Paroda „Kuždėjimai“ buvusiame Utenos dvare

2020 m. spalio 15 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Trylika minčių trajektorijų parodoje „Kuždėjimai“

Rugsėjo 25–27 dienomis buvusiame Utenos dvare, taip pat ir buvusiame „Saulės“ gimnazijos pastate veikė grupinė paroda „Kuždėjimai“. Ekspozicinis įvykis – tai dalis ilgiau besitęsiančio projekto, kurio metu trylika menininkų buvo pakviesti savaitę reziduoti Utenos mieste, jį tyrinėti ir suprasti savaip, galiausiai įvietinti savo patirtį parodos formate.

Šis tekstas – tai dalyvaujančio rezidenciniame įvykyje žmogaus refleksija, orientuota į subjektyvų galutinio projekto taško – parodos – patyrimą, paremta sąmonės srauto padiktuotomis mintimis, jaučiant ir bandant suprasti kūrinius, intuityviai ieškant bendrosios parodos gijos savitoje dvaro/mokyklos patalpoje.

Pirma trajektorija. Išėjusi grįžau į tą patį kadrą

Ant mokyklinės lentos projektuojami trys elementai – juodai vilkintis žvejys, fontanas ir blokinis daugiabutis pastatas. Tai vienas iš Andrej Vasilenko video kūrinio „Pasivaikščiojimai po Uteną“ kadrų. Mano išėjimas po trumpo filmo peržiūros buvo apgaubtas laiko kilpos pojūčiu. Vienu metu atrodė, jog vaizdinys prasitęsė išorėje, buvusio dvaro grindinyje bei jo laiptuose, buvusios mokyklos prieangiuose. Sugrįžusi dar kartą, apsidairiau. Buvau įprastoje klasėje. Tačiau vaizdiniai lentoje priminė neįprastą geografijos pamokos turinį. Ten kuždėjo miesto tapatybę nusakantys, keičiantys ir tuo pačiu kuriantys artefaktai. Šios vizualinės geografinės iškarpos galėtų sulipti į vienį, tačiau kadrai pernelyg uždari. Tikiu, jog būtent šis aspektas suteikė kūrinio patirčiai siurrealistinės laiko kilpos užuomazgas. Kūrinyje Utenos miestas trūkinėja, todėl nepajėgiau įžvelgti lokacinės tąsos. Autoriaus žvilgsnis nužymi užkampius, kurie neišvengiamai persmelkia ir patį miesto identiteto branduolį. Ten lyg ir būta, tačiau ne visai. Pabirus miesto įvykių fragmentus sujungdamas į vieną kūną, autorius kuria alternatyvų psichogeografinį gidą po Uteną. Kūrinyje taip pat esti ir vienas dialoginis kadras. Nugirstu tariant „įsmegtum laisvai“. Šią mintį pasilieku slinkdama koridoriais link kitų kūrinių.

Andrej Vasilenko „Pasivaikščiojimai po Uteną“

Andrej Vasilenko „Pasivaikščiojimai po Uteną“

Antra. Jaukiai trikdantis praeities vienišėjimas

Užeinu į priešais esančią patalpą. Prieš mane dvi sofos ir prie sienos pritvirtintas siaurą dėžę primenantis objektas. Lydima praėjusiame kūrinyje girdėto dialoginio kadro nuotrupos, norėčiau įsmigti, tačiau dar nerandu atsitraukimo nuo savo pačios kūrinio „1949“. Jis manęs dar nespėjo palikti. Šioje patalpoje girdžiu skambant ir visą pastato pirmojo aukšto garsų bruzdesį. Mėginu žvalgytis pamiršdama. Objekte tarp dviejų raudonų sofų – dvidalis portretas. Erdvės toliuose girdimi garsai veda per kūrinyje įrėžtus štrichus link chaotiško įsivaizduojamo tūrio. Prisėdu. Kita sofa tuščia. Portretas tai tarpininkas. Jaučiu tylaus pokalbio grėsmę. Tik garsai iš toli, galimai atliepiantys portrete esančios josios mintis, provokuoja temas nematomam santykiui. Persėdu į tuščiąją sofą. Portretas pakinta. Šioje pusėje labai tiršta. Štrichai naikina prieš tai buvusį žmogišką atpažįstamumą, o juosius švelnina pro langus patenkančios saulės šviesos dėmės. Laiko atkarpa nuo pirmos iki antros sofos išsitempė. Jaučiu dviejų pusių skirtumus. Iš antrosios pozicijos regiu įsivaizduojamą save, sėdinčią pirmojoje sofoje. Įsivaizduoju, jog portretas tai esu aš. Ši patalpa provokuoja keisti praeitį ir dabartį vietomis.

Ignė Grikevičiūtė „1949“

Ignė Grikevičiūtė „1949“

Trečia. Naivumo rūbas išnykimui

Pastato pirmojo aukšto centre priartėju prie anksčiau migloje aidėjusio garso. Tai žalsvame siaurame kambaryje sklandantis melancholiškumas. Tai daina. Nors girdžiu joje esant žodžius, tačiau jaučiu, jog Gabrielės Vetkinaitės kūrinys taikosi ne į pasakojimą. Jį užgožia pernelyg stiprus emocionalumas, niekam neprieinamo santykio išraiška, aprengta naivumu. Mano kūnas virpa. Nuo dainos arba nuo grindinyje įsismelkusio nebūties šalčio. „Daina“ kreipiasi į mane, tačiau esu nebyli, įsukta į neliečiamumo kevalą. Dar neįėjus į žalsvą patalpą, mačiau arką, savyje talpinančią nematomą adresatą. Pagal autorę, daina skirta būtent jam. Parodos atidarymo vakarą Gabrielė gyvai prieš atėjusius įdainavo istoriją nematomam adresatui, kuri vėliau buvo palikta skambėti šioje vietoje, kurioje dabar ir esu – žalsvame siaurame kambaryje. Tačiau dabar adresas visai kaip ir aš – nesantis ir slegiamas noro išnykti. Rausvas arkoje paliktas mikrofonas tik dar labiau stiprina negalėjimą atsakyti į savitą sklindantį santykio liūdesį.

Gabrielė Vetkinaitė „Daina“

Gabrielė Vetkinaitė „Daina“

Ketvirta. Pradžios ir pabaigos principas

Išėjusi iš žalsvosios patalpos, priešais centrinę pastato arką regiu senų mokyklinių skambučių konstrukciją. Šiame momente galiu spręsti, ar aktyvuoti garsinį kūrinio turinį. Kai tai padarau, konstrukcijos skambesys savo tikslingu aštrumu iškošia visas prieš tai galvoje gvildentas mąstymo trajektorijas, atakuoja pradžios ir pabaigos principu. Mato Janušonio kūrinys „Aidas“ aprėpia dvi prieštaringas sąmonės plotmes – archetipinius seksualumo ir kontrolės mechanizmus. Autorius teigia, jog skambučio vizualinė esatis primena antropomorfines, pasąmonėje nusėdusias formas, tačiau jo simbolinė pusė kalba apie hierarchinę valdymo struktūrą. Autorius mėgina surasti pretekstą šiam objektui tapti tarpininku. Kūrinys paties Utenos dvaro/mokyklos kontekste įsiterpia kaip atspirties taškas istorinėje skalėje. Dabar suprantu, jog galiu aktyvuoti ne tik garsą, bet ir pačią erdvę, po kurią vaikštau.

Matas Janušonis „Aidas“

Penkta. Mutavę pūkai, lėktuvai ir klostės

Žengdama toliau, vienoje šoninių dvaro pirmojo aukšto patalpų, sutinku mutavusius į audinius pūkus, lydimus lėktuvus primenančių garsų. Čia regiu siaurą erdvę, violetinę šviesą, jaučiu nebylią raukšlių choreografiją. Apsilankiusi šioje patalpoje keletą kartų per tris dienas, supratau, jog kūrinys dienų eigose kinta, jo forma ir jo patirties judesys. Milvydo Kezio instaliacija „Neradimai“ tarsi nuolatos žvelgia pro langą. Ne tik palei lubas nutiesto audinio klostėmis atkartoja jo formą, bet ir garsu kuria lango, kaip centrinės ašies, gylio pasakojimą. Antrą kartą įžengus į šio kūrinio patalpą, mane pasitiko žodis „palaukit“, sklindantis iš už klosčių, pūkų, vizualiai besiveržiančių iš išorinės pastato pusės. Tai, kuo esu apsupta, yra lūkuriuojantys neradimai. Langas – barjeras, galintis išsyk keisti matymo mąstymą. Tik šiame kūrinyje jis pilnas pūkų, pilnas šokčiojančių kitokių kliūčių.

Milvydas Kezys „Neradimai“

Milvydas Kezys „Neradimai“

Milvydas Kezys „Neradimai“

Šešta. Esu nebūtame horizonte

Leidžiuos žemyn, vedama po vandeniu esančių kūnų paieškos garso. Rūsyje randu sceną nematomiems žiūrovams, teatrališkai ir įsakmiai atsuktas aštuoniolika juodų kėdžių į šviesos tašką. Ulos Šimulynaitės instaliacijoje „Dingusio laiko beieškant“ sonaro garsas pulsuoja, leidžia pajusti būvį dugne, patalpą vaizduotėje versti į paskendusią nuolaužą, kurioje išeities taškas sustingęs, ir kur aš niekuomet nebuvau. Taip pat sustingusi paliktuose daiktuose esanti jų pačių dabartis ir istorija, nesantys žiūrovai šalia manęs. Visumoje laikas pradingsta, kaip kad teigia ir pati autorė savo kūrinio pavadinime.

Ula Šimulynaitė „Dingusio laiko beieškant“

Ula Šimulynaitė „Dingusio laiko beieškant“

Septinta. Fizinės gilumos pokytis

Žemesnės nei aš, erdvioje patalpoje kvadratą sudarančios šviesos vertikalės pulsuoja. Žemas garso bangų dažnis persmelkia kūną. Pavel Volgin kūrybinė kombinacija „Negirdimi signalai“ įtraukia mano žingsnius, įdiegia savaip valdomus naujus fizinius maršrutus. Kai esu apsupta šiuo kvadratu, jaučiu, kad šviesa yra mano pačios išsklaida, kaip grynos elektronikos spinduliai teka iš kūno, teką į kūną, mainosi. Vertikalių žibėjimas vienakryptis, žiūrintis ten, iš kur atėjau, mirksintis dūmų kvapu. Išėjus, akyse lieka intensyvumas šviesos, kuri sunyko laike jau anksčiau, kūno gilumoje – keičiantys įprastą fizinį ritmą garsai.

Pavel Volgin „Negirdimi signalai“

Aštunta. Proskyna, miškas, esatis, kuri kalbina

Lipu dvaro laiptais aukštyn. Prisimenu šviežių samanų kvapą. Praeinamojoje zonoje į antrąjį aukštą sutinku tris taškus – du samanomis apkaišiotus radiatorius, seną mokyklos inventoriaus seifą. Dabar pastarajame Mažvydas Truklickas saugo miško liekanas, kitų sveikinimus, nesutikto žmogaus nuotrauką, žvakę ir rankdarbius. Esu įtraukta į aplinkos istorijos rebusą. Šioje zonoje parodos erdvė mėgina tapti kitokia, įterpti veiksmus, kuriuos intuityviai siūlo pats autorius. Palypėjus aukščiau, kūrinys „• ======°“ dalijamas į du pastato lygmenų pjūvius. Antrajame pasikartoja apsamanoję šiluminiai taškai, sujungti senų kopėčių ir medžio šakos konstrukcine arka. Šį vaizdinį suprantu kaip simetriją sumuojantį žingsnį. Leidžiant skleistis vaizduotei, esant centre, pastato dvipusiškumas mentaliai tampa vienatiškumu. Už manęs lieka ir teka iš lubų besileidžianti kita masyvi medžio šaka ir nedidelė medinė lazdelė. Šie likę objektai padėtų grįžtant kūrinio kilpa į pradžią.

Mažvydas Truklickas „• ======°“

Mažvydas Truklickas „• ======°“

Mažvydas Truklickas „• ======°“

Mažvydas Truklickas „• ======°“

Devinta. Istorinio bipoliškumo proporcijos

Įeinu į salę, atskirtą dvejomis konstrukcinėmis sienomis. Per jas matomi kiti kambariai. Tai bandymas atkurti sąlyginį senojo dvaro salės dydį. Liudvikas Kesminas savo kūriniu „Antikūnas“ suteikia galimybę peržengti sienas, erdvinio smalsumo pojūtį. Einu pro vieną iš konstrukcijų. Kūno patogumas pamažu blėsta, veriasi daugiasluoksnė rega. Patenku į labirintą, persmelktą jau jaustu šio autoriaus erdvės skaidymo bruožu. Smalsumas išlaikomas, aktyvuojamas tyrėjo žvilgsnis. Grįžtu. Žengiu pro kitą pravirą sieną, skylėtą kvadratą. Užlipu ant nukritusios sienos dalies, kuri ir sudarė pretekstą šiam veiksmui. Dabar jaučiuosi proporcingai laisvai. Dvipoliškumo apmąstymams pradinės erdvės centre – panašios konstrukcijos ilgas baldas.

Liudvikas Kesminas „Antikūnas“

Liudvikas Kesminas „Antikūnas“

Liudvikas Kesminas „Antikūnas“

Dešimta. Epitafijos sau

Kitos antrojo pastato aukšto patalpos perimetru išdėlioti mirčių koliažai. Tai Deniso Kolomyckio instaliacija „Melancholija“. Joje veidrodžių ir stiklo pagalba reflektuojančios ekspozicinės erdvės aplinką nuotraukos daugina pačios mirties faktą, paversdamos jį poetine prieiga. Autoriaus pasirinkimas atidengti senojo dvaro sienos fragmentus mintims leidžia skverbtis per žmogaus, aplinkos, jų sandūroje atsirandančių tradicijų sluoksnius. Per šioje patalpoje juntamą daugį prarandu svarstymų eigą. Palieku juos tirpti pačius sau, tampu apmąstymų koliažu.

Denisas Kolomyckis „Melancholija“

Denisas Kolomyckis „Melancholija“

Denisas Kolomyckis „Melancholija“

Vienuolikta. Erdvinio rakurso sintezė

Gretos Grikevičiūtės kūrinyje „Utenimai“ sustingusi šviesos forma atveria vidaus ir išorės santykį. Stovėdama kambario kampe, stengdamasi savo žvilgsnį išlaikyti nustatytoje pozicijoje, įstrižai erdvės regiu platų miesto fragmento peizažą. Išorė kalvota, o kambarys, kuriame stoviu – aukščiau jos. Rodos, kad autorę domina aplinkos sluoksniavimosi sintezė. Ekspozicinės vietos kūriniui pasirinkimas leidžia šviečiančią liniją įtalpinti išorės peizažo žemumoje. Kūrinys per tikslią poziciją erdvėje tampa integralus, atliepiantis miestą, jo kontūrus, suteikia mąstymo prieigą prie gyvenamosios aplinkos betarpiškumo idėjos.

Greta Grikevičiūtė „Utenimai“

Greta Grikevičiūtė „Utenimai“

Dvylikta. Metafizinė organika

Manto Trumpicko kūrinys „Vidinė akies vokų pusė“ veda per dvi skirtingo dydžio ir tamsos intensyvumo patalpas. Abejose juntu autoriaus norą aktyvuoti pokalbį apie kūniškumą ir sustingusius psichologinius troškimus. Paradoksalu, tačiau šiuose dvejuose video kūriniuose užfiksuotos akimirkos, kuomet fizinis nupieštųjų būvis, rodos, nėra jaučiamas jiems patiems. Galbūt būtent šis dvigubas minties pokytis, kūno padėties stingdymas ir to įveiklinimas, leidžia maksimaliai priartėti prie taktilikos temos. Pradedu jausti odą ir joje susidarantį šiurpulį, pati virsti juoduma, kuri atmosferiškai tampa vis sakralesnė.

Mantas Trumpickas „Vidinė akies vokų pusė“

Mantas Trumpickas „Vidinė akies vokų pusė“

Trylikta trajektorija. Nepaaiškinama juoduma pastato ir žmogaus sąmonėje

Paskutinysis antrojo aukšto etapas – keisčiausia pastato patalpa, kuri mistiškai metų metus į save traukia muses. Čia Barbora Matonytė įvietino juodus žymenis pavadinimu „Negyvi pikseliai“. Naudodamasi susikaupusiais musių kūnais, anglimi, sirupu, autorė kuria organikos virsmą kontroliuojamomis formomis. Kūrinio vabzdžiai, ant erdvės sienų likę juodi kvadratiniai rėmai dvelkia prisiminimų pertekliumi. Būdama šioje instaliacijoje, jaučiuosi esanti sąmonės užkaboryje. Pažįstu šį dingusių prisiminimų jausmą ir mėginimą laiptuotu kūno portalu grįžti į didesnį savęs vaizdinį. Tiek, kiek ši kelionė neįmanoma, tiek neprieinamas ir musių būvio dvare paaiškinimas.

Barbora Matonytė „Dead Pixels (Negyvi Pikseliai)“

Barbora Matonytė „Dead Pixels (Negyvi Pikseliai)“

Barbora Matonytė „Dead Pixels (Negyvi Pikseliai)“

Dar pirminiame parodos patyrime atsiradusi laiko kilpos nuojauta nepaleido iki pat pabaigos. Trylika trajektorijų tris dienas vis pynėsi galvoje, tikėtinai priartindamos prie pastato sąmonės ir pasąmonės, prie naujų įžvalgų apie miestą. Projektas „Kuždėjimai“ ir toliau vykdo savyje talpinamą veiksmažodį mano pačios prisiminimuose, kiekviena Utenoje praleista diena persipina, sudarydama naują kuždantį maršrutą ateičiai.

Projekto organizatorius – VšĮ „Kanalas“
Parodos kuratorė – Greta Grikevičiūtė
Parodos dokumentacija – Andrej Vasilenko
Teksto autorė – Ignė Grikevičiūtė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *