Paskutinė ekskursija po parodą „Moters laikas“ bei parodą lydinti filmų peržiūra NDG

2010 m. rugsėjo 6 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt
Bytaute Pajediene

Rugsėjo 9 d., ketvirtadienį Nacionalinėje dailės galerijoje – paskutinė galimybė apsilankyti ekskursijoje po parodą „Moters laikas” (veiksiančią iki rugsėjo 19 d.) su kuratore bei parodą lydinčioje dokumentinių filmų peržiūroje, kurioje dalyvaus režisierė Bytautė Pajedienė.

Ekskursiją, prasidėsiančią 16.30 val., ves Elona Lubytė – menotyrininkė, kuratorė, Lietuvos dailės muziejaus skulptūros rinkinių saugotoja – pristatys pagrindines parodą inspiravusias idėjas, ją sudarančius teminius „salynus“, parodos istorinį bei kultūrinį kontekstą.

Po ekskursijos, 17.30 val. galerijos auditorijoje – septintoji, paskutinė, parodą „Moters laikas. Skulptūra ir kinas“ lydinti dokumentinio kino programa – Bytautės Pajedienės filmai ir susitikimas su režisiere.

Filmų programa:

„Dviese”, 1974. 10 min., nespalvotas. LKS

Filmo herojai – menininkų pora – tekstilininkė ir grafikė  Bronė Valantinaitė – Jokūbonienė ir skulptorius Gediminas Jokūbonis (Lenino premijos laureatas (1963), LSSR nusipelnęs meno veikėjas(1965), SSRS dailės akademijos narys korespondentas (1967). Jie buvo vadinamosios sovietinio meno nomenklatūros dalis. Tai pabrėžia ir Maskvos Maniežo parodų salėje filmuoti parodos atidarymo kadrai, kur filmo herojus užfiksuotas kartu su SSSR kultūros ministre Jekaterina Furceva. Rodydama šeimos gyvenimą ir kūrybą, režisierė akcentuoja ir oficialiosios propagandos diegiamą požiūrį: menininkas semiasi įkvėpimo iš gamtos ir tautos istorijos, jis negali nutolti nuo liaudies tradicijų, privalo auklėti savęs vertą pamainą.

„Namai arti”, 1976. 10 min., nespalvotas. LKS

Filmas pasakoja apie Alytaus medvilnės kombinato audėjas. Čia taip pat egzistuoja kartų konfliktas – vyresnės moterys nepatenkintos proftechninių mokyklų auklėtinėmis, kurioms stinga motyvacijos pasiaukojamai dirbti.Todėl filmegana kritiškai (to meto cenzūros požiūriu) aktualūs profesinio orientavimo, jaunimo buities ir laisvalaikio klausimai. Nors jie pakankamai dramatiški, ateities perspektyvos – bendrabučiai, darželiai, „darbo pasiekimai” filmo kūrėjus, regis, nuteikia optimistiškai.

„Kasnakt sapnuoju”, 1979. 10 min., nespalvotas. LKS

Filmo herojės – keturios Kauno Prano Ziberto šilko kombinato audėjos, nusprendusios sumušti sąjunginį daugiastaklininkių rekordą. Ką jos sapnuoja iš tikrųjų, filmo kūrėjams nelabai neįdomu, nors jos sapnuoja tas pačias stakles. Daug svarbiau buvo pašlovinti pasiaukojantį moterų darbą. Tačiau dabar „tarp eilučių” galima perskaityti daug daugiau – nuolatinį moterų nuovargį, nepakeliamas darbo sąlygas ir amžiną viltį, kad kada nors tikrai bus geriau.„Dienos suvestinė”, 1981. 20 min., nespalvotas. LKS Švenčionių rajono komunistų partijos sekretorė Viktorija Purvaneckaitė filmo heroje tapo neatsitiktinai. Jos gyvenimas ir buitis atspindi beveik idealios tarybinės moters įvaizdį – vienodai pasišventusiai ji rūpinasi ir kolūkių laukais bei fermomis, ir rajono gyventojais – skiria jiems darželius ir butus, lanko daugiavaikes šeimas, dalyvauja saviveiklos šventėse. Ir po oficialių darbo valandų filmo herojė neatsipalaiduoja – tvarkingo buto rašomasis stalas nuklotas ataskaitomis suvestinėmis, ant stalo pūpso dienraščio „Tiesa” šūsnis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *