Paroda „Dizaino procesai: ...“ galerijoje „Akademija“

Vasario 6 d. 18 val. VDA galerijoje „Akademija” (Pilies g. 44) atidaroma paroda  „Dizaino procesai: …“ .

Paroda siekia atskleisti jaunųjų Lietuvos dizainerių sukurtų produktų kūrybos kelio užkulisius – parodyti ne tik ir ne tiek galutinį rezultatą, bet pristatyti kūrybos proceso analitines ir intuityvias kūrybos procesų fazes. Paroda supažindins, kokius klausimus sau užduoda studentai bei jų kelią atsakymų link, eksperimentuojant, tyrinėjant ir gilinantis į kultūros, ekologijos, medicinos, biochemijos, psichologijos ir kitas, iš pirmo žvilgsnio mažai su dizainu susijusias, sritis. Tikimasi, kad ir parodos lankytojai po parodos galės atsakyti į kertinį, parodoje iškeltą klausimą, tai kam visgi reikalingas dizainas?

Eglė Dimaitytė. Kaip dizainas kalba apie atmintį.

Atmintis sukuria dvasines „atramas“ žmogui ir kultūrai, įgalina suvokti savąjį aš asmeniniame ir kolektyviniame lygmenyje. Ji įprasmina individualius gyvenimus, „sutvirtina“ istorinę savimonę ir tapatumą, tačiau nihilizmo užnuodytoje dabartyje šaknijasi užmarštis, o atmintis dažnai tampa tiesiog beprasme informacijos „laikmena“, šaltu paminklu praeičiai. Kyla klausimas, ką šiuo klausimu gali dizainas? Kaip dizainas gali gyvinti, medijuoti atmintį, išlaisvinti individualius ir visuomeninius prisiminimus? Gal prisidėti prie jų išsaugojimo? Kildinamas nuo lotyniško žodžio „designare“ dizainas reiškia simbolių kūrimą ir poveikį pasauliui. Taigi, dizainas gali kalbėti abstrakcijomis, simbolių ir metaforų kalba, kuri nėra apribota žodžiais, garsais ar gramatinėmis struktūromis. Dizaineris išmanydamas šią spalvos, formos, tekstūros kalbą gali ne tik „skaityti“, bet ir „rašyti“, komunikuoti, perduoti žinutę, padėti žmonėms suvokti prasmę ir reikšmę juos supančios aplinkos. Šis darbas tai  kitokio kalbėjimo būdo apie atmintį paieškos, tai dizaino, abstrakcijų kalbos ieškojimai, kuriais siekiama iššaukti gilesnius jausmų potyrius, didesnį norą atsiminti.

 Austėja Platukytė. Kopijos kopija. Ar ta pati forma reiškia tą patį turinį?

Šiuolaikinė masinė kultūra įtraukia žmones į begalinį reprodukavimo procesą. Visuomenė „užsidaro“ reprodukavimo sistemoje ir tampa vis sunkiau atskirti ir suvokti, kas yra tikra ir prasminga. Masinė gamyba daro didelę įtaką aplinkos taršai – gamybos procese išmetamos kenksmingos atliekos, žemė teršiama kietosiomis šiukšlėmis. Sparčiai besikeičianti mada bei naujas dizainas priverčia žmones vis dažniau atsinaujinti – pirkti naujas tendencijas diktuojančius gaminius. Tačiau kas paverčia daiktą tikru, prasmingu ir nesenstančiu – galbūt net pigus masinės gamybos objektas gali tapti vertingas ir “gyvas“? Dizaino pasaulyje plagijavimas laikomas nusikaltimu – visi kūrėjai siekia būti originalūs, autentiški. Tačiau kur yra riba tarp gaminio kopijos ir naujos, savitos interpretacijos? Eksperimentų metu, procese siekiau atsakyti į klausimą: kaip kinta objektas, jei modifikuojamas tik jo turinys, o forma ir funkcija nekinta? Šis klausimas perteikiamas masinės gamybos produktų detales pakeičiant naujomis, bet pagamintomis iš, gamybai pasibaigus, likusių atliekų ir organinių klijų. Tęsiant šį projektą bus siekiama surasti tinkamiausią būdą masinės produkcijos gaminius paversti originaliais, “gyvais“ bei nekenksmingais nei aplinkai ir nei žmogui.

Austėja Šeputė. Laiškas visuomenei. Koks tavo planas „B“?

Siunčiama žinutė dėl mirusio žmogaus valios pareiškimo savo artimiesiems svarbos dėl audinių ir organų panaudojimo transplantacijai. Klausiama, dėl kokių priežasčių atsiranda baimė, nepasitikėjimas bei artimojo artimo žmogaus kūno savinimas po jo mirties. Svarstoma, kokios dizaino priemonės turėtų būti pasitelktos, kad žmogaus valios išraiškos forma būtų tinkama ir priimtina donorui. Kokį pėdsaką mirštantis žmogus galėtų palikti, kokį laišką išsiųsti? Ieškomi tiek atsakymai, tiek klausimai.

 Rokas Aleliūnas. Ar žaidimai gali išspręsti neišsprendžiamas problemas?

Įsivaizduokite, kad žaisdami žaidimus laiko veltui negaištate, o atliekate pačias svarbiausias operacijas visuomenės labui ar sprendžiate neišsprendžiamas problemas. Pasinerkite į žaidimą, kuris narplioja realų detektyvą ir bando įminti neįmenamą mįslę. Analizuokite įkalčius ir apklaustuosius, diskutuokite su kitais žaidėjais ir toliau tęskite tyrimą. Tik atsiminkite, kad kiekvienas jūsų žingsnis gali įtakoti arba išnarplioti bylą.

 Eglė Skačkauskaitė. Apklausos aparatas. Ar “gyvasis“ bendravimas vis dar yra vertybė?

Spartėjantis gyvenimo tempas ir išmaniosios technologijos palaipsniui visuomenėje eliminuoja tiesioginį bendravimą, kurio stoka nutolina žmogų nuo pamatinių vertybių, vidinės harmonijos, glaudaus ryšio su artimaisiais. Tolstant nuo gyvo kontakto ir išgirsto žodžio, tolstama ir nuo visapusiško integravimosi į visuomenę, naikinama komfortiška emocinė žmogaus jausena. Loterija „Apklausos aparatas“ kelia klausimą: „Ar „gyvasis“ bendravimas vis dar yra vertybė?“ ir skatina stabtelėti, pajusti, iš naujo atrasti „gyvosios“ komunikacijos privalumus.

 Veronika Guželytė. Kas treneris?

Treneris – objektas, užsiimantis asmens nusiraminimo įgūdžių valdymu. Konsultuoja savo treniruojamus asmenis atsisėdimo metu. Mokina dizaino technikos, skatina įgūdžių tobulinimą, rūpinasi atsipalaidavimo taktika bei strategija vyksmo metu. Tai asmeninė erdvė, kuri nukelia lekiančius tiesiai į samanas.

 Kristina Zakaraitė. Gliukozės kraujyje matuoklio dizainas. Slėpti ar rodyti?

Cukraus kiekio kraujyje pokyčių stebėjimas yra būtinas cukriniu diabetu sergančio žmogaus gyvenime.  Pacientai invaziniu matuokliu privalo naudotis mažiausiai tris kartus per dieną, taip patirdami fizinį ir moralinį diskomfortą.  Naujo matuoklio dizainas remiasi funkcionaliais reikalavimais, potencialių vartotojų analize, ergonomika, bei medicininio dizaino (supratimo) kontraversiškumu. Kuo turi pasižymėti medicininis dizainas? Ar jis matomas ar nematomas? Keliamas iššūkis sukurti cukraus kiekio kraujyje matuoklio dizainą, kurio naudotojas nebūtų pažymėtas stigmos ženklu.

 Kristė Hincaitė. Ar daiktai gali kvėpuoti?

Šiais laikais greitas gyvenimo tempas tapo norma. Taisyklingas kvėpavimas turi didžiulę svarbą, norint išsivaduoti nuo įtampos. Mano projekte pateikti daiktai tarsi kviečia žmogų pažvelgti į buitį kitaip, atrasti išsigelbėjimą kasdieniame taisyklingame kvėpavime, nes tam tikras jo ritmas gali atpalaiduoti. Būtent šiuo ritmu pulsuoja mano darbai, mokydami taisyklingo – raminančio – kvėpavimo.

Kotryna Butautytė. Scena: natūralių ir dirbtinių procesų sintezė dizaino objektuose. Ar natūrali aplinka dalyvauja dizaino procese?

Objektai kurti „bendradarbiaujant“ su stichijomis ir natūraliais procesais. Darbo eigos veiksmai buvo surežisuoti žmogaus, taip įvyko natūralių ir dirbtinių procesų sintezė. Scena kaip spektaklio epizodas, objektai – surežisuotų veiksmų ir gamtinių improvizacijų sintezės ištrauka.

Visi natūralūs procesai ir reiškiniai savaip formuoja mus supančią aplinką bei objektus. Kuriant darbą buvo siekiama pasikviesti natūralią aplinką ir jos reiškinius į dizaino procesą, tačiau vengti jų imitacijos. Domino nuolatinis kitimas, visa ko laikinumas, bei faktas kad bet koks žmogaus sukurtas sprendimas veikiamas aplinkos nuolat kinta, todėl joks galutinis dizainas apskritai neegzistuoja.

Rūta Vileikytė. Ar papuošalai gali apsaugoti?

Nuolatos besikeičiančios oro sąlygos, skirtingi metų laikai: žiema, pavasaris, vasara, ruduo.  Nuolat užpuolančios skirtingos sezoninės ligos, virusai sukeliantys ligų komplikacijas. Kaip jaustis saugiu didelio dėmesio neskiriant saugojimuisi nuo virusų ir bakterijų, kaip sustiprinti savąjį imunitetą ir susipažinti su mus supančiu mikropasauliu per grožio ir estetikos prizmę? Papasakoti istoriją siekiama dėka dezinfekcinių savybių turinčių medžiagų ir cheminių elementų, kūno, aplinkos  aksesuarų.

Paroda veiks vasario 18 d.