Paroda „Konstruoti Niujorką“ Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

2019 m. rugsėjo 13 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Rugpjūčio 2 – rugsėjo 22 dienomis Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje veikia paroda „Konstruoti Niujorką“.

Parodoje dalyvaujantys menininkai: Wei-Li Yeh, John Divola, Ulrich Wüst, Barbara Kasten, Marijonas Baranauskas, Romualdas Rakauskas, Itsuko Hasegawa. Kuratorė Gerda Paliušytė.

Šios parodos pavadinimas pasiskolintas iš amerikiečių menininkės Barbaros Kasten kūrinių serijos. 9-ojo dešimtmečio pradžioje sukurtas „Konstruoti Niujorką“ darbų rinkinys susideda iš fotografijų, vaizduojančių skirtingas mažo mastelio architektūrines aplinkas, kruopščiai sukomponuotas Kasten studijoje. Šie „scenos rinkiniai“ susideda iš geometrinių figūrų, pagamintų iš pramoninių medžiagų, tokių kaip stiklo pluoštas, tinkas, akrilas ir veidrodžiai, kombinacijų, bei neoklasikinių skulptūrinių elementų – formų, primenančių tas, kurios aptinkamos Kasten studiją supančiuose dangoraižiuose Čikagoje. Spalvotos fotografijos, sukurtos naudojant Holivudo apšvietimo technikas, tarsi dokumentuoja įtampą tarp mūsų įsivaizdavimo apie realybę ir menininkės gebėjimo tiksliai išnaudoti medžiagas bei joms būdingas savybes – įtampą, išryškinamą kameros kampų precizikos. Atitinkamai, ši, to paties pavadinimo fotografijos paroda kviečia lankytojus patirti įvairias architektūrines aplinkas kaip sąlygiškas formas, kurios neišvengiamai kinta laike. Architektūra čia suvokiama ir kaip mąstymo procesas, ir kaip politinė praktika, komunikacijos forma, kurią matome skverbiantis ir tempiantis skirtingomis kryptimis, kartu su nenutrūkstamu potraukiu konstruoti ir tuštumos artumu.

Pasak japonų architektės Itsuko Hasegawa, dar vienos šios parodos menininkės, – galbūt miestas gali būti apibūdinamas kaip esantis viduje „yuragi“ – tai japoniškas terminas, reiškiantis fliuktuaciją, kuris, vartojamas metaforiškai, apibūdina nuolatinio nepastovumo ir neapibrėžtumo būseną, kai neįmanoma pasakyti, kuria kryptimi judama. Šiuo atveju, mieste esantiems pastatams lemta likti „amžino neužbaigtumo būklėje“ kartu su juos supančia aplinka. Apibūdindama savo požiūrį į architektūrą, Hasegawa pabrėžia tęstinumo ir santykio tarp aplinkos, vietos savybių, gamtos bei klimato svarbą. Tarp jos atskaitos taškų – japoniška užuolaida, vadinama „manmaku“, išskleidžiama per renginius, tam, kad būtų atliekami tradiciniai scenos menai. Taip pat ir vasarą paplūdimiuose naudojamos priedangos nuo saulės, kurios surenkamos atėjus rudeniui, vėl atkuriant „gražiąsias paplūdimio linijas“. Hasegawos nuoroda į fliuktuacijos būseną gali būti suvokiama kaip gidas šiai parodai, kviečiančiai savo lankytojus atmesti bet kokį kieto grindinio stabilumą, bet kokį permanentinį mastelio ar funkcionalumo suvokimą, nes skirtingos architektūrinės struktūros ir formos parodoje pratęsia viena kitą prieš subyrėdamos.

Architektūrinių aplinkų, matomų parodoje, proporcijos varijuoja nuo rekvizitų studijinėse Kasten instaliacijose iki utilitaristinių architektūros formų Ulricho Wüsto kūryboje. Wüsto „niekieno žemių“ fotografijose vaizduojami socialistinės Rytų Vokietijos Respublikos miestų peizažai, išryškinantys istorinį momentą, kai pastatų funkcionalumas pranoko jų pritaikomumą. Paraleliai ištuštėjusioms erdvėms Wüsto darbuose parodos lankytojus pasitinka viliojantys Ramiojo vandenyno vaizdai, matomi pro išdaužtus apleistos gelbėtojų būstinės langus Los Andželo paplūdimyje. Amerikiečių menininko Johno Divolos 8-ajame dešimtmetyje sukurta serija „Zuma“ atveria įsivaizduojamybės plotmę, drauge kvestionuojant meno bandymus atkurti realybę. Divolos fotografijose apleistų pastatų sienos, išpurkštos jo paties abstrakčiais grafičiais, veikia psichodeliškai, o pro langus matomi vandenyno vaizdai kontrastuoja su vidine netvarka. Serijoje „Zuma“ realybė yra visada ir neišvengiamai susipynusi su troškimais ir kartu banalybe. Geismo ir kasdienybės mainai taip pat vyksta ir parodos „Konstruoti Niujorką“ erdvėje. Nacionalinėje bibliotekoje esanti paroda veikia ir kaip komentaras bibliotekos architektūrinės renovacijos atžvilgiu. Čia istorinė praeitis susipynė su trokštamos ateities ženklais. 2016 m. renovavus pastatą, stalinistinio neoklasicizmo architektūra ir interjeras, siekiantis 7-ąjį dešimtmetį, įgavo minimalistinę išvaizdą, paprastai siejamą su skandinavišku dizainu. Nuo tada pastato visuma atspindi ne tik politines šalies realijas, bet ir jos politinių fantazijų ribas.

„Trys vietos – Margaritai Duras“ – ankstyvų Wei-Li Yeh kūrinių serija – kviečia žiūrovus patirti fantazijas jų materialume, o tuo pačiu – paskirus kūnus jų miglotume. Yeh tuo pačiu kampu ketverius metus fotografavo netoli jo rezidencijos esantį apleistą namą perorganizuodamas ir perstatydamas erdvę taip, tarsi ji būtų atminties subjektas. Kūrinys atiduoda duoklę vienai iš jo mėgstamiausių rašytojų ir atsispiria nuo Duras apsakymo „Atlanto žmogus“ („L‘homme atlantique“), kuriame pasakojama apie skausmą ir atminties atkaklumą, paties rašymo veiksmą ir reikšmę. Ryški nuotrauka serijos pabaigoje vaizduoja apleistame bute prie ugnies gulintį vyrą ir yra vienas iš kelių parodos kūrinių, kuriuose pasirodo žmogaus figūra – kad ir kokia reali ta figūra būtų, jos buvimas čia tampa fikcija.

Fiktyvių pasaulių ribos taip pat išbandomos klasikinį išsilavinimą turinčių lietuvių fotografų Marijono Baranausko ir Romualdo Rakausko nuotraukų selekcijoje. Parodoje eksponuojami jų kūriniai buvo publikuoti fotoalbume „Tarybų Lietuva“ (1976 m.), kuris išleistas kaip dalis knygų serijos, tarnavusios sovietinės propagandos tikslams ir turėjusios demonstruoti idealų sovietinės Lietuvos gyvenimo būdą bei modernizacijos triumfą. Vis dėlto savo abstrakčia poezija kai kurios fotografijos albume, įskaitant darytas Baranausko ir Rakausko, pateikia daugiau tylos negu šūkių.

Architektūros kaip metaforos naudojimas parodoje susijęs su „valia architektūrai“ – terminu, sugalvotu japonų filosofo Kojino Karatani. Šis terminas, jo žodžiais, nusako Vakarų pasaulio minties pamatą taip, kaip šis vystėsi nuo Platono laikų. Vadovaujantis Karatani tęstiniai mentaliniai konstravimo procesai vakarietiškoje metafizikoje gali būti suvokiami kaip bandymai sugauti ir realizuoti tai, kas idealu ir drauge neįmanoma. Paradoksalu, bet šis siekis konstruoti vientisus žinojimo statinius – Karatanio aptariamo „didžiojo modernizmo pasakojimo“ pamatus – negalėjo vykti be tuštumos kaip jo tikrojo pagrindo. Tuo pačiu, intensyvėjančios ekologinės krizės laikais šios metaforos, kaip ir bendras pamišimas dėl žmogiškojo požiūrio taško, atskleidžia savo tamsesniąją pusę. Parodos „Konstruoti Niujorką“ kūriniai reflektuoja šią tęstinę „valią architektūrai“ ir tuštumos artumą kaip šio neįveikiamo poreikio sąlygą. Jie mums primena, kad būtent idealumo negalimybė įšaldo pastatus amžinoje konstravimo stadijoje, „amžino neužbaigtumo būklėje“, ir todėl atvirus daugybei dar tik vyksiančių kombinacijų.

Gerda Paliušytė

Architektas: Gediminas G. Akstinas

Dizainerė: Vaida Gasiūnaitė

Koordinatorė ir vertėja: Monika Kalinauskaitė

 

 

 

 

 

Nuotraukos: Andrej Vasilenko

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *