Pamušalas neegzistuojančiai sielai: pirmoji Vytenio Buroko personalinė paroda galerijoje „Drifts“

Pažvelgus į menininko Vytenio Buroko kūrinius ir pagalvojus apie jo karjerą, vis dažniau ima atrodyti, jog Vytenio siela dvilypė. Ji sudygsniuota per centrą kaip apsauginė liemenė. Arba kaip sąsiuvinio lapas, ant kurio jis piešia bei lieja dažniausiai akrilu ir tušu nedidelius veidrodinius paveikslus. Viena šios sielos pusė – racionali, eruditiška, save kontroliuojanti, linkusi į konceptualaus pobūdžio meno žaidimus. Žiūrovams ji yra pasirodžiusi jau ne vieną sykį, pavyzdžiui, Vytenio meninės karjeros pradžioje aktyviai rengtuose alaus varymo performansuose/akcijose, humoristinėje pjesėje Beer Metaphysics (2017), per subtilias nuorodas į meno istoriją ir jos veikėjus, per savitai artikuliuotą ir dažnai filosofišką kalbėjimą apie savo ir kitų kūrybą. Antroji Vytenio sielos pusė yra pirmosios priešingybė (ir priešininkė) – emocionali, improvizuojanti, hipnotizuojanti, sunkiai sutramdoma, kenčianti. Aiškiausiai ji matoma laisvais riešo judesiais sukurtuose menininko piešiniuose. Nors visu savo grožiu ji regis dar nėra pasirodžiusi, tačiau jos atspalvių skonį jau esame ne kartą pajutę ant gomurio, jei ne giliai gerklėje, o josios gaivališkas pumpuras vis ryškiau skleidžiasi ant ne visada švaraus popieriaus.

Šios dvi dalys nuolatos rungiasi – tai viršų ima intelektualioji, tai į savo pusę nusveria jautrioji, tąsydamos Vytenio kūną į kairę ir į dešinę, versdamos jį kurti, kartais be jokios atvangos. Šios dvikovos be sekundantų iliustracija galėtų būti montažas Encounter (2023), primenantis erotiškus Meret Oppenheim žaidimus su įvairaus plauko avalyne, kuriame matome konceptualų sumanymą reprodukuoti ir supriešinti dvi charakteringas batų poreles, du jausmais žaidžiančius piešinius. Tačiau smalsu, kas dedasi centre, grumtynių įkarštyje, kur susitinka ir susiliečia šios dvi energijos – sklastyme, dalijančiame viršugalvį perpus ir transformuojančiame plaukus į šukuoseną.

)(

„Drifts“ veikusi Vytenio personalinė paroda „Pamušalai“ tapo tarsi nedidele autoriaus ligšiolinės kūrybos retrospektyva tiek medijų, tiek motyvų, tiek daugiau ar mažiau jausenos atžvilgiu. Joje eksponuoti ir jau ne sykį matyti – tiesa, ne tie patys – apavą fetišizuojantys piešiniai (grupinė paroda „Kaip karštis slysta paviršiais“ Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje), objektai iš molio luitų ir higieninių krapštukų vaivorykštinėmis ausytėmis (personalinė paroda „Sanatorija“ ŠMC skaitykloje Vilniuje). Taip pat – nedideli metaliniai tinkleliai, vaizduojantys alaus bokalus ir butelius, giminingi jau kurį laiką autoriaus kuriamiems monumentaliems tinklams su tinko užpildu (personalinė paroda „Skersvėjo klajonės“ erdvėje „Editorial“ Vilniuje). Šie kūriniai tarytum buvo sujungti į apčiuopiamą menininko, neseniai pradėjusio dirbti su galerija „Drifts“, tridimensį portfolio, ir tapo savitu prisistatymu naujai atsidariusioje šiuolaikinio meno erdvėje.

Bandymą sutelkti naujus kūrinius, dalis kurių turi jau panešiotą pamušalą, į tam tikrą visumą galima laikyti vienu iš parodos kuratorinės programos iššūkių ir savitumo požymių. Kūriniai išdėstyti apgalvotai, skatinant subtilius jų pokalbius su ekspozicinės erdvės elementais, tokiu būdu juos „įvietinant“ dviejose galerijos „Drifts“ salėse. Didžiojoje salėje, greta seniai atšalusio židinio, rymo nedegto molio „briketai“, sudėti į permatomą plastikinę rankinę. Viename iš atidarytų sieninės komodos stalčių guli abejinga šūsnis laiškų iš „Pentino klubo“ laikų, kuriuose nepaisydamos erdvės ir laiko susitinka dvi personalinės menininko parodos („Pamušalai“ ir „Sanatorija“), lyg patvirtindamos minėtąjį parodos retrospektyvumą. Prie vienos iš sienų esanti neaukšta pakyla transformuojama į sceną, ant kurios pusiau figūratyvų, pusiau abstraktų teatrą vaidina kiek absurdiški metaliniai tinkleliai (scena iš „Beer Metaphysics“?), o virš jų (ne)visai negrėsmingai, tarsi rausvos nuodingų grybų šmėklos plevena šeši fontano/ų piešiniai. Ant geometrizuoto galerijos grindinio žemaūgiai molio objektai tarsi „GO“ ar kokio kito stalo žaidimo figūros, įstrigusios aklavietėje (a stalemate) ar dar vienoje akistatoje (a standoff), delsia it laukdamos papildomo gesto – galbūt iš juos stebinčios ir koja kartas nuo karto (ne)tyčia paspiriančios žiūrovės.

Šiuose sąlyčių taškuose bręsta pasakojimas, net jei jo ir trokštama atsisakyti. Ar bent jau lieka jo nuotrupos, kaip to, kas jau įvyko, įrodymai. Vizualinė kūrinių kalba ir jos užimama teritorija primena pasaulį, kuriame, rodos, dar prieš akimirką švilpė ir pentinus žvangino Skersvėjis – Vytenio sutvertas smailianosis personažas, reguliariai kišantis trigrašį į menininko darbus ir iš jų. Nepaisant to, kad šis atsikartojantis veikėjas kvazi retrospektyvoje kaip tyčia nepasirodo, jo pamesti ar apleisti atributai siuva pamušalus žiūrovų fantazijoms, mintims, jausmams. Iliuzija, sapnas ir tam tikra prieblandos zona, į kurios rūką žvelgiant įdėmiai, po truputį ima ryškėti būtybių ar daiktų kontūrai, yra viena iš Vytenio kūrybinės įtampos (komforto?) zonų.

Įdomu stebėti, kaip tikslingai kuruojamas neužbaigtumas. Vizualine visuma nebandoma pasakyti ko nors konkretaus, atsisakoma esmių, kviečiant kūrinius kalbėti ar greičiau veblenti kažką, ko nei žiūrovas, nei kūrinys galimai nesupranta. Tai kuria nuotaiką, su kuria, regis, identifikuojasi pats autorius, sprendžiant ne tik iš (ap)takių piešinių, kuriuose kaip Roršacho testo kortelėse žiūrovai gali įžiūrėti labai skirtingus dalykus, tačiau ir iš jo pamąstymų apie savo kūrybą. Joje vis žengiama į nepažinią teritoriją ir su smalsumu stebima, kaip tai, ką laikome „aš“, vis randa būdų nustebinti, o kartais net sukrėsti.[1]

Ši viliojanti ir drauge nejaukumą kelianti neapibrėžtumo aura, matyt, turi ribas. Jos prieinamos pirmojoje galerijos erdvėje, kurioje kompozicijos padiktuota energija jau kitokia – neapibrėžta, tačiau ne gerąja prasme. Sunku pasakyti, ko joje trūksta, galbūt medijų įvairovės ir skirtingo tipo kūrinių dinamikos, kurios tiršta antrojoje. Juntama sunkiai apibūdinama, tačiau apčiuopiama balanso stoka – jeigu antrojoje kai kurie darbai putoja tarsi iš butelių ir bokalų besiliejantis šampanas ar alus, tai pirmojoje per prievartą atgintas rusvas kumelys „you can lead a shoe to water but you cant make it drink“ (2019) atsisako gerti iš džiūstančios oazės. Dviejų erdvių dichotomija palieka neaiškių klausimų, tam tikro emocinio sutrikimo parodos atmosferoje.

Suverti ant efemeriškos idėjų virvelės „Pamušalai“ aktyviai kliaujasi pristatomų kūrinių tarpusavio ryšiais, sudarydami atskirą kūrinį – labiau konceptualų nei emocionalų piešinį. Juo perteikiamas ne tik subtilus meno objektų, bet ir kuratoriaus bei menininko tarpusavio santykis, sudarantis parodos kūną. Tai reikšminga ir sveikintina, turint omeny, kad tokio dialogo apraiškų itin retai matome privačių galerijų užsakomose parodose. Tačiau individualūs parodai pasirinkti meno kūriniai nėra patys stipriausi, lyginant su autoriaus anksčiau rodytais darbais, net jeigu jų kuriamos daugiasluoksnės sąsajos ir legitimuoja parodos logiką. Vadinti „Pamušalus“ monumentalia paroda, nepaisant plačios darbų įvairovės, būtų klaidinga. Monumentalumo joje nedaug, aptinkama tik pasyvokos „monumentalumo ambicijos“ troškimo.[2] Itin savarankiškai pristatomas piešinys „Monument“ (2020), kaip, beje, ir nemažai kitų darbų šios parodos kontekste yra gana komiškas, kvestionuojantis ar net besišaipantis iš minėtųjų sąvokų. Tuo tarpu monumentalių tiesiogine šio termino prasme kūrinių Vytenis iš tiesų yra sukūręs ne vieną, pavyzdžiui, plačiaformačius piešinius, rodytus „Hawerkamp 31“ Miunsteryje, Vokietijoje, bei A. Mončio namuose-muziejuje Palangoje, ar perveriančias saulėgrąžas, pristatytas grupinėje parodoje „Ukrainos istorijos kontūrais: pagarsinti“ Radvilų rūmų dailės muziejuje Vilniuje.

„Pamušalai“ buvo apie ką kita.

Galbūt apie tai, kas amžinai lieka ant liežuvio galo. Neišartikuliuota. Arba išeina pro burną keistu ar dar neatpažintu pavidalu.

()

Grįžkime prie autoriaus sielos. „Pamušaluose“ jos grumtynės su savimi tęsiasi – intelektas ir jo generuojami bei skrupulingai modeliuojami pasakojimai gviešiasi užgožti tūkstantmečius brandintas emocijas, kurių, deja, lengvai nepakaustysi, priešingai nei neklusnaus bėrio ar laibo aukštakulnio. Nepaisant to (ir tai veiksmingas teminis parodos atributas), kad dauguma pasirinktų piešinių „pakaustyti“ aliuminio lakštais, tarsi suteikiančiais apsauginį pamušalą, ginantį nuo nusidėvėjimo, kritiškų žvilgsnių, o gal nuo savęs pačių. Plika akimi matoma, kad Vytenis yra vienas iš stipriausių jaunos galerijos reprezentuojamų autorių ir turbūt vienas originaliausių nuosekliai su piešinio medija dirbančių šiuolaikinių menininkų. Jei keletas kokybiškų tekstų, pavyzdžiui, Justinos Zubaitės-Bundzės interviu su autoriumi, darytas 2019 m., apie šią svarbią ir galbūt centrinę Vytenio kūrybinės praktikos ašį jau parašyti, tai parodos, koncentruotos būtent aplink piešinį ir atskleidžiančios visas Vytenio galimybes ir variacijas šioje medijoje, dar ne.[3] Paroda, kuri nuginkluos sielą ar bent vieną iš jos dalių piešinio nuogumu, įvyks. Tai, rodos, neišvengiama. Galbūt šiame tekste aptarta paroda galės tapti jos parengiamuoju eskizu – pamušalu.

Vytenio Buroko personalinė paroda „Pamušalai“ galerijoje „Drifts“ (T. Vrublevskio g. 6-2, Vilnius) veikėiki balandžio 22 d.

Fotografijos: Vaida Jonušytė

Šio teksto sukūrimą remia Lietuvos kultūros taryba.

[1]    Puota w/ Audrius Pocius & Deimantė Bulbenkaitė • Vytenis Burokas • 2023.03.23, 00:17:00 – 00:24:30 (https://radiovilnius.live/vytenis-burokas/)

[2]    Edgaras Gerasimovičius, Vytenis Burokas. Pamušalai; chrome-extension://efaidnbmnnnibpcajpcglclefindmkaj/https://driftsgallery.com/wp-content/uploads/2023/03/Vytenis-Burokas.-Pamusalai_LT_Drifts_2023.pdf

[3] Justina Zubaitė-Bundzė O kas gi tas piešinys? Apie parodą „Sanatorija“ ir raitelius, kurie užsiima savitramda. Pokalbis su Vyteniu Buroku; https://artnews.lt/o-kas-gi-tas-piesinys-apie-paroda-sanatorija-ir-raitelius-kurie-uzsiima-savitramda-pokalbis-su-vyteniu-buroku-55144. Galerijos „Drifts“ užsakymu parengtas Monikos Kalinauskaitės tekstas apie Vytenio piešinius turėtų būti publikuotas artimiausiu metu.