Performatyvi faktų ir fikcijos sankirta. Interviu su Goda Palekaite

Goda Palekaitė – menininkė, šiuolaikinio teatro ir performanso kūrėja, jau metus reziduojanti A.pass meninių tyrimų institute, Briuselyje. Jungdama antropologines ir menines prieigas, ji kvestionuoja kultūrinius, istorinius ir politinius diskursus. Naujausias Palekaitės performansas „Degtinė, ir druska“ bus pristatytas kovo 23 d. Kanal – Pompidou centre vykstančioje Briuselio performanso meno bienalėje „Performatik“. O balandžio 2 d. Kino pavasaryje išvysime jos video darbą “Elinoros sapnas” (2018) apie radikaliausios žydų religinės bendruomenės kasdienybę, pasakojamą iš moters perspektyvos. Ta proga ir nusprendžiau pakalbinti menininkę.

Esi žinoma scenografė, rašai scenarijus ir kartu aktyviai dalyvauji vizualaus meno projektuose, parodose. Kaip šios veiklos persipina ir pratęsia viena kitą?

Mano praktikoje persipina vizualieji ir performatyvūs menai bei meninio, antropologinio ir humanitarinio pobūdžio tyrimai. Šiandien galime kalbėti ne tik apie tarpdiscipliniškumą, bet ir apie podiscipliniškumą ar nediscipliniškumą – atvejus, kai disciplinų rėmų peržengimas nebėra dėmesio centre, kai tie rėmai praranda savo reikšmę. Žinoma, kiekviena meninė disciplina kaip ir kiekviena scena, muziejus ar institucija turi savo specifiką, tačiau nuo menininko priklauso, ką jis su ta specifika veikia – galima juk žaisti, elgtis diletantiškai. Aš, pavyzdžiui, visada dirbu su žmonėmis, kurie discipliną išmano geriau nei aš – tai padeda įgyvendinti kompleksiškus projektus. Bet pati į tuos, devyniolikto amžiaus Europoje sukonstruotus profesijų rėmus nežiūriu per daug rimtai. Aš dirbu su temomis, problemomis ir klausimais, o ne su meninėmis disciplinomis.

Manau, prisirišimas prie disciplinos kaip ir kitų kategorijų „atstovavimas“ joms šiais laikais yra nebeaktualus. Spekuliatyvumas ir diletantiškumas kūryboje nėra toli nuo profesionalumo ir eksperimentavimo. Pvz. scenografija savaime yra diletanto profesija – kas kartą dirbi pagal naują medžiagą, naujoj scenoj, su nauja komanda, naujom formom, technologijom, priemonėm ir iš pradžių neįsivaizduoji, ką ir kaip daryti. Aš sakyčiau, kad mano veiklos ne tiek pratęsia viena kitą, kiek yra ta pati, t. y. mano veikla, kuri vystosi gan organiškai, tik randasi skirtingose scenose. Mano pokalbis su aktorium ar režisierium teatre galbūt nedaug skiriasi nuo pokalbio su kuratorium šiuolaikinio meno scenoje – apie istoriją, politiką ir erdvę mąstau ir ten, ir ten.

O kaip atrodo tavo kūrybinė kasdienybė – ar ji fragmentiška, o gal labiau nuosekli? Ar turi tam tikrų ritualų, kurie padeda kurti, pavyzdžiui, kelionių užrašus, fotografijas, eskizus?

Labai norėčiau turėti ritualus, kurių kasdien laikausi, nes pastaruosius dešimt metų gyvenu nomadišką ir gan chaotišką gyvenimą. Daug projektų, vykstančių vienu metu skirtingose vietose, daug su jais susijusių kelionių, o ir namų vieta nuolat keičiasi. Vien per pastaruosius tris metus gyvenau keturiose skirtingose šalyse. Nuolatinis susidūrimas su pasaulio įvairove ir savo suvokimo ribų kvestionavimas lig šiol buvo mano gyvenimo ir kūrybos variklis, tačiau vertinu ir nuoseklumą, ramybę. Norėčiau to turėti daug daugiau… Anksčiau daug piešdavau, eskizuodavau. Šiuo metu vienintelė nuosekli, turbūt svarbiausia mano kūryboje praktika, yra skaitymas. Kartais skaitau dešimt skirtingų knygų ar straipsnių vienu metu, bet stengiuosi skaityti bent po valandą – dvi per dieną. Tada ir mąstosi nesunkiai.

Dar studijuodama scenografijos bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje, išvykai su Erasmus programa į Vieną, kur pasilikai ir studijavai kultūrinės ir socialinės antropologijos magistrą. Papasakok apie tai plačiau.

Nuo vaikystės kryptingai ėjau į menus – lankiau Vienožinskio dailės mokyklą, ėjau į parodas ir spektaklius, ir – būdama 22 metų suvokiau, kad moku piešti, bet nemoku mąstyti. Tuo metu VDA scenografijos studijose (ir apskritai meno edukacijoje Lietuvoje) labai trūko teorinio sąmoningumo. Išvažiavau į Vieną su Erasmus programa su menų studijomis, o vėliau nusprendžiau ten apsistoti, išmokau vokiečių kalbą ir pradėjau studijuoti antropologiją. Pradėjau studijuoti iš susižavėjimo pačiu antropologijos santykiu į pasaulį ir jos siūloma politine pozicija. Antropologija – tai socialinis mokslas, kuris atstovauja žmonėms, kuriuos tiria, o ne galios struktūroms. Kad ir koks jis bebūtų skirtingas, metodai ir priėjimas visada prasideda nuo etnografinio tyrimo. Tu pradedi mąstyti ne nuo statistikų, net ne nuo teorijos ar istorijos, o nuo žmonių, jų santykio ir požiūrio. Žiūri, kokia yra jų tikrovė, bandai pažvelgti iš kito perspektyvos, atsitraukti nuo savo išankstinių nusistatymų, įsivaizdavimų ir parametrų. Viską bandai sužinoti iš naujo – taip, kaip žino žmonės, su kuriais dirbi. Tai – labai didelė pagarba tam kitam, kitokiam matymui ir mąstymui. Kartu tai yra nuolatinis objektyvumo, tiesos ir galios struktūrų kvestionavimas. Man šis požiūris paliko labai daug erdvės kūrybai ir ženkliai ją įtakojo. Nors dabar ir nedalyvauju akademiniame diskurse, nerašau mokslinių straipsnių, nedalyvauju konferencijose, bet mąstymo principai ir metodai, kuriais vadovaujuosi ateina iš ten.

Goda Palekaitė, Elinoros sapnas, 2018. Kadras iš filmo

Pernai „Sirenose“ galėjome pamatyti tavo performansą „Bakunininas” (premjeros Venecijoje ir Turine, Italijoje), inspiruotą Mikhailo Bakunino anachizmo idėjų, vėliau JCDecaux premijos parodoje ŠMC „Orumas” eksponuotas tavo darbas „Reklamuojant anarchizmą”. Kas paskatino atkreipti dėmesį į šią politinę filosofiją?

Aš augau, sakyčiau, politiškai itin nesąmoningam lauke. Studijų metais nelabai žinojau, kas yra anarchizmas. Nežinojau, kas yra marksizmas irgi. Augant politiškai chaotiškame, traumos persmelktame Lietuvos klimate politinio sąmoningumo jaunam žmogui nebuvo iš kur semtis. Partijų pavadinimai ir teorinės jų nuostatos praktikoje nieko nereiškė, o mokykloje „pilietiniam ugdyme“ mokėmės tik apie lietuvybę. Išvažiavusi į Vieną, studijuodama ir susipažindama su skirtingomis politinio mąstymo teorijomis – tik tada atradau apibūdinimą savo pačios ideologijai.

Idėjiškai laikau save anarchiste, tad man seniai knietėjo patyrinėti šį klausimą išsamiau ir kažkaip perkelti į kūrybą. Su tuo rimčiau dirbti pradėjau prieš kokius trejus metus – daug skaičiau, atradau Mikhailą Bakuniną kaip personažą. Apskritai tokie kažkur lyg ir išnykę, bet ir kažkur lyg buvę personažai, jų istorijos mane žavi. Kiek tos istorijos yra tikros, kiek sufabrikuotos, kur prasideda mitologija – jau nebeaišku. Bakuninas – puikus to pavyzdys. Pradėjau su juo dirbti viename mažesniame projekte ir greitai tai užaugo iki performanso.

Darbas „Reklamuojant anarchizmą“ prasidėjo organiškai – tuo metu jau dirbau su „Bakunino“ projektu ir anarchizmas buvo tema, kuri nuolat sukosi galvoje. Į JCDecaux parodos open call‘ą žiūrėjau skeptiškai jau vien dėl to, kad dirbau su tema, kuri radikaliai kritikuoja ideologiją, kurią ši paroda atstovauja. Todėl ir pamaniau, jei kada dalyvauti, tai dabar, būtent su šita tema. Priešpastatyti dvi radikaliai priešingas ideologijas. Sukelti avariją ir žiūrėti, kas gausis… [Plačiau apie šį kūrinį skaitykite čia: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/naujienos/goda-palekaite-anarchizmas-tai-etine-laikysena-1104-1064020]

Goda Palekaitė, Reklamuojant anarchizmą, 2018. Ekspozicijos vaizdas Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje. Nuotrauka: Inga Jankūnaitė

Tavo personalinė paroda „Teisinės sapno pasekmės“ vyko Izraelyje ir Tel Avive taip pat yra susijusi su nusistovėjusių ideologijų kvestionavimu, siekiu pažinti šalį ten gyvenančių akimis. Gal galėtum daugiau apie ją papasakoti.

Taip, mane domina ideologijų ir iš jų kylančių identitetų kvestionavimas, istorijos, mitologijos bei religijos naratyvų perskrodimas. Ir klausimas, ką gali sau leisti menininkas, kokius įrankius, kokias konceptualias priemones gali naudoti ir kokias tikslais?

Parodos Izraelyje pagrindu tapo meninis ir antropologinis tyrimas, vykdytas trijose skirtingose šalyse, buvo sukurti šeši nauji kūriniai, ir eksponuota faktinė ir pseudo-faktinė medžiaga. Teisinės pasekmės yra akivaizdus, brutalus, apčiuopiamas kiekvienos galingos ideologijos elementas. Istorija, politika, religija – nors galime šias ideologijas dekonstruoti ir pamatyti, kaip jos buvo sufabrikuotos, vis tiek tai nekeičia fakto, kad jos turi ir pasekmes. Šiuo atveju – paroda vyko Izraelyje ir vienas iš parodos aspektų buvo siekis pažiūrėti į teisines pasekmes Izraelio kaip į valstybės – sapno arba valstybės – vizijos, kuri tūkstančius metų visiems pasaulio žydams buvo utopija. Izraelis buvo kolektyvinė vizija galima sakyti iki devyniolikto amžiaus sionistų judėjimo, kuris juk buvo visai nereligingas judėjimas, ir Izraelis buvo įsteigtas kaip nereliginga valstybė. Po Antro Pasaulinio karo tragedijos sionistai gavo galimybę savo svajonę įgyvendinti, tačiau jų svajonių žemėje jau tūkstantmečius gyveno kiti žmonės. Žydai atėjo kaip okupantai, vedami tos svajonės, to sapno. Teoriškai Izarelyje nuo jo įkūrimo dvidešimtam amžiuje vyko trys karai, bet iš tiesų karas nesibaigia iki šiol. Visai neseniai buvau Palestinoje ir ten lankiausi pas vietinę šeimą, mačiau kaip žmonės gyvena. Jų realybė, aišku, yra ne bet koks sapnas, o košmaras – ekonomikos, žodžio laisvės ir kasdienybės kontrolė ir blokada. Vaikai Ramaloje – Palestinos sostinėje auga dvidešimt kilometrų nuo Jeruzalės, didžiausio Izraelio miesto, bet ten yra lankęsi tik pora kartų gyvenime, dėl to, kad yra taip sunku pervažiuoti tą atstumą.

Visa žydų tautos istorija, visa Izraelio tautos istorija yra persmelkta mitų. Neįmanoma dabar atsekti, kas ten yra daugiau tiesa, ar mažiau tiesa. Jų istorija yra ir religijos istorija. Ir remiantis šia istorija arba mitologija buvo įkurta „šiuolaikiška“ valstybė. Tiesa yra žinoma ir tai, kad žydų tauta išgyveno holokaustą ir pati yra kitos ideologijos auka. Mokslinėje literatūroje teigiama, kad dabartinį Izraelį galime matyti kaip tipišką post – trauminį simptomą. Tiek, kurie buvo aukos, gavę galimybę engia kitus, elgiasi su kitais taip kaip buvo elgtasi su jais. Čia kalbu, žinoma apie valdžios ir armijos struktūras… Žinoma, sutikti daryti parodą Izraelyje buvo sudėtingas sprendimas, kai kurie europiečiai menininkai atsisako taip bandydami išreikšti solidarumą Palestinai. Bet aš netikiu boikotu kaip poliniu gestu, man tai panašiau į ignoravimą, man atrodo, kad kaip tik svarbu savo kūryba išreikšti kritinę poziciją ten, kur ji yra aktualiausia.

Goda Palekaitė, Teisinės sapno pasekmės, 2018. Parodos vaizdas  galerijoje RawArt, Tel Avive. Nuotrauka: Lena Gomon

Kaip kilo mintis sukurti šioje parodoje eksponuotą video darbą apie ultraortodoksišką žydų bendruomenę Jeruzalėje „Elinoros sapnas“? Kaip susipažinai su Elinora?

„Elinoros sapnas“ yra parodos „Teisinės sapno pasekmės“ ašis. Tai pirmas video darbas, prie kurio dirbau, nesu video menininkė. Todėl ieškojau žmogaus, su kuriuo galėtume dirbti kartu. Netikėtai atsirado tokia moteris, menininkė Elinora, žydų ultraortodoksų bendruomenės Jeruzalėje narė. Tai yra pati radikaliausia judaizmo religinė bendruomenė, kuri, reikia paminėti, drastiškai auga. Žmonės ten gyvena pagal XIX amžiaus normas, įstatymus – religinius įstatymus. Didžioji Halakos – žydų religinio istatymo dalis buvo parašyta viduramžiais – juo jie vadovaujasi iki šiol. Bendruomenė gyvena be televizijos, interneto, kalba jidiš kalba, kuri kitur yra praktiškai išnykusi – Izraelio valstybinė kalba yra hebrajų, bet jie nemoko savo vaikų hebrajiškai. Tai reiškia, kad vaikai auga šalyje, kurioje nemoka net valstybinės kalbos, tai reiškia, kad jie gali funkcionuoti tik savo bendruomenėje. Vyrai tiktai meldžiasi ir studijuoja torą, kitko jie nesimoko ir nedirba, o moterys turi gimdyti kuo daugiau vaikų, dirbti, išlaikyti visą šeimą. Melstis joms negalima, negalima priiminėti sprendimų, negalima net gi bendruomeniškai gyventi – žodžiu viešpatauja griežta lyčių hierarchija… Tokioj bendruomenėj aš dirbau – Mea Shearim rajone visai šalia Jeruzalės senamiesčio.

Šiame kūrinyje žydų bendruomenės gyvenimas pasakojamas iš moters perspektyvos, pasitelkus sapno vaizdinį. Kodėl būtent sapnas, ką jis simbolizuoja?

Būdama moteris ir dirbdama su moterim neturėjau kito kelio kaip tik kalbėti iš moters perspektyvos. Lyčių segragacija ultraortodoksų bendruomenėje yra tokia stipri, kad bet koks socialinis kontaktas su vyrais yra neįmanomas – jie demonstratyviai nusuka galvą į šoną, jei reikia su tavim prasilenkti gatvėje. Save gerbiantis ultraortodoksas vyras niekada su manim nekalbėtų… Elinora, būdama pilnavertė bendruomenės dalis, užauginusi keturis ultraortodoksus vaikus, meninį gyvenimą gyvena slapta. Slapta nuo šeimos ji turi studija kartu su kitais, nereligingais menininkais, dalyvauja parodose. Pirmom dienom kai susitikome, mes tik vaikščiojom po Mea Shearim ir kalbėjom. Elinora pasakojo man neįtikėtinas, dažnai siaubingas istorijas iš savo ir kitų moterų, ir vaikų gyvenimo: apie santuokinį gyvenimą, seksualinį smurtą, pedofilijos atvejus. Ultraortodoksų bendruomenė yra neįtikėtinai uždara – policija ir socialinė apsauga ten neegzistuoja, nukentėję žmonės slepia savo traumas, kad neužtrauktų sau ir savo šeimai gėdos. Net tie, kurie prabyla būna kitų tuoj pat nutildomi… Taigi po kelių dienų intymių pokalbių su Elinora, paprašiau jos papasakoti tikras savo ir kitų istorijas, tačiau viską papasakoti kaip sapną. Pamaniau, sakant tiesą taip lyg tai būtų sapnas, išlaisvins ir apsaugos ją.

 Kokios reakcijos šis kūrinys (ir paroda) sulaukė Izraelyje?

Reakcija buvo labai jautri. Dauguma gąsdinančių temų, susijusių su ultraortodoksų bendruomene kitiems Izraeliečiams yra ne naujiena. Visi žino, mato gatvėje, kokios uždara, konservatyvi ir problematiška yra ta bendruomenė. Pavyzdžiui, bet kuri moteris, įžengusi į jų rajona su kelnėmis (vietoj ilgo sijono) gali būti kuo nors apmėtyta ir apšaukta. Nereligingi arba mažiau religingi žmonės dažniausiai vengia kontakto su jais. Kas sulaukė tikrai jautrios reakcijos buvo mano ir Elinoros santykis ir jos pasiryžimas dalyvauti šiame projekte. Pristatėm šį filmą dviejose parodose ir viename viešame renginyje – Elinora visur dalyvavo ir atvirai kalbėjo su publika. Bendrai ši paroda, kuri nagrinėjo ideologijos konstravimo naratyvus platesniame istoriniame kontekste, sulaukė didelio susidomėjimo. Išėjo pozityvus kritikos straipsnis didžiausiame kultūriniame dienraštyje, interviu su manim kitame, reagavo Izraelio menininkai ir intelektualai.

Smagu, kad šį video darbą bus galima pamatyti ir Lietuvoje, Kino pavasario programoje. O į kokias temas giliniesi šiuo metu? Kokie tavo artimiausi planai?

Šiuo metu tęsiu istorijos, kultūros ir politikos diskursų kvestionavimą ir toliau dirbu su problematiškais istoriniais personažais, jų aktualizavimu. Dabar ruošiuosi dviem performansams ir instaliacijoms: mano „Degtinė, švarkas ir druska“ bus pristatytas Kanal – Pompidou centre vykstančioje Briuselio performanso meno bienalėje „Performatik“ metu. Kitas kūrinys, reziumuojantis mano pusantrų metų darbą A.pass meninių tyrimo institute bus pristatytas irgi Briuselyje, gegužę. Pastarasis performansas vyks tarsi surežisuota pseudo-akademinė konferencija – debatai istorijos konstravimo, politinių utopijų, poskolonijinės etikos ir poezijos būtinybės klausimais. Konferencijos dalyviais bus istoriniai personažai, pastaraisiais metais tapę mano tyrimo ašimi, tokie kaip Mikhailas Bakuninas, senovės graikų poetė Sappho – bene vienintelė kūrusi vyrų valdomoje visuomenėje, bei kontraversiškas Adzerbaidžiano – vokiečių žydų – musulmonų rašytojas Essad Bey. Tik scenoje diskutuos ne aktoriai, įkūnijantis personažus, bet šiuolaikiniai menininkai – tyrėjai, kurių darbai ir požiūris, mano manymu, vienaip ar kitaip įkūnija šiuos personažus šiandien. Spekuliacija ir kūryba kaip žinių generavimo metodas, faktų ir fikcijos performatyvi sankirta ir toliau yra mano darbų koncepcijos epicentre.

Ačiū už pokalbį.

Rengiant šį interviu, išaiškėjo, jog Palekaitė taip pat nominuota Auksiniam scenos kryžiui net už dviejų spektaklių scenografiją („The Perfect Match, arba Su Naujais metais, Ionesco!“, Valstybinis Šiaulių dramos teatras, ir „Durys“, Lietuvos nacionalinis dramos teatras).

Tad nepraleiskite progos balandžio 2 d. Kino pavasaryje pamatyti jos video darbo „Elinoros sapnas” (2018).

Goda Palekaitė. Nuotrauka: Alicja Khatchikian

Goda Palekaitė, Reklamuojant anarchizmą, 2018. Ekspozicijos vaizdas Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje. Nuotrauka: Inga Jankūnaitė

Goda Palekaitė, Reklamuojant anarchizmą, 2018. Ekspozicijos vaizdas Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje. Nuotrauka: Inga Jankūnaitė

Goda Palekaitė, Reklamuojant anarchizmą, 2018. Ekspozicijos vaizdas Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje. Nuotrauka: Inga Jankūnaitė

Goda Palekaitė, Teisinės sapno pasekmės, 2018. Parodos vaizdas  galerijoje RawArt, Tel Avive. Nuotrauka: Lena Gomon

Goda Palekaitė, Teisinės sapno pasekmės, 2018. Parodos vaizdas  galerijoje RawArt, Tel Avive. Nuotrauka: Lena Gomon

Goda Palekaitė, Teisinės sapno pasekmės, 2018. Parodos vaizdas  galerijoje RawArt, Tel Avive. Nuotrauka: Lena Gomon