„Pažadas. Pirma triuko dalis – 02 – Tarsi strėlė galvotų“ KKKC

2013 m. gegužės 29 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt
tim_paul

Gegužės 31 d., penktadienį, 17 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodinėse erdvėse (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma antroji projekto „Pažadas. Pirma triuko dalis“ paroda/epizodas „Tarsi strėlė galvotų“. Šis projektas vyks iki 2013 metų pabaigos ir vieną po kitos pristatys parodų ar epizodų, jei apie jį galvosime kaip apie serialą, ciklą.

Parodos/epizodo „Pažadas. Pirma triuko dalis – 02 – Tarsi strėlė galvotų“ autoriai yra jaunų menininkų duetas Tim Kliukoit (gim. 1984, gyvenantis ir studijuojantis Vilniuje) ir Paul Paper (gim. 1985, gyvenantis ir studijuojantis Londone), kurie savo kūryboje domisi įmanoma santykių dinamika tarp meno kūrinio, menininko ir žiūrovo. Ciklo kuratorė: Neringa Bumblienė.

Pažadas. Pirma triuko dalis

Apie triuką galima galvoti kaip apie kažką apgaulinga. Bet tuomet, kaip yra su šiuolaikiniu fokusininku, apgaulė taip pat reikalauja kruopštaus gamtos pamėgdžiojimo. Pagalvok apie lėktuvo sparną. Pagalvok apie mėlyną plunksną, kuri leidžia strėlei skrieti tiesiai. Taigi apie fokusą reikėtų mąstyti kaip apie kažką moksliško ir realaus, talpinančio savyje kruopštų daiktų supratimą ir manipuliaciją jais, apimant žmogaus kūną santykyje su tais daiktais. Bet fokusas slysta, jis gundo, meilikauja („Ei, kunigaikštiene!“), jis žino ir mėgaujasi šuoliu už daiktų daiktiškumo.

Michael Taussig [1]

Keturių su puse metrų ilgio, dviejų su puse metrų pločio ir tokio pat aukščio gipso kartono boksas, stovintis pirmame KKKC parodinių erdvių aukšte yra patalpa patalpoje. Erdvė, izoliuota nuo vidinės pastato dalies yra lyg sala. Ji dreifuoja sąsajose ir atskirtyse, panašumuose ir skirtumuose. Gal kartais kaip laivas, sakyčiau. Taip pat, kaip ir laivas, ji stimuliuoja vaizduotę.

Fiziškai šis boksas yra liekana iš grupinės prancūzų-lietuvių parodos „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“, kuri 2012 metų rudenį buvo eksponuojama KKKC parodinėse erdvėse. Meno kritikas Nicolas Bourriaud tekste, publikuotame parodos kataloge [2], kalbėdamas apie sąvoką „prestižas“ pastebi, kad ji kilo iš iliuzionistų žodyno ir yra viena iš trijų sudedamųjų fokuso dalių, tiksliau – jo kulminacija. Kuri seka pažadą – kai iš pirmo žvilgsnio įprastiniai objektai yra pristatomi tam tikroje situacijoje ir patį triuką, kuris transformuoja konvencionalią situaciją į nepaprastą momentą.

Negalvoju apie magiją pažodžiui. Galvoju apie daiktus, apie istorijas, kurias tie daiktai pasakoja, kaip jie jas pasakoja ir jų (tų daiktų, istorijų ir pasakojimo būdų) santykius (su subjektais), jų dinamiką. Apie situaciją, kuri tėkmėje, pasikartojime geba sukurti pretekstą trūkiui ar skirtumui.

Iš minėtos parodos likęs boksas, būdamas paskutinės triuko stadijos dalimi, čia per fokusą atsigręžią į jo užuomazgą – pažadą. Dabar jis yra priežastis kitam projektui. Projektui, kuris yra ištįsęs laike sezonui, tarsi TV serialas.

02 – Tarsi strėlė galvotų

Kambaryje nei scenoje strėlės tarsi nėra. Vis prisimenu Timo kažkur rastą skaidrę ir net, jei ten taip pat strėlės nėra – galvoju apie cirką ir fokusininko pasirodymus (duetu!), kur strėlė būti galėtų.

Taip strėlė yra kažkuria savo briauna besiliesdama prie tavęs. Todėl, kai įeini į kambarį – šis kambarys taip pat yra scena. Ir jei jau stovi scenoje, tampa ne visai aišku ar esi čia kaip strėlę sekęs atsitiktinis pasekėjas, ar kaip artistas, magas, menininkas, kaip jos, strėlės, dresuotojas, kuris įtempia lanką. Bet galbūt nebūtinai lankas. Galbūt strėlė gali skrieti ir be jo. O be tavęs?

Jei jau esi dresuotojas, menininkas, magas, artistas ar tik šiaip, strėlę sekęs ir į kambarį užėjęs prašalaitis, nejučia imi galvoti apie vaidmenų daugiskaitą. Ir jei čia išvestum tam tikrą lygiagretę, galbūt paaiškėtų, kad daugiskaitoje yra ir taikinys ar taškas (taigi – taikiniai ir taškai) į kurį, kuriuos, nusitaikoma.

Bet.

Strėlė galbūt yra savarankiška ir tuomet, kai tu manai besitaikantis į taikinį (ar kaip jau paaiškėjo anksčiau – taikinius), strėlė gali atsigręžti ir nusitaikyti į tave. Tuomet visa žaidimo esmė staiga išberiama iš dėžutės ir figūrėlės lentoje perstatomos jau visai kitaip.

Todėl imi galvoti, kad strėlė būtinai yra. Besitaikanti į taikinį, taikinius, taikinių tinklą, tiesę, save iki begalybės plečiančią spiralę ir į tave. Kaip kažkada man buvo pasakyta: jei jau scenoje, kambaryje yra ginklas (strėlė!) – paskutinėje dalyje jis (juo) būtinai iššaus.

Michael Taussig, “The Stories Things Tell And Why They Tell Them”, e-flux journal#36, 07/ 2012, www.e-flux.com
2 „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“, parodos katalogas, Klaipėda: KKKC, 2012, p. 24.

Paroda vyks iki liepos 14 d.
Projekto organizatoriai: KKKC, The Purple Swamphen.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *