu, bet, pasikalbėjęs su savimi, nuomonę pakeičiau. Taigi ir darbai iš namų erdvės keliauja po parodas, tuomet sienos lieka tuščios.

Mūsų turimi XIX a. lietuvių liaudies meno kūriniai – vien aukso fondas, jo nesinorėtų išleisti. Iki visos LDK žemėlapių kolekcijos trūksta penkių darbų, todėl norėtųsi juos rasti, o ne kažką parduoti. Kalbant apie tapybą, sunkiai parduočiau Stasio Ušinsko natiurmortą. Nors sakau, kad viską parduodu už tris kartus didesnę nei rinkos kainą, o ją nustatau pats. Svarstant teoriškai, jei man atneštų Rembrantą, gal pasiaukočiau ir iškeisčiau S. Ušinską. Bet kadangi niekada taip neįvyks, nėra ko svarstyti. Vis dėlto jei kas atneštų vieną iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbų, bet ne paprastą graviūrą, mielai apsvarstyčiau kažkokius mainus.

Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle”. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Kaip vyksta ir kaip kinta kolekcionavimo procesas? Ar daug pats gilinatės, ar pasitelkiate menotyrininkus?

Buvo metas, kai daug laiko praleisdavau rinkdamas kolekciją, todėl prieš kokius dvejus metus rimtai nuspaudžiau stabdžius. Kitaip tariant, „nulipau nuo adatos“ (nors nei aš, nei jūs nežinome, kaip sunku tai padaryti). Manau, nustoti pirkti meną taip pat labai sudėtinga. Vis dėlto vieną dieną, pagalvojęs, kad kolekcijoje turiu per 7000 meno kūrinių, supratau – reikia lėtinti tempą, pirkimas dėl pirkimo neturi prasmės. Taigi pusmetį nieko nepirkau. Nors prieš tai buvo labai įprasta kas savaitę įsigyti po meno kūrinį, o jei nenusipirkdavau, galima sakyti, imdavo drebėti rankos.

Nors paskui vėl „užlipau ant adatos“ ir vėl kažką nusipirkau, dabar perku gerokai rečiau. Ieškau to, kas iš esmės papildytų kolekciją. Pirkčiau dažniau, jei vertingų dalykų atsirastų dažniau. Tapau gana sunkiu pirkėju turintiems ką pasiūlyti meno brokeriams ir kitiems žmonėms, nes skaičius nebeteko prasmės – mane domina tik pačios aukščiausios kokybės meno kūriniai. Pavyzdžiui, prieš gerą mėnesį nusipirkau 10 knygų, svariai papildančių kolekciją. Kaip žinote, turime 2500 lituanistinių knygų, visos išleistos iki 1905 m.

Taigi, kaip kolekcininkas, esate azartiškas žmogus?

Bandau valdytis ir, kai reikia, sugebu – belieka nuspręsti, kada reikia, o kada ne.

Ką patartumėte tiems, kurie pradeda pirkti meno kūrinius arba, atvirkščiai, nedrįsta imti domėtis menu?

Visų pirma reiktų susitarti su savimi – o ko gi aš noriu. Bet paprastai tai padaryti labai sunku arba išvis nepavyksta. Nuomonė keičiasi pamažu, reikia susivokti, kas tau patinka, kas ne. Būna, padarai klaidų, jas reikia ištaisyti. Gal staiga susivoki nuėjęs ne ta kryptimi. Svarbu suprasti, kad eini azartišku, bet nelengvu keliu, nebus taip, kad gausi puikiausius iš puikiausių. Tam, kad gautum geriausius, tenka prisirinkti visokių kūrinių.

Kitas patarimas – per daug neskubėti. Nors jis rizikingas, esu ne kartą graužęsis, kad nepaskubėjau. Kiekvienas daro savas klaidas, patiria savus džiaugsmus ir puikius atsitikimus. Kiekvienam kolekcininkui pavyksta įsigyti ir tai, ko jis nesitikėjo. Tai kelias, kurį tiesiog reikia eiti.

Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle”. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Sakote, kad kolekcininko kelias įdomus ir pilnas netikėtumų. Galite pasidalyti kokia istorija?

Papasakosiu, kaip į mano kolekciją atkeliavo M. K. Čiurlionio kūrinys. Ateinu pas pažįstamą, o jis sėdi, žiūri nusiminęs į tą darbą ir sako: „Pirkau iš vienos šeimos Sankt Peterburge, tų žmonių seneliai ten gyveno dar prieš revoliuciją. Čiurlionis taip pat kurį laiką gyveno Sankt Peterburge, taip tas darbas pas juos ir atsidūrė. Aš jį nusipirkau, parsivežiau į Lietuvą, o M. K. Čiurlionio muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis sako, kad čia ne Čiurlionis.“

Jis buvo toks nusiminęs ir aš jam pasakiau – parduok man. Nusipirkau už 5 tūkst. litų, nors gali būti, kad mano pažįstamas dar tais laikas už jį sumokėjo 50 tūkst. eurų. Tas darbas man buvo toks įdomus, pagalvojau, gal pavyks įrodyti, kad čia Čiurlionis ir tie 5 tūkstančiai bus tik kaip arbatpinigiai kavinėje. Jei nepavyks, vis tiek įdomu turėti darbą su tokia istorija ir galintį suklaidinti nepatyrusią akį. Dabar pamažu linkstu manyti, kad ten ne Čiurlionis, bet dar pasilieku mažą galimybę.

Beje, paskutinis Čiurlionio versiją argumentuotai paneigė prof. Vytautas Landsbergis. Nors darbas labai panašus į „Laidotuvių simfonijos“ ciklą, bet, pasak profesoriaus, kūrinyje turėtų būti karstas, o čia panašiau į namą. Kiti menotyrininkai teigia, kad tai ne Čiurlionis, nes matyti, kad nupieštas ant plakato ir ant pastarojo parašyta „po Tolstojaus mirties“. Levas Tolstojus mirė 1910 m., o M. K. Čiurlionis – 1911-aisiais. Nors ant plakato neparašyta, kad tai L. Tolstojaus metinės.

Dėl šios istorijos daug nuomonių. Ar įrodymai galutiniai? Ne, mes nežinome. Anksčiau ar vėliau atsiras naujų technologijų, leisiančių tiksliau įvertinti kūrinius. Kita vertus, šis darbas toks mielas ir gražus, kad jei tai ir ne Čiurlionis, kolekcijoje jis liks kaip įdomus eksponatas. Gal būčiau labiau nusiminęs, jei būčiau tikėjęs, kad perku Čiurlionį.

Kolekcininkas Rolandas Valiūnas. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Kaip manote, ar menas padeda verslui? Ar kolekcionuojant reikia galvoti apie investicijas?

Lietuvoje svarbiausia nedaryti dviejų dalykų: nekolekcionuoti dėl investavimo ir nekolekcionuoti tikintis, kad tai padės kitur. Ir viena, ir kita ateis savaime, bet kai išsikeli tokius tikslus, jie pradeda trukdyti ne tik psichologiškai.

Kalbant apie investavimą, lietuviškų kūrinių kaina kartais auga dramatiškai. Tikrai daug prieš kelerius metus įsigytų darbų šiandien kainuoja aštuonis kartus daugiau. Ir pirkau ne už kelis šimtus eurų, jau tada jie buvo gerokai brangesni. Vadinasi, kainos smarkiai pakilusios. Be to, yra darbų, kuriuos gauti labai sunku. Ekspertas, padedantis man su žemėlapiais, paskutiniu metu negali niekuo padėti, nes tų penkių žemėlapių kol kas nėra rinkoje. Jo nuomone, surinkti tokią pat žemėlapių kolekciją, kokią turime mes, užtruktų apie 30 metų arba tai išvis būtų neįmanoma, nes dalies jų nebelikę, neįmanoma surasti.

Jei nori tik investuoti, reikia galvoti apie šiuolaikinį, tarptautinį meną. Perspektyvos daug geresnės, nes rinka – 6–7 mlrd. žmonių. Labai lengva nusipirkti jau populiaraus autoriaus kūrinių. Meistras esi tada, jei sugebi užčiuopti po kokių 10 metų išgarsėsiantį menininką, kai jis dar pigus. Tokių darbų vertė gali išaugti dešimtis kartų.

O ar padeda verslui menas? Beprotiškai padeda. Pavyzdžiui, skambina pažįstamas ir sako, kad jo verslo partneris iš Londono, renkantis žemėlapius, nori užsukti į „Tartle“ ir pamatyti mano žemėlapių kolekciją. Pažintis prasitęsė per vakarienę, visą laiką kalbėjome apie žemėlapius. O jei kurią dieną jam prireiks teisininko Lietuvoje, suprantama, kuris vardas iškart iškils atmintyje. Tokių atvejų ne vienas ir ne du – o jei ne šimtai, tai daug dešimčių. Žinoma, ne per savaitę ir ne per mėnesį, o per visą kolekcijos istoriją.

Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle”. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Kokių svajonių šiuo metu turite kaip kolekcininkas?

Viena mano svajonių – Jono Kazimiero Vilčinskio ir Napoleono Ordos albumai. J. K. Vilčinskis – žmogus, XIX a. viduryje nusprendęs išleisti gražiausių Lietuvos architektūrinių paminklų, namų, sodybų, dvarų, pilių atlasą (regis, jame yra apie 350 lakštų). Esmė ta, kad tai nebuvo knyga ir juos pardavinėjo po vieną, jie buvo labai brangūs. Nė viena lietuviška valstybinė ar privati organizacija neturi viso rinkinio, aš jau turiu pusę. Paskutiniai metai rodo, kad žingsnis į priekį tampa labai sunkus. Napoleono Ordos albumas dažnesnis, Lietuvos valstybinėse institucijose yra užbaigtų rinkinių, bet ir aš norėčiau dar vieną surinkti. Išbaigti tokie rinkiniai pabrangsta ir kaip investicijos.

Dar viena įdomi Jūsų kolekcijos dalis yra skulptūros.

Taip, dalis eksponuojama „Tartle“ kieme, o didžiulės 2–9 metrų skulptūros yra mano sodyboje už Vilniaus, tas skulptūrų parkas nemažas. Didžioji dalis skulptūrų – dviejų Lietuvos grandų – Mindaugo Navako ir Vlado Urbanavičiaus. Skulptūrų parke yra ir kitų eksponatų: pagoniškų akmenų, aukurų kolekcija, įdomių ir didelių akmenų kolekcija.

O kaip apibrėžtumėte savo santykį su šiuolaikiniu menu? Ar perkate šiuolaikinius darbus?

Kolekcijoje nemažai tokių kūrinių, bet mano santykis su šiuolaikiniu menu atsargus. Pirma, šiuolaikinis menas – sritis, kur mes, kaip „Tartle“, jau orientuojamės ne į lituanistiką ir daugiau žvelgiame per lietuviškumo prizmę. Šiuolaikinis menas – pasaulinis reiškinys ir norisi matyti gerokai plačiau negu tik per darbus, sukurtus Lietuvos teritorijoje. Be to, šie kūriniai labai brangūs.

Antra, turi skirti daug laiko, kad suvoktum, ką perki. Kadangi profesiniame, visuomeniniame gyvenime esu labai užimtas ir dar turiu didelę šeimą, laiko resursai riboti. Tam reikėtų pasitelkti ekspertus ir pasiruošti – noriu pats suprasti, ką ir kodėl perku. Tikiu, kad ateis laikas, kai mano aktyvumas sumažės.

Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle”. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

„Tartle“ misija – Lietuvos istoriją pasakoti per meną. Kaip reikėtų ją perteikti jaunajai kartai, kuri nelabai tuo domisi?

Ilgai diskutavome, ar mūsų komunikacija turėtų būti labai aktyvi, kad prie „Tartle“ stovėtų eilės. Tik neturime tokio dydžio patalpų, kad galėtume pritraukti šimtus žmonių, be to, tada kiltų nusivylimas. Nusprendėme, kad turėtume orientuotis į žmones, kuriems menas ir istorija iš tiesų įdomu, ir bandyti juos pritraukti. Todėl rengiame ekskursijas su gidais.

Iš kitos pusės, šioks toks nusivylimas kilo dėl mokyklų. Joms aktyviai siūlėme lankytis, bet susidomėjimas buvo mažas, ir man sunku suprasti kodėl. Geras pavyzdys – Vilniaus licėjaus mokytojai, jie vesdavo vaikus. Čia matau didžiąją Lietuvos bėdą – jaunam žmogui daug įdomiau kas kita. Deja, ir mano patirtis rodo, kad istorija įdomi mažai daliai žmonių. Kiekvienas lenkas, turintis aukštąjį išsilavinimą, visus savo karalius išvardina, tad kodėl kiekvienas lietuvis neturėtų žinoti visų Lietuvos kunigaikščių? Žmonės gyvena paraleliniame pasaulyje, jiems istorija visiškai neįdomi, nesuvokiama.

Kalbant apie ateitį, ką manote apie kolekcionavimą?

Lietuvoje kolekcionuoti ima 30–40 metų žmonės. Trisdešimtmečiai pradeda domėtis ne tik pinigais – jie imasi kažko rimto. Mes galime spekuliuoti, kas čia bus su kolekcionavimu, ar Lietuva su lietuviškai kalbančiais žmonėmis egzistuos. Klausimas – ar išliks Lietuvoje tai, kas buvo kuriama prieš 100 metų ar dabar. Kartais išnykusių tautų menas įdomesnis. Vis dėlto tikiu, kad meno kūrinius kolekcionuojančių žmonių daugės, nes atsiranda daugiau pinigų, bus paveldėtojų, taigi natūraliai rasis žmonių, kuriems rūpės ne tik uždirbti, bet ir kitos vertybės, pavyzdžiui, kolekcionuoti.

Kokios būtų trys meno rekomendacijos žmonėms, besidomintiems ar tik pradedantiems domėtis menu?

Kiekvienam žmogui reikia užsukti į „Tartle“, būtinai ir į skulptūrų sodą, kur dabar įsikūręs ir „Residence“ kokteilių baras. Antra – apsilankyti Bazelio meno mugėje. Ten pamatysi stebuklų ir galėsi įsigyti bet ką: nuo garsiausių XIX a. vardų iki šiuolaikinio meno žvaigždžių. Pereisi tą meno mugę ir greičiausiai nieko nepirksi, nes kainos įspūdingos, bet įgysi visiškai kitą supratimą apie meno pasaulį, suprasi, kaip jis funkcionuoja. Pamatysi, kaip it paklaikę lekia labai turtingi žmonės, kad spėtų įsigyti nusižiūrėtus kūrinius.

Kadangi mūsų pokalbis ne tik apie meną – palietėme ir istorinius aspektus, kiekvienam lietuviui siūlau perskaityti pasirinktą istorijos vadovėlį. Mano paskutinis – Tomo Venclovos „Lietuvos istorija“ (du tomai). Nors ne su viskuo, kas ten parašyta, sutinku.

Kolekcininkas Rolandas Valiūnas. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle”. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Kolekcininkas Rolandas Valiūnas. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle”. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Kolekcininkas Rolandas Valiūnas. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Stasys Ušinskas „Cirko repeticija“, iki 1940. Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle”. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Kolekcininkas Rolandas Valiūnas. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle”. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka