Author Archives: Evelina Januškaitė

Akustinė rega: garsovaizdžių koegzistencijos Vyginto Orlovo parodoje „Xqvhawhhef“

Gruodžio 10 – sausio 11 d. VDA parodų salių “Titanikas” I-o aukšto erdvėje, meno doktorantūros tyrimą pristatė menininkas Vygintas Orlovas. Šiam tyrimui neabejotinai prireikė kompleksinių mokslo žinių – ne tik fizikos, inžinerijos, bet ir mechatronikos, bionikos, informacinių technologijų ir pan. Jų Vygintas sėmėsi ne tik akademijoje ar asmeninėse laboratorijose, bet ir įvairiose stažuotėse, rezidencijose užsienyje. Parodai tyrėjas pasirinko vienos iš J. L. Borgeso apsakyme “Babelio biblioteka”, kurios kolekcijoje buvo visos kada nors parašytos knygos, minimų knygų pavadinimą. 2015 m. J. Basile’as pagal šį apsakymą sukūrė skaitmeninę biblioteką, kurioje teoriškai patalpinti visi bet kokiomis įmanomomis kalbinėmis struktūromis įžodinti tekstai.

“Pastraipas, kurias radau ,,xvhawhhef”, parašiau tik 2019 m. metais apibendrindamas meno projektą. Iki parašant tekstą nesugalvojau Babelio bibliotekoje ieškoti būtent šių žodžių, bet radęs juos dar sykį sudvejojau žodžių pajėgumu sklandžiai perteikti mintis”, sako V. Orlovas.

Pagrindinis Vyginto kūrybos sandas yra komunikacija, kurioje akcentuojama tarpininko, perduodančio informaciją, bei įvairių triukšmų ir trikdžių įtaka informacijos suvokimui. Orlovas pažymi, jog išsiųstoji žinutė niekada nėra tapati priimtąjai, kadangi kiekviena mediatoriaus pernaša suponuoja gaunamo rezultato pokytį. Trikdžius Orlovas pozicionuoja kaip impulsus naujai ir netikėtai kūrybinei transformacijai rastis. Fiziškai parodą sudaro imtuvai, siųstuvai, mikrofonai, kolonėlės, kompiuteriai, stiprintuvai, ausinės, ekranai, o naratyvine prasme joje funkcionuoja įvairios transmisijos ir sąveikos, atspindžiai, aidai, vibracijos. Vizualinę įtaigą sustiprina tai, jog čia sąmoningai nepaslėpti laidai, atvertos konstrukcijos, kompiuterių mikroschemos – tai leidžia panirti į matricą, kur erdvės ir laiko koordinates nuolat stimuliuoja išsiraizgęs komunikacijos voratinklis. Autorius nepasiūlo aiškios parodos trajektorijos – kiekvienas objektas funkcionuoja tarsi savarankiškai, tačiau netrukus supranti, jog viskas šioje aplinkoje yra susieta painiais elektriniais ryšiais.

Mūsų patiriama aplinka pilna garsų, vaizdų. Suvokimo dėka jie nesimaišo sąmonėje – kiekvienas signalas gali būti išskirtas ir pastebėtas. Šie reiškiniai, kuriuos Vygintas pavadina garsovaizdžiais, parodoje funkcionuoja kaip garso pavertimas vaizdu ir vaizdo transformacija į garsą. Garsas neatsiranda per se – impulsas siunčiamas per daugybę įrenginių ir imtuvų kol tampa girdimo diapazono išdava. Audiovizualinė įvietinta instaliacija tiesiogiai sąveikauja su į erdvę įžengusiu žiūrovu, reaguoja į iš tolo ataidinčius garsus. Parodos duotis yra nenuspėjama, kūrinio patyrimas efemeriškas, o momentinis sintezės rezultatas kuriamas kas kartą vis kitaip, priklausomai nuo vis kito, spontaniško auditorijos rezonanso. Atsitiktinė žiūrovo-klausytojo patirtis trumpai sekundės daliai įrašoma į laikmeną ir paverčiama nuolat kaitomu garsiniu ar vaizdiniu svyravimu. Tokias kūrybos strategijas menininkas taikė ir ankstesnėje personalinėje parodoje „dar prieš ištariant žodį, prasmė jau buvo pakitusi” bei kituose tarpdiscipliniuose projektuose. Pradėjęs nuo elementaraus kineskopinio televizoriaus veikimo principo nagrinėjimo, Orlovas savitai tyrinėja „aktyvią akustinę lokaciją”: interaktyvioje parodoje ne tik žiūrovas dalyvauja kūrinio steigtyje, bet ir pati aplinka padiktuoja sąlygas jos susidarymui.

Erdvė čia yra svarbus elementas, kadangi jos parametrai tiesiogiai pasitelkiami patyriminių situacijų kūrimui. Ekspozicija padalinta į dvi erdves, tarp kurių vyksta iš pirmo žvilgsnio nepastebima interakcija. Pirmuoju riboženkliu tampa tamsoje baltą trikdžio juostą transliuojantis išgaubtas ekranas – tarsi nuoroda į juslių sutirštinimo teritoriją. Žiūrovas visų pirma įtraukiamas į patalpą, kurioje jo pasirodymą staiga fiksuoja kažkoks dirbtinis užprogramuotas „garsų kolekcionierius“. Ore pakabintas mikrofonas siunčia surinktus garsus į stiprintuvą, kuris išskaido nuolat kintančią garsinę informaciją po įvairius įrenginius. Garsas reiškiamas vizualiai, transliuojamas ekranuose, verčiamas projekcijomis: išryškinamos architektūros ir interjero detalės, šviesos įkyriai mirga, žvilgsnis paklaidinamas, o sąmonė tampa nebe tokia budri. Manipuliuojant laiko ir erdvės suvokimu, keičiama žiūrovo tikrovės samprata. Orlovo simuliacija ir fizinė realybė persipina, ir nebesupranti, kuris garsas kurį impulsą veikia, kuris tonas virsta konkrečia regima spalva. Riba, nuo kurios dar gali išskirti savo dalyvavimą, nebeapčiuopiama – aplinkos triukšmas čia tampa tiesioginiu realybės patyrimo trikdžiu. Meno kūrinio trukmė ir raiška yra nuolat kaitoma, o lokacija paverčiama tinkline terpe įvairioms jungtims ir įtampoms rastis.

Vyginto Orlovo paroda Xqvhawhhef VDA Titanike

Prie kiekvieno garsovaizdžio įrengtos ausinės. Vienose jų garsas šaižiai ir įkyriai smelkiasi į sąmonę, kitose – sukuria meditatyvią ir hipnotizuojančią ambiente muziką. Menininko siūlomos kūrinio patyrimo taisyklės primena Doplerio efektą, kai bangos dažnis ir ilgis kinta, priklausomai nuo klausytojo ir garso šaltinio atstumo vienas kito atžvilgsiu. Įdomu tai, kad šį reiškinį galima stebėti ir tiriant šviesą, o tai yra ir spalvą, kadangi šviesa taip pat gali elgtis kaip banga. Bangų sutankėjimas (garso bangų atveju suvokiamas kaip tono pakilimas) akiai reiškiasi spalvos pakitimu. Iš aplinkos sugeriamas tonas parodoje verčiamas vaizdiniu impulsu, kuriame skirtingi garso dažniai atvaizduoja skirtingas spalvinio diapazono kombinacijas. Kai kuriuose objektuose (at)vaizduojamas pats įprastai nematomas elektros pulsavimas, kituose – regimas spalvinis spektras susiejamas su girdimo dažnio diapazonu. Gali žiūrėti į ant gretimos sienos vibruojantį horizontalių linijų elektrošoką, ir nepastebėti, kad projektuojamas vaizdas nėra kompiuterinė manipuliacija – tai konkretūs ekraniniai paviršiai, persidengiantys fizinėje erdvėje ir fiksuojami priešais stovėjusia kamera. Gerai įsižiūrėjus, gali pamatyti net filmuojamame ekrane atsispindėjusias kameros lemputes.

Vienoje parodos dalyje garso kolonėlę tarsi indą menininkas pripildo vandeniu. Garso sukeliama vandens paviršiaus vibracija yra efemeriškų impulsų transformatorius. Paviršius veikia tarsi vibruojanti membrana, kurioje vyksta hidrografinė steigtis – vandeniu tarsi pernešama, bet neįrašoma informacija. Žinutė funkcionuoja tik tam tikrą laiko dalį, yra nykstanti ir laki. Aplinkai jautrus vandens paviršius reaguoja į nuolat kintančią oro stimuliaciją ir išryškina jo (ne)materialumą.

Vyginto Orlovo paroda Xqvhawhhef VDA Titanike

Kitoje pusėje žiūrovą sudomina įrenginys, kuriame naudojama realaus vaizdo kamera. Plokščias ekrano paviršius yra gulsčias, tad tu priartėji prie objekto nenujausdamas, kad tampi stebimu objektu. Netrukus esi priverstas žvilgsnį nukreipti žemyn ir tarsi Narcizas, besilenkdamas link ežero paviršiaus, koreguoti žiūrą savo atvaizdo stebėjimui. Kamera „filmuoja“ žiūrovą ir aplinką (neveltui nukreipta judrios gatvės link, kad nuolat “atpažintų” judėjimą), bet neįrašo ir nesudaro sąlygų retransliuoti tą patį vaizdą. Vaizdas ekrane veikia kaip spontaniška dabarties kartotė ir panašybė. Ši parodos dalis – tai nefiksuojanti laikmena, formuojanti atvaizdo laikinumo patyrimą. Tiesioginės transliacijos kameros sužadina interaktyvumą ir regimą aplinką dabar (at)kartoja techno-ekrane. Pastebima, jog meno kūrinyje žvilgsniui netikėtai susidūrus su savo paties išoriškai regimu atvaizdu, pasikeičia žiūrovo elgesys – suaktyvėja žiūra, stengiamasi manipuliuoti matomu vaizdiniu. Tokie kūriniai „vyksta“, niekada nėra baigtiniai nei mentaline, nei fizine prasmėmis. Dėl dabar-rodančio paviršiaus meno objektas yra aktyvi, katalizuojanti projekto dalis. Tokiuose kūriniuose atvaizdas ekrane yra ne tik matomas, bet ir patiriamas, o Vyginto kuriamas garsovaizdis veikia kaip trumpalaikė tikrovės mimezė.

Vyginto Orlovo paroda Xqvhawhhef VDA Titanike

Meno ir mokslo sąveika, išskleidžiama Orlovo garsovaizdžiuose, pasižymi organiška ir visą ekspozicinę erdvę apimančia derme. Manipuliuodamas autentiška ir neįžodinta žiūrovo patirtimi, menininkas ją verčia kito registro medija. Vaizdinėmis priemonėmis įtarpindamas garso struktūras, jis nagrinėja jų sąveikas, sudaro sąlygas patyrimo žaismei, tačiau negali numatyti visų įmanomų baigčių: galutinis, tačiau niekad nebaigtinis kūrinio rezultatas įgalinamas tik kiekvienam suvokėjui patyrus ir individualiai suvokus begales vis kitų galimų jo prasmių. Tai lyg kvantinės būsenos superpozicija, kuri nurodo, kad patiriama tikrovė vienu metu yra daugybėje galimų pozicijų, ir tik stebėjimo veiksmas iš jų suformuoja konkrečią realybę. Šiuolaikinė fizika nustatė, kad energijos bangos ir dalelės vienu metu gali veikti priešingomis kryptimis, o tam įtakos turi ir pats stebėtojas. Materiją ir jos energiją veikia mūsų sąmonė, o stebint sukeliamas rezonansas gali keisti patį stebimą objektą ir jo duomenis. Meno kontekste superpozicija simboliškai apibrėžia situaciją, kai iš gausybės galimų percepcijos variantų kiekvienas žiūrovas formuoja subjektyvų patyrimą.

Vyginto Orlovo tyrime objektu tampa ne galutinės žinutės formatai, bet procesas: spontaniški garsų ir vaizdų blyksniai pasitelkiami lakioms laiko ir erdvės patirtims (ne)fiksuoti. Vaizdai transliuojami įvairiomis kryptimis ir įrenginiais, kol žiūrovas paklaidinamas garsinių kliedesių heterotopijoje. Dalis objektų garsinius impulsus verčia vaizdais ar vandens vibracijomis impulsyviai, kituose gi garsovaizdinė kompozicija įrašyta iš anksto ir leidžia truputį atsikvėpti nuo šaižių atsitiktinių garsinių nuotrupų. Paradoksalu, kad mūsų kasdienei gyvenamajai aplinkai įprasti garsai, sutelkti į vieną dažnį ar vieną struktūrą, mums tampa nemaloniai įkyrūs, o štai įrašyto garso manipuliacijos veikia kaip relaksacinė meditacija. Garso įrašymas ir klausymas – procesualus vyksmas su minimalia praeinančios dabarties užlaikymo galimybe vizualizuoja laiko pertrūkį erdvėje ir įsitarpina žiūrovo sąmonėje ir klausos lauke. Fiksuotas vizualinis ar garsinis turinys savo „buvimu laikmenoje“, turi kryptinį ryšį su praeitimi. Tuo tarpu realiuoju metu “gaudomo” garso signalas yra efemeriškas, o kūrinys vyksta spontaniškai, todėl jo patyrimas tampriai susijęs su ką tik įvykusios dabarties patyrimu. Fiksavimo ir įrašymo medijos pačios savaime yra objektyvios, tačiau būdamos mechaniniais aparatais, yra pajungiamos kompozitoriaus / autoriaus subjektyvumui, o tuo tarpu Orlovo kūrinyje žiūrovas pats ir yra „kompozitorius”. Tokie nykstantys ir nefiksuojami procesai negali būti objektyviai sisteminami – fiksavimo negalimumas užtikrina unikalią vienalaikio patyrimo sąrangą.

Vyginto Orlovo paroda Xqvhawhhef VDA Titanike

Ilgesnį laiką praleidus šioje Orlovo sukurtoje patyriminėje erdvėje, pamažu imi abejoti tuo, ką matai, ką girdi. Prarandi budrumą ir panyri į surežisuotą, bet atsitiktinę logaritminę matricą. Orlovas apeliuoja ne tik į meno, mokslo ir technologijų santykį, bet ir į semantinį jo apmąstymą. Sustiprinus jusles tikrovė sutirštinama ir dar kartą susimąstai, kad mūsų sąmonei yra nuolat brukama gausybė impulsų ir sunku aprėpti, iššifruoti visą jų koduojamą informaciją. V. Orlovo paroda “Xqvhawhhef”, kurioje sustiprinamas žiūrovo patyrimas, pati savaime tampa dirgikliu, perkuriama ir nuolat atsinaujinančia laikmena. Joje steigiasi spontaniška vaizdo ir garso prigimtis, o žiūrovas yra šios laikmenos nešiotojas. Svarstant nuo garsų ir vaizdų pertekliaus atsirandančią visa ko užmarštį, Orlovo tyrinėjama komunikacija – tai atvertis, kurioje lakios laiko patirtys praplečia dabarties suvokimą. Tikslingai nukreipdamas tam tikras jungtis, sintetindamas fenomenologinį patyrimą iki techninėmis priemonėmis transformuojamų ištikčių, Orlovas parodoje pristato moksliniais tyrimais grįstus meninius echolokacijos prietaisus. Šiais prietaisais jis įgalina regėti garsą vaizdu arba vaizdą girdėti garso signalais – taip žiūrovo patyrimui veriasi akustinė rega, pasitelkiama kai kurių gyvūnų bei techninėmis priemonėmis mėgdžiojama mokslininkų. Ši meninė manipuliacija yra sintetinis aktas, galintis neutralizuoti pats save, tad apsilankius Vyginto Orlovo parodoje supranti, kad kai akys pripranta prie tamsos, atsiveria regėjimas, ir tuomet gali išgirsti tylą.

Vyginto Orlovo paroda Xqvhawhhef VDA Titanike