Paroda Raimundui Mikšiui atminti „Erškėčių vainikas“ galerijoje „Meno parkas“

Gegužės 31 d. (ketvirtadienį) 18 val., galerijos „Meno parkas“ pirmojo aukšto ekspozicinėje erdvėje, vyks parodos Raimundui Mikšiui atminti „Erškėčių vainikas“ atidarymas.

Parodos kuratorė Irena Mikuličiūtė apdovanoja parodą šiuo poetišku pavadinimu, prisimindama sodrų, bet nelengvą tapytojo kelią: bičiuliai liudijo jį buvus miesto siela, gyvenimo filosofu ir, svarbiausia, jautriu ir talentingu menininku. Dešimtųjų Raimundo Mikšio mirties metinių proga kviečiame susitikti, prisiminti autorių ir dar kartą apžiūrėti jo kūrinius.

Algis Uždavinys „Epitafija Gilgamešui“

Žvaigždės žiūri žemyn, o tarp ledinių žvaigždžių, tarsi deimantų kabančių būties namų palubėse, žemyn žiūri kiek įkaušęs Raimundas Mikšys, tarp gyvųjų kažkada vadintas Šniūru, žiūri ir juokiasi kraupiu amžinybės juoku.
Nedrąsu klausti, kaip jis ten pateko, kas pasodino jį dangaus seklyčioje, kas davė samagono kaušą ir skylėtą archangelo vėliavą, ant kurios nupieštas kryžius ir auksu (vaiskiu žalio vasaros vakaro auksu) ištapytas Kaunas – nuo Rotušės aikštės ir Koliziejaus iki bevardžių skliautų su bevardžiais vaiduokliais, sėdinčiais prie bevardžių stalų, nustatytų bokalais. Visai kaip toje seklyčioje, pasakytų koks nors pakvaišęs teologas, kaip danguje, taip ir žemėje – pro atvirą langą plūsta alyvų kvapas, kažkur toli toli krykščia gervės ir groja armonika. Kareiviai vaikštinėja su merginomis, kurių plaukuose žiba žali smaragdai, o virš Nemuno dūsta saulėlydžiai, kaip visada – nieko naujo. Kaip visada – palaimingas sėdėjimas su smilkstančia cigarete, stebint, kaip iš kavinės išeina paskutiniai lankytojai.
„Gerbiamasis, kokia jūsų profesija?“– klausdavo turintieji profesiją. Ar žinote legendinį atsakymą į šį gudrų klausimą? Jeigu nežinote, tai ir nebūtina žinoti. Iš žemės į dangų žvelgiančio R. Mikšio atsakymas būdavo toks: profesija – girtuoklis (mat geriamas yra ne tik vynas, bet ir džiaugsmo ašaros, soma ir amrita), pomėgis – dailininkas kūrėjas (mat nors gyvenimą ne visada norisi dailinti, gyvenimas iš tikrųjų yra mūsų ar kažkieno kito kuriamas mitas).
Vadinasi, galima pakalbėti ir apie meninę kūrybą siaurąja šio žodžio prasme, nors R. Mikšiui svarbesnis buvo pačios lemties kuriamas menas – gatvėse, skveruose (kuriuose tikriausiai iki šiol dūzgia bitės ir šniokščia liepos), prie apdergto Napoleono biusto, prie Dailės instituto ir sinagogą menančio alaus kiosko, stūksančio prieblandoje. Kur dabar tie bulvių valgytojai, tie alaus gėrėjai? Kur jų sandoros skrynios ir peiliais subadyti paveikslai? Tarp ledinių žvaigždžių ant palangės (Irenos Dangaus Karalienės galerijoje), kur vazonėliuose tarp svogūnų ropinėja boružės ir auga maginiai daosų grybai, skraidinantys į dausas.

O tapyboje viskas daug paprasčiau – monotoniška geismo ir širdgėlos ontologija, tarsi gaisro išdeginta Gomoros žemė, laukianti ilgo malonės lietaus, galinčio nuplauti susapnuoto gyvenimo piešinius. „Visi mirusieji apsvaigę“, – kaip pasakytų O. Milašius. Tikriausiai jie sotūs sprangia nebūties duona, todėl jiems nereikia meno. Supratęs šią galutinę meno tiesą, R. Mikšys supjaustė ir subadė peiliais didžiąją dalį savo darbų. Šiuos sužalotus kūrinius (o veikiau – patvirtintus negailestingu metafiziniu antspaudu) ir kitas dinamiškas impresijas, vis dar turinčias kažkokio studentiško šėlo, galima palyginti su ramių dekoratyvinių pastelių rinkiniu: tarp abstrakčių darbų išsiskiria simboliu tampantis baltas burlaivis, tarsi vienmarškinė siela, išsirengusi į paskutinę kelionę.

Dauguma R. Mikšio tapybos darbų yra abstrahuotos ekspresionistinės kompozicijos, kuriose stilizuota gamtos motyvų sąranga liudija vidinių tapytojo išgyvenimų eigą. Veržlus spalvinių dėmių šokis padeda išryškinti nuogas, vėjo blaškomų medžių šakas, stingstančias kreivame vaizduotės veidrodyje. Pasirinktų motyvų ir stilistinio sprendimo požiūriu R. Mikšys priklauso seniai tradicine tapusiai lietuviškojo koloristinio ekspresionizmo srovei, o tiksliau – regioninei kaunietiškai šios srovės atšakai, kurią, kaip vieną iš galimų raiškos paradigmų, savaip įkūnija A. Vilpišauskas.

R. Mikšio tapyba yra šiek tiek sporadiška, nes menininkas daugiau laiko skyrė pagrindinei profesijai, kuri savo ruožtu maskavo kažkokią mistinę nostalgiją anapusybei – galbūt netgi sąmoningai nesuvoktą, bet juntamą intuityviai. Paskubomis atlikti R. Mikšio tapybos darbai liudija šią negailestingą trauką: jie nedisciplinuoti ir neretai kupini kažkokio mokyklinio naivumo, virstančio dekoratyvine valios raiškų demonstracija.

Kaip nebylys, negalintis aiškiai ištarti žodžio, bet širdyje juntantis daimono šnabždamą tiesą, R. Mikšys pradeda vaitoti, trumpam atsiduoda ekstazinei konvulsijai, paskui meta teptuką (lyg kokį menamos šlovės skeptrą, kuriuo negalima pasitikėti) ir eina gerti – gerti iš juodo alcheminio šulinio trykštančio gėrimo, kuris vieniems yra vaistas, o kitiems – nuodas. Svarbiausia neužmigti, atlaikyti išbandymą. Tačiau Gilgamešas užmigo. Ar įmanoma neužmigti, geriant Valhalos menėse su dievais ir didžiavyriais, su basakojais kalandarais iš Savanorių prospekto (su Palevičium, Milkevičium ir Kazakevičium)?

Kas žino, ar miegantys herojai dar mena tas dieviškas puotas ir peiliais subadytus meno kūrinius, ant kurių angelo poza rymo Irena Mikuličiūtė? Herojai gal ir neprisimena, bet Šniūras viską mato iš dangaus – mato ir juokiasi palaimingu pralaimėjusio Gilgamešo juoku.
2009 m.

Parodos galerijoje „Meno parkas“ (Kaunas) veiks iki birželio 31 d.

Galerijos darbo laikas: II-V: 11.00-18.30 | VI: 11.00-16.00

Iliustracijoje: Raimundas Mikšys, Senelio namo langas, 2005. Drobė, al.