Persidengiantys tikrovių ekranai: kiek trunka erdvės tarp jų? Julijos Pociūtės paroda galerijoje „Meno parkas“

2020 m. rugpjūčio 17 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Evelina Januškaitė

 

Apie parodą „Apstulbusi akis prarado amą“ (galerija „Meno parkas“, 2020) virtualiai kalbasi menotyrininkė Evelina Januškaitė ir menininkė Julija Pociūtė.

Apie kūrybą ir realybę

Tarpdisciplininio meno kūrėja Julija Pociūtė naujausioje parodoje tęsia ankstesnius meninius tyrimus, kurių fizinę raišką sudaro įvairūs atsispindintys vaizdo (ne)fiksuojantys paviršiai, įtaigiai manipuliuojantys žiūrovo žvilgsnį įtraukiančiais efemeriškais atvaizdais. Pasitelkdama atspindinčius ir spontaniškai aplinkos regimybę atkartojančius ekranus[1], menininkė kūryboje svarsto asmeninės ir kolektyvinės atminties sąveikas, laiko iliuziją, realybės ir fikcijos, objekto ir jo atspindžio santykį. Dėka fizikinių savybių ir simbolinės atspindžio įkrovos autorė aktyvuoja individualią suvokėjo atmintį, ir manipuliuodama jo žiūra, sukelia perviršinį realybės patyrimą. Atspindys Julijos kūryboje veikia kaip efemeriškas ir kaskart (per)kuriamas atvaizdas, kurio spontaniškas ir nykstantis patyrimas redukuoja regimą ir patiriamą tikrovę, o veidrodinis paviršius steigia ir atspindyje užaštrina netikrą, fiktyvią, imituotą realybę.

Pasitelkdama ne tik atspindžių ir šviesos, bet ir kanoninio garsų komponavimo sintezę, parodoje „Apstulbusi akis prarado amą“ autorė pristato šviečiančius bei skulptūrinį objektus ir video darbą, kurie daugina, (per)konstruoja realybės koordinates ir papildo bei sustiprina juslinį patyrimą. Svarbiausiu akcentu tampa patiriamų tikrovių persidengimas bei žiūrovo percepcijai atsiveriančios erdvės tarp skirtingų laiko registrų: sluoksniuojantis laikiškumo patyrimo metmenims, ištinka netikrumo ir būdravimo būsena. Praeitį atsiminimų pavidalu archyvuojanti atmintis, spontaniškas ir efemeriškas dabarties patyrimas bei nerimas dėl virtualybės ekspansijos į mūsų sąmonę ir patyriminę teritoriją, konstatuoja pamatinį Julijos Pociūtės asmeninio laiko vektoriaus paieškų siekį šioje įsitinklinusioje ir tikrovės fikcija virstančioje realybėje.

 Evelina Januškaitė (E.J.): Julija, kaip ši paroda pratęsia ir papildo tavo kūrybinę realybę? Kodėl tau vis dar aktualu fundamentalių dvinarių opozicijų permąstymas? Ar ši paroda funkcionuoja kaip savarankiškas pastarojo laikotarpio kūrybinis eksperimentas, įtraukiant papildomus garso dėmenis, ar vis tik yra labiau apibendrinanti platesnio tavo kūrybinio konteksto išdava? Ką naujo patyrei ir suvokei, kurdama šiuos darbus?

Julija Pociūtė (J. P.): Ši paroda tęsia jau anksčiau užčiuoptus tyrinėjimus, kuriuose mane domina vizualumo patyrimas, susidedantis iš vaizdo fiksacijos ir suvokimo bei šiame santykyje atsirandančių tarpinių patyrimo būsenų, glaudžiai susijusių su atminties išlaikymo ir kintamumo fenomenu, tarsi atskirų atminties vizualų diapazonu. Norėjosi išgryninti supaprastintą vaizdinę raišką, kuri koncentruotųsi ties atsikartojančiu elementu – savitais vaizdo sluoksniais. Gilinausi į kiekvieną sluoksnį kaip atskirą visumos elementą, tuo pačiu kurdama nedalomą visumą.

Man aktualūs prieštaravimai bei tam tikruose dualumuose gimstantys kontempliaciniai klausimai, kurie leidžia svarstyti aplinkos patyrimo sandarą. Kaip ir kiekvienas kūrybos etapas, net ir aktualizuojantis skirtingas temas, tai yra besitęsiančio kūrybinio proceso dalis. Tam tikri vaizdai, persikeldami iš ankstesnės parodos, referuoja nesibaigiantį kūrybinį procesą, kuris tam tikru momentu sustabdomas ir patalpinamas erdvėje. Atradimu šioje parodoje man tapo intuityvus tos pačios idėjos padalijimas į skirtingas medijas, tokiu būdu pabrėžiant pasirinktų raiškos priemonių, tokių kaip plastikas, šviesa, video medija ar stiklo elementai, subtilumą, nepaisant skirtingo jų panaudojimo ir pritaikymo.

Šviečiantys objektai

Fiziškai parodą sudaro ant sienų eksponuojami šviesovaizdiniai apskritimo formos objektai, kurių ekranas atveria dvilypę žiūros trajektoriją – vaizdas juose skaidomas vienodo pločio ritmiškomis vertikalėmis, kurių dalis veidrodinės, dalis – fragmentuota nuotrauka. Balansuodama tarp atspindėtos dabarties (tikrovės), atvaizduojamos praeities (atminties) ir iš jų sąveikų kylančių ateities projekcijų (įsivaizduojamybės), Julija meta iššūkį žiūrovo sąmoningumui, sutrikdydama jo regos budrumą, o tuo pačiu priversdama įsitraukti į kūriniais persvarstomą tikro-netikro dialektiką.

Pirmasis objektas „Miškas“ (2020) pasiskolina atvaizdą iš ankstesnės autorės instaliacijos (2017) ir videokūrinio „Miške” (2018). Žvelgiant iš nuotolio, regimas miško vietovės fotoatvaizdas – nors dalis nuotraukos pašalinama iš mūsų regos lauko pakeičiant jas atsispindinčiu paviršiumi, žvilgsnis užpildo trūkstamas atvaizdo vietas ir leidžia jį suvokti holistiškai. Kūrinyje sąveikauja vaizdu priminta ankstesnė patirtis, skaitmeninėmis priemonėmis fiksuota ir perkelta į naują vaizdo registrą, bei spontaniška dabartis, imituojanti patiriamą tikrovę. Priartėjus arčiau ekrano, žiūra susitelkia į įtraukiantį ir sudalintą savo paties atspindį veidrodiniame paviršiuje. Dėl dabar rodančio paviršiaus meno objektas yra aktyvi, katalizuojanti instaliacijos dalis: savo paties atvaizdo reprezentacija meno kūrinyje įgauna estetinį pagrindą ir kvestionuoja „aš kitas aš“, „aš ne aš“ anapus ekrano problematiką.

Veidrodiniame paviršiuje atvaizdas yra laikinas, o laikinumas tikrovės imitaciją redukuoja iki momentinio įspūdžio. Julijos Pociūtės patyriminės instaliacijos funkcionuoja kaip vizualūs laiko pertrūkių ekranai, kuriuose momentiškai vaizdo nefiksuojančiame paviršiuje užlaikomi kintančios realybės parametrai. Tokie mimetiški (atspindintys ir atkartojantys) meno kūriniai tampa praeinančios dabarties (laiko patyrimas) ir tikrovės (reprezentacija) tęsiniais laike. Kaitą ir neapčiuopiamumą steigiančios išorinės reprezentacijos formos, kurios sudaro didžiąją dalį mūsų atvaizdais perpildyto pasaulėvaizdžio, po įvairiais atspindžiais ir atvaizdais paslepia pačią tikrovę.

Ekspansyvios šiuolaikybės skaitmenizacijos aspektas Julijos parodoje išskleidžiamas kūrinyje “Abstulbusi akis” (2020), kuriame tarp veidrodinių juostelių išvystame kompiuterinio 3D modeliavimo būdu sukurtą fiktyvios moters portretą. Vizualiai jis primena šiandieninėje kinematografijoje neretai kultivuojamą ikonografinę idealybę, įgaunančią realiuoju laiku virtualiai komunikuojančio dirbtinio intelekto vaizdinės raiškos bruožų. Simetriška veido struktūra leidžia įsivaizduoti regimą atvaizdą kaip dirbtiną reprezentacinę siekiamybę, kurią mums bruka „idealaus“, bet netikro, sufalsifikuoto „tobulo pasaulio“ įvaizdžio kultas. Jis stipriai prisideda prie to, kad regimybėmis perkrautas mūsų pasaulėvaizdis virsta fiktyvia tikrovės simuliacija.

Šis parodos objektas referuoja vaizdų gamintojų ir vartotojų įsitarpinimą virtualiose matricose ir socialiniuose tinkluose, kai konstruodami įsivaizduojamą savo tobulybę, iškreipiame realybės ir kartotės santykį ir susikurtą iliuzinį atvaizdą paverčiame garbinimo objektu. Žvilgsnio sinchronizacija su algoritmų sukurta idealybe ir regimu savo paties atvaizdu atspindinčiame paviršiuje panardina dabarties patyrimą skaitmenizuotoje erdvėje, ir verčia dar kartą svarstyti, kaip intensyviai įsitrauksime į šių persidengiančių realybių sąveikas? Ar dar gebėsime pajusti plonytę ribą, jungiančią fenomenologinę būtį čia ir reprezentuotą realybę, esančią anapus ekrano? Nesiekdama vienareikšmiško atsakymo į šiuos šiuolaikybės klausimus, nestodama į vieną ar kitą prieštaravimų pusę, menininkė įtaigiai reflektuoja šiandieninės pasidalijusios, skilusios asmenybės būseną, užduodama toną kiekvieno suvokėjo autonomiškam šių reiškinių suskliaudimui.

Trečiame to paties ciklo objekte “Giluma” (2020) (at)vaizduojamas gan abstraktus fragmentas, kuris gali asocijuotis su akimi, kas turi tiesioginių konotacijų su regos ir vaizdinio patyrimo permąstymu, tačiau gali priminti ir juodąją skylę, įtraukiančią ne tik vaizdus (tuo pačiu ir paties žiūrėtojo atspindį), bet ir šviesą, negalinčią iš jos ištrūkti. Besisukanti spiralinė visata, stacionaraus vaizdo ekrane dinamika, optiškai sukurianti iliuziją, jog žvilgnis nyra ir pasiduoda regimo verpeto įtraukčiai – Julija čia užčiuopia vaizdinį posūkį nuo statiškų ir fiksuotų vaizdų tėkmės, link virtualių, trumpalaikių ir efemeriškų atvaizdų srauto. Žiūrovas, siekdamas patenkinti vaizdinio geismą, privalo rasti tam tikrą žiūros tašką, ties kuriuo vaizdinė plotmė atsiveria tarsi iliuziška pasirinkimo laisvė – galiu matyti robotę Sofiją primenantį dirbtinės moters veidą, o galiu sufokusuoti žvilgsnį į savo paties nefiksuojamą atvaizdą veidrodinėse ekrano dalyse. Dėl atsispindinčių paviršių ir įvairių atkartojančių ekranų tikrovės ir jos imitacijos santykis atsiduria ties pavojinga riba, kai imama abejoti tuo, kas rodoma, ir imama įtikėti tuo, kas regima. Taip veriasi skopofilinis (pra)regėjimo reiškinys, kuris simbolizuoja tiek žvilgsnį, skrodžiantį kelis Julijos aktualizuojamus skirtingų tikrovių (fenomenologinės-patyriminės bei virtualios-fiktyvios) sluoksnius, tiek skaitmeninio atvaizdo įsiskverbimą į mūsų regos lauką ir įsitarpinimą tikrovės patyrimo būsenose.

Taip Julijos Pociūtės kūriniai iššaukia prieš atspindintį ir atvaizdo nefiksuojantį paviršių besisteigiančią introspektyvią žiūrėtojo būseną, kurios dėka steigiasi laikiškas, vis praeinančioje dabartyje trumpam sulaikomas reginčiojo subjekto patyrimas. Šiame šviečiančių objektų cikle praeities fiksacija ir dabarties refleksija persidengia viename ekrane, o žiūrėtojo žvilgsnis tampa pagrindiniu įnagiu užčiuopti staigiai nykstantį, (ne)perrregimu atspindžiu virstantį įdabartintą laiką.

 E.J.: Julija, anksčiau telkdavaisi ties regimosios patirties ir atminties, realaus ar iliuzinio vaizdo sąveika, būta ir fundamentalių gyvybės ir mirties, asmeninių prisiminimų ir kolektyvinės sąmonės persvarstymų. Šį kartą parodos kontekstas išplečiamas – nebėra akcentuojama viena binarinių opozicijų gairė, o atsiranda kilpinis, neturintis išeities ir baigties, o veikiau juos į vieną singuliarų tašką suspaudžiantis procesualus laiko tėkmės vyksmas. Jis parodoje permąstomas užaštrinant laiko tolydumą – pradedant atsiminimų ir realios užfiksuotos patirties atvaizdu, parodą palieki neužbaigta, kiekvienam autonomiška būsimos tikrovės, kurioje patyriminės būsenos virtualizuojamos, nuasmeninamos, verčiamos universalia algoritminio registro medija, retorika. Kokia, tavo manymu, yra ateities tikrovė? Kaip formuojasi tavo asmeninė dabartis ir kaip tu ją įsivaizduoji ateities projekcijose? Ar žmogus turi susitaikyti su ekspansyviai įsitinklinančios ateities neišvengiamybe?

 J.P. : Mano manymu, ateities tikrovė bus neatsiejama nuo iliuzinio tikrovės suvokimo, kuriame turėtų sąveikauti atspindžių, vizualizacijų, virtualybės sluoksniai, kurie persipindami tarpusavyje trikdys fundamentalų buvimo momentą, paskęsiantį didžiuliame aplinkos triukšme. Žmonijos evoliucijos etapai neišvengiamai atneša skirtingų laikmečio patyrimų ir išgyvenimų, kuriuose vyrauja nerimo elementai, bet tuo pačiu randasi dar kita tikrovė ir metodai, stiprinantys budrumą egzistuoti būtent tokiomis sąlygomis. Didžiausia „prabanga“ futuristiniuose filmuose laikoma gamta, oro švara, natūralumas, ir tai suvokiama kontrasto principu: gaivus oro gurkšnis užteršto didmiesčio aplinkoje ar švarus vanduo, šiukšlėse paskandintame vandenyje.

Skaidrumas

Kūrinyje “Sluoksniai” (2020) materijos skaidrumas, kuris yra dar viena Julijos kūryboje aktuali medžiagos savybė, funkcionuoja kaip šviesos atspindžių gaudyklė. Skystame plastike užstingdyti eglės medžio spygliai simbolizuoja laiko trukmę ir sustiprina nykimo, būties laikinumo naratyvą. Dirbtinės dervos ir natūralių gamtos elementų samplaika kūrinyje išryškina tikrovės ir dirbtinumo sampratą, jų neatskiriamumą. Skaidri ir lanksti materija pabrėžia jos takumą, transparentiškumą realios aplinkos atžvilgiu, o metamas spontaniškas ir nefiksuojamas skaidrus šešėlis užaštrina laikinumo ir persidengiančių ekranų įerdvinimo įspūdį. Įkurdintas erdvės viduryje, instaliatyvus objektas įgauna centrinės figūros statusą, tačiau būdamas perregimas, tampa beveik nepastebimu ženklu, perbraižančiu visai greta esančios, tačiau laiko tėkmėje kone ištirpusiosios, vis-praeinančios-dabarties perimetrą.

Poststruktūralizmą tyrinėjančio filosofo Davido Hoyaus požiūriu, dabarties nėra, o laikinumas – tai subjektyvumo galimybės sąlyga. Kai subjektas suvokia save patyrimo momente, patyrimas jau yra pasibaigęs ir dabartis virtusi praeitimi, arba, kaip minėjau, praeinančia dabartimi. Tokiu atveju, dabarties modalumas kaip patyrimo fenomenas laiko sąrangoje egzistuoti negali, nes dabar visuomet neutralizuoja pati save.

E.J.: Julija, koks tavo santykis su dabartiškumu? Kaip apskaičiuoti praeities egzistencijos trukmę? Kada prasideda ir kada baigiasi praeitis? O kiek trunka dabartis, kuri yra kaskart vis-praeinanti? Kokios yra tavo kaip (pa)tyrėjos įžvalgos apie persidengiančius tikrovių (realių/patyriminių vs. fiktyvių/reprezentacinių) ekranus? Ar persidengiantys jų sluoksniai susiliečia? Ar vis tik visad lieka tuštumos ir ertmės, neužpildytos jų laiko trukmėmis ir materialumu?

 J.P. : Oho, kiek daug fundamentalių klausimų, Evelina! Norisi atsakyti  tiesiog žinau, kad nežinau… Dabarties akimirkos – kaip persidengiantys sluoksniai, mirkstantys laiko “skystyje”, kuriame ištirpsta tam tikros šio reiškinio dalys, o kitos sukietėja ir lieka organizme kaip neištrinami, fosilijomis virstantys akmenys, apaugantys vis naujų dabarčių patyrimais. Šiame procese mane domina atminties veikimo principas, kai tam tikri momentai išlieka atmintyje, o kiti išnyksta be pėdsako. Dabarties akimirka fiksuojama juslėmis ir suvokiama kaip kintanti materija, vibracija, judėjimas ir sąstingis viename. Man labai gražus tavo palyginimas “…tikrovės kaip persidengiančios tuštumos ir ertmės…” Dabar įsivaizduoju, o jei sudėtume daugybę skaidrių tuštumos sluoksnių, ar jie virstų blausiau perregima materija?

Realybės laikas video kūrinyje

Vienas naujausių tarp Julijos tyrimo objektų atsiradęs tonalinės vibracijos naratyvas autorės įsiskverbimo į jo (ne)materialumą dėka, tampa ne tik audialinio, bet vizualaus registro medija, pasižyminčia organiška ir visą ekspozicinę erdvę apimančia derme. Garso įrašymas ir perklausa bei vaizdo filmavimas bei peržiūra yra procesualūs vyksmai, su minimalia praeinančios dabarties užlaikymo galimybe vizualizuojantys laiko pertrūkį erdvėje ir įsitarpinantys žiūrovo sąmonėje ir regos/klausos lauke.

Video kūrinyje “Abstulbusi akis prarado amą” (2020) vizualinis ekranas apibrėžiamas apvaliu formatu. Taip tarsi derinant jį su šviečiančių objektų forma, tuo pačiu tarsi vaizdą ekrane stebint pro durų akutę, vaizdo ieškiklį ar žiūroną. Pasirinktas formatas taip pat simboliškai primena “užburtą ratą”, cikliškai kartojantį ir grįžtantį į tą patį pradžios tašką, tačiau vis kitaip, vis kitokiam stebinčiam Aš. Tokiu principu funkcionuoja visi video kūriniai, kadangi fiksuotas turinys savo „buvimu laikmenoje“ jau turi kryptinį ryšį su praeitimi, o tai vėl sukuria trukmės aplinkybes Julijos parodoje. Postuluodamas laikovaizdžio konceptą, Deleuze‘as teigia, kad „<…> vaizdas yra ne dabartyje. Dabartyje yra visa tai, ką vaizdas „reprezentuoja“, bet ne pats vaizdas. Pats vaizdas yra laiko santykių ryšulys, iš kurio skleidžiasi dabartis, kaip bendras daugiklis arba kaip bendras vardiklis. <…> Vaizdas padaro matomus – ir įtraukia į kūrybą – laiko santykius, kurių neįmanoma redukuoti į dabartį.“[2]

Šis video darbas kurtas nenaudojant kompiuterinių efektų ar programų – projektoriaus membrana pasitelkiama kaip režisūrinė schema, kurioje fiksuojama menininkės rankomis manipuliuojama šviesos ir atspindžių laike žaismė. Išties, režisūra čia nėra tinkamiausias žodis apibūdinti kūrimo specifiką – vis dėlto čia daug atsitiktinio, spontaniško šviesos efemeriškumą transliuojančio vyksmo, kurį spėta užčiuopti fiksuojant kamera. Skirtingai nei kituose Julijos kurtuose atspindžių objektuose, video filme atspindžiai “sugaudomi” įrašomame vaizde ir gali būti dauginami, kartojami filmą ne tik montuojant, bet ir kas kartą peržiūrint. Operuojant dabarties vaizdų pertekliumi, atspindys padaugina suvokiamą tikrovę bei sustiprina ją per laiko intensyvumą. Patirti šį kūrinį galima tiek rega, tiek klausa – kintantys abstraktūs vaizdiniai ekrane, tarsi savotiškas meditatyvus šviesos ir šėšėlių teatras, sąveikaujantis su erdvę skrodžiančia kanoninės muzikos kompozicija, tveria skirtingomis juslėmis sužadinamą autentišką praeities turinių ir dabarties akimirkos patyrimą, kuris tampa įtraukia ir hipnotizuojančia dabartybės recepcija.

E.J.: Julija, ši paroda skiriasi nuo ankstesnių tavo kūrybinių pristatymų tuo, jog šįkart vaizdinį patyrimą papildo garsinis. Ką tau reiškia kanoninės muzikos, pasiskolintos iš kito autoriaus savo kūriniui užbaigti, integracija? Kaip garsinė percepcija papildo, transformuoja ar įprasmina tavo tikrovės ir iliuzijos akistatą atvaizduose? Garso ir vaizdo įrašymas ne tik užfiksuoja tam tikrą laiko atkarpą ir sumontavus praėjusios tikrovės fragmentus į konkrečią seką (at)kuria buvusią realybę, bet ir konstatuoja jos dvilaikiškumą kitame laike ir erdvėje. Ką tau reiškia laiko pertrūkiai? Ar šiame tinkliniame ir fragmentiškame pasaulėvaizdyje, vis labiau referuojančiame nestabilias mūsų tikrovės būsenas ir patyrimus, įmanomas laiko ir jo patyrimo tolydumas?

 J.P. : Ryčio Mažulio vokalinis kanonas “Apstulbusi akis prarado amą” mane sužavėjo minimalistine muzikos kompozicija, kuri prikausto ir užvaldo klausytoją. Tai begalinis spiralinis kanonas keturiems lygiems balsams, kuriame dviejuose aštuoneto figūroje susijungusiuose ratuose, balsai juda aukštyn ir žemyn. Šio kanono skambėjimas sukėlė asociacijų su archaiškos muzikos tradicija, sutartinių giedojimu, kurį praktikuoju jau daugelį metų. Persidengiančių, disonuojančių balsų vibracija, patiriama dainuojant sutartines, man reiškia fizinį vibracijos patyrimą. Jei kanono pricipą išskleistume vizualiai, tai būtų persidengiančių skaidrių, klojamų viena ant kitos vaizdas, kurių sluoksniai sukuria optinę iliuziją.

Laiko pertrūkiai – tai tarsi sulėtintas dabarties patyrimas, kuris įmanomas giliai išgyvenant dabarties akimirką, išjaučiant pilnutinę jos spalvų, pojūčių, skonių paletę. Tam reikalingas patyriminio sąmoningumo treniravimas, leidžiantis atsidurti sustiprintame dabarties momente, išstumiančiame iš besisukančios laiko spiralės. Tuo momentu, vienos trumpos akimirkos stebėjime gali atsirasti patyrimo tolydumas, susidedantis iš vienovės su savimi ir aplinka patyrimo, kad ir kokia iliuzinė ji atrodytų.

(Į)manoma pabaiga?

 Jau pačiame parodos pavadinime užšifruotas spontaniškas įspūdis (abstulbimas), žvilgsnio aktyvavimo zona (akis) ir garsą transliuojančio balso (amo) stoka (praradimas). Visi šie sandai, sąveikaudami su asmeninėmis žiūrovo patirtimis, atmintimis ir vaizduote, tveria neapčiuopiamą vietos ir laiko patyrimo plotmę. Minimalistinė muzika, persidengiančių garsų vibracijos, nykstantys atspindžiai, efemeriška šviesa ir laikinas žiūrovo patyrimas – „abstulbusi akis prarado amą“ – tampa katalizuojančia iliuzinės atminties pernaša ir kaskart vis kitaip ištinkančia vaizdų kūrėjo ir suvokėjo komunikacija. Julijos kūryba išsiskleidžia tarsi fragmentiškos atminties ir patirčių sekos, kurių procesualume juntamas nykimo naratyvas, svarstomas žiūrovo patiriamas būties laikinumas, aktualizuojamas žiūrovo kaip vaizdo objekto klausimas ir tikrovės patyrimas per mimetišką ir laikišką savo paties kaip Kito ir aplinkos atspindį.

Kūryboje Julija Pociūtė reflektuojantį paviršių “įveiklina” tarsi savotišką tranzitinių atminties ir vaizduotės turinių ekraną, nuolat kintančią ir nykstančią regimybę, o pasitelkdama suvokėjo regą kaip pagrindinį meno kūrinio atrakinimo įnagį, steigia individualią žiūrovo atmintį ir sąmonę kaip pagrindinę ir autonomišką meninių atvaizdų, arba kartočių, kūrimo(si) vietą. Vaizdus paversdama skaitmenizuotos tikrovės reprodukcija, Julija Pociūtė konstruoja iliuzinę atmintį, kuri jos kūryboje veikia kaip nuolat persikurianti laikmena garsų ir vaizdų blyksniais pripildytoms vis-praeinančios dabarties patirtims (ne)fiksuoti. Tyrinėdama fotografijos, atspindžių, performatyvių vaizdų ir garsų sąveiką, menininkė užčiuopia vaizdo ir garso laikiškumą ir sudaro sąlygas kiekvienam panirti į autonomišką kūrinio erdvės įsiklausymo būseną ir tokiu būdu tveria sutirštintą daugiasluoksnę tikrovę. Paroda „Abstulbusi akis prarado amą“ – tai dirginanti atvertis, kurioje lakios laiko patirtys praplečia dabarties suvokimą.

[1]   Sąvoka ekranas čia vartojama ne tiek įprasta, kiek labiau konceptualia ir fenomenologine prasme. Ekranas šiuo atveju nurodo į su žiūrėtojo žvilgsniu susiduriančią plokštumą, sugeriančią, atspindinčią arba transliuojančią vaizdus.

[2]  Gilles Deleuze, „The Brain is the Screen“, in: sud. Lapoujade D., Two Regimes of Madness. Gilles Deleuze Texts and Interviews 1975-1995, Semiotext(e), p. 282-291, iš anglų kalbos vertė Karolis Klimka, in: ATHENA, 2014, Nr. 9, p. 24.

Julijos Pociūtės paroda „Apstulbusi akis prarado amą“ galerijoje „Meno parkas“, 2020.

Straipsnio autorius:
Evelina Januškaitė yra menotyrininkė, kuratorė, tyrėja, VDA Menotyros doktorantė. Domisi žiūrovo percepcija interaktyviuose šiuolaikinio meno kūriniuose, šiuolaikinėmis meno ir medijų teorijomis, filosofija, fenomenologija, psichoanalize, laiko ir erdvės suvokimu, meno ir mokslo sąveika. Tyrimų lauką apima atspindžio kaip spontaniško, laikiško ir efemeriško patyrimo ir šiuolaikybės kategorijos interpretacija.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *