Paroda „Paminklas ir Cenzūra. Pašalinti ar palikti“ parodinėje erdvėje VITRINA&Bench

2019 m. lapkričio 11 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Lapkričio 12 d. 18 val. parodinėje erdvėje VITRINA&Bench (Kauno g. 36, Vilnius, Kombinatas “Dailė”, antrojo aukšto fojė) vyks parodos „Paminklas ir Cenzūra. Pašalinti ar palikti“ atidarymas ir atvira diskusija.

Sinopsis
Dešinieji: Pašalinti paminklą iš viešosios erdvės.
Kairieji: Palikti paminklą viešojoje erdvėje.
Nukentėjusieji nuo režimo: Paminklas žeidžia mūsų jausmus.
Miestiečiai: Mums reikia viešosios erdvės savo šiuolaikiniams poreikiams tenkinti.
Menininkai: Miestiečiai, pasiklausykite miestiečių kalbėjimo.
Miestiečiai: Tai nemalonu, sukelia neigiamų emocijų.
Policija: Tokį meną iš viešosios erdvės pašalinti.
Rašytojai: Buvo menininkas – paminklą palikti.
Istorikai: Buvo funkcionierius / kolaboravo – paminklą pašalinti.
Menininkai: Mes ieškome trečiojo kelio, kad šis paminklas ir liktų, ir veiktų: atliktų savo paminklinę funkciją.
Funkcionieriai: Jūs, menininkai, turite savo galerijas, ten meną ir darykite, o į viešąsias erdves nelįskite, palikite jas mums.
Paminklo giminės: Jūs, menininkai, žeidžiate mūsų garbę ir orumą, sukeliate neigiamų emocijų.
Advokatai: Tokį meną iš viešosios erdvės (žiniasklaidos) pašalinti.

Ištrauka
¬– Pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 19 str. visuomenės informavimo priemonėse draudžiama platinti informaciją, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, skleisti informaciją, kurioje tyčiojamasi ir niekinama.
– To paties įstatymo 22 str. nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai ir (ar) skleidėjai privalo saugoti ir gerbti žmogaus teisę į privatumą mirties atveju.
– Ar pats paminklo kaip konkretaus asmens realistinio atvaizdo egzistavimo viešojoje erdvėje faktas „saugo ir gerbia žmogaus teisę į privatumą mirties atveju“?
– Ar nesame pakankamai subrendę, kad negalėtume patys „suvirškinti“ plastinio sovietmečio palikimo vizualios meno kalbos priemonėmis, mūsų okupacijos istoriją menantį paminklą ne pašalinant, o rekontekstualizuojant, paverčiant amžinu klausimu apie kūrėjo laisvę ir sąžinę (ir jų kainą) ar priminimu apie tai, kaip politiniai-ideologiniai veikėjai manipuliuoja ir pasinaudoja menininkais?
– Ar tokias menines idėjas galima laikyti tyčiojimusi ir niekinimu, „informacija, įžeidžiančia žmogų, žeminančia jo garbę ir orumą“?
– Ar asmenų, aktyviai veikusių ir išaukštintų okupacinio režimo metais, giminės turi moralinį pagrindą reikalauti cenzūros, kai paminklai tiems veikėjams tampa karikatūrų arba konceptualių meninių projektų objektais?
– Ar šie projektai tikrai peržengia ribas ir ar ribų peržengimas nėra šiuolaikinio meno uždavinys?
– Ar galima ką nors daryti su mums priešiškos ideologijos paminklais, neišreiškiant nepagarbos asmeniui, autoriniam kūriniui ir pačiai paminklo idėjai ir ar šiandien turėtume turėti tokių skrupulų būtent šio ir/arba apskritai visų imperinės-totalitarinės kilmės paminklų atžvilgiu?
– Ar paminklas gali tapti antipaminklu, ir jei taip, ar mums reikia antipaminklo būtent rašytojui?
– Ar meno ir žiniasklaidos cenzūravimas nėra grįžimas į situaciją, kurioje Petrui Cvirkai ir buvo pastatytas paminklas?

Kuratoriai Dainius Liškevičius ir Paulina Pukytė

Darbo laikas: I-VII 10.00 – 19.00 val.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *