O kas gi tas piešinys? Apie parodą „Sanatorija“ ir raitelius, kurie užsiima savitramda. Pokalbis su Vyteniu Buroku

2019 m. gruodžio 8 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Justina Zubaitė

Šių metų pavasario pabaigoje Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) skaitykloje atidarei parodą „Sanatorija“, kurioje pristatei pluoštą akvarelių, tušo piešinių ir skulptūrinių objektų. Viena iš priežasčių, kodėl panorau pakviesti tave parodai, buvo kūrinių materialumas, tam tikra popieriaus magija, kuri organiškai įsilieja į skaityklos erdvę, tačiau pripildo ją tarsi neatpažįstama, nejaukia, pokraupia nuotaika. Kaip piešinys kaip formatas atsirado tavo kūryboje?

Mano kūryboje piešinys kaip raiškos priemonė išgyveno ir pakilimų, ir nuosmukių. Daugelis mūsų vaikystėje kuriame piešinius sudarytus iš juodai baltų, o gavus pieštukų ar flomasterių, ir spalvotų ratilų, štrichų, dėmių, linijų. Tai – mūsų motorikos tęsiniai. Ilgainiui žodynas formuojasi, pradedame atpažinti ryšius tarp savo ratilų lape ir ratilų taip vadinamoje tikrovėje, o piešinys tampa trumpiausiu būdu išreikšti miglotas ir dar neįžodintas idėjas bei išgyvenimus. Tuomet į pagalbą ateina tėvai, dailės ir darbelių mokytojai, o vizualių išraiškų žodynas vis plečiasi. Vaikų įgimtas noras tikrovę perteikti realistiškai dažnai susiduria su skaudžiais nusivilimais nepataikius „kaip reikia“. Instituciškai priimtinos piešinių formos nebetenkina ir jau žinome, kaip tai ką norime pasakyti išreikšti žodžiais, kol galiausiai tą ir darome – užsiimame verbalizavimu.

Man vis tik pasisekė augti aplinkoje, kuri mane supažindino su kultūros įvairove, dėl to esu dėkingas tėvams. Tai visų pirma vyko keliaujant, besilankant koncertuose, teatre, parodose ir menininkų studijose. Tai buvo ir rudenys Broniaus Kutavičiaus sodyboje, keliantis per Merkį beždžionių tiltu, grybaujant, vakarais girdint dainas ir pavojingai žaidžiant su titnagu, kurio rasdavome tarp akmenų prie klėties. „Paskutinės pagonių apeigos“, girdėtos Valdovų rūmų archeologiniuose angaruose, vėliau ir „Lokys“ LNDT, taip pat Tomo Kutavičiaus, Daliaus Naujokaičio improvizacijos, Lino Leono Katino, Petro Repšio ir kitų menininkų studijų lankymai. Pradėjau lankyti Liepaičių chorinio dainavimo mokyklą. Šios garsinės ir vizualinės patirtys labai anksti užbūrė, tuometinėje mokykloje pradėjau jausti, jog nesu savo vietoje, tad gatvėje pamatęs kvietimą mokytis Nacionalinėje M.K. Čiurlionio meno mokykloje, nuėjau tiesiai į stojamuosius egzaminus.

Ten susidūriau su kitokiomis instituciškai priimtinomis vizualios raiškos formomis. Mokykloje išbandėme įvairiausias priemones, mus mokė puikūs mokytojai ir jau beveik atrodė, kad esame jaunieji klasikai, netrukus rengsiantys retrospektyvines parodas ir savo kūrybos monografijas. Visuotinę elitistinę aurą ir retoriką mokykloje kartkartėmis pertraukdavo nekonformistinės mokytojų Giedriaus Plechavičiaus, Gedimino Akstino, Džiugo Katino, Antano Jasenkos ir kitų nuostatos, jų laikysenos žaismingumas ir smalsumas šiuolaikinio meno procesams. Per tuos metus teko paišyti tiek daug, kad baigus mokyklą ir įstojus į Vilniaus dailės akademijos (VDA) skulptūros katedrą būtų užtekę inercijos taip ir nesusimąstyti, „o kas gi tas piešinys prieš visas konvencijas“ ir kaip jį galima naudoti kaip savarankišką kūrinį, o ne akademinę studiją.

Iš karštakošiško principingumo kartu su keliais bičiuliais nusprendėme daugiau nebepiešti. Taip stiprėjo konceptualiosios menininko sąvybės ir atmetimo drąsa, bet tuo pačiu nyko gebėjimai popieriaus lape ar medžiagoje perteikti tai, kas galvoje iškildavo kaip vaizdiniai. Darbas kartu su Mindaugu Navaku, Deimantu Narkevičiumi, Gintaru Makarevičiumi skulptūros katedroje ir teorinės Agnės Narušytės, Laimos Kreivytės, Lolitos Jablonskienės ir Arūno Sverdiolo paskaitos bei pokalbiai su kitais dėstytojais, o, visų svarbiausia, kursiokais buvo geriausias pasirinkimas padėjęs pažinti asmeninius motyvus, kūrybines intencijas, atlikti drąsius ar mažiau drąsius kūrybinius eksperimentus.

Prireikė bemaž dešimtmečio suprasti, jog pats virtualiai išgyvenau vėlyvojo XX a. virsmus – užsiimti akademinėmis studijomis, modernistine raiška, viską atmesti (nuo vyresniosios kartos skyrėmės tuo, kad savo kailiais šių virsmų neišgyvenome tiesiogiai, bet išmokome juos išgyventi perėmę pasakojimus, kurie mums jau buvo virtę mitais) ir vėl naujai pažvelgti į galimybes dirbti su medžiaga, piešiniu (taip pat ir kontekstu, kultūrinėmis nuorodomis), suformuluoti savitą žodyną. Taip gimė mintis sukurti ir šį kūrinių ciklą „Sanatorija“. Juo pasakoju apie menamą veikėją, kuris taip pat išgyvenęs šiuos virsmus ir ištrūkęs iš jį varžiusios socialinės aplinkos – „Pentino klubo“ – vėl pradėjo kurti materijoje nelaukdamas pritarimo ar leidimo iš šalies.

Pasakojimą apie „Sanatoriją“ pradedi žodžiais: „Atvykau į sanatoriją ieškoti proto ramybės, pauzės. Transformuojanti patirtis. Išgyvenau kūrybinių galių rekuperaciją, taip pat pavyko bent trumpam nutildyti obsesija virtusį norą teisinti kiekvieną savo veiksmą“. Galbūt gali daugiau papasakoti apie šio pasakojimo veikėjus, mįslingą „Pentino draugiją“ ir paslaptingą fikcinės realybės nuotaiką? Dirbdama ŠMC skaitykloje nekartą girdėjau parodos lankytojus aptariant trikdančią, įtaigią tavo parodos nuotaiką. Ar ja siekei kūniško, emocinio paveikumo?

„Pentino klubas“ – savotiška slaptoji draugija. Mane visados stebino konspiracijų teorijų gajumas, žmonių polinkis burtis į džentelmenų klubus, partijas, judėjimus, ratelius ir kt., tad perskaičius vieno mėgiamiausių rašytojų Enrique’s Vila-Matas knygą „A Brief History of Portable Literature“, kurioje aptariama slaptoji menininkų draugija ir šios pasėkmės nariams, kilo mintis kūryboje apmąstyti šią temą.

Kažkuriuo metu stojau skaityti vien profesinę literatūrą, kritinę teoriją, filosofiją, periodinius meno leidinius ir vėl atsigręžiau į įvairių laikotarpių grožinius tekstus. Kėliau sau klausimą, kodėl nustojau kurti medžiagoje ir peržvelgęs savo skaitinių sąrašą supratau, jog ankstesnieji tekstai kreipė mane gebėjimų atsisakymo (angl. de-skilling) ir efemeriško meno sampratos link.

Kritinėje teorijoje išryškinamos meno komercializacijos, institucionalizacijos problemos, pabrėžiama politiškai angažuoto, komercijai neparankių formatų meno kūrinių svarba. Man iki šiol didžiulę įtaką daro avangardiniai judėjimai, XX a. meno raidos lūžiai, estetikos filosofija, kritinė teorija, tačiau kartu pastebiu, jog nesunkiai „išmokstama“ būti griežtai šabloniškai ideologiškai angažuotu, o tuomet prarandamas humoro jausmas ir daugėja pionieriško puritoniškumo. Taip kyla pavojus šiuolaikinio meno studijoms virsti naujuoju akademizmu.

Efemeriškas ir nuo gebėjimų atskirtas menas reikalauja verbalizacijos, teorinio pagrindimo ir dėl to kai kurie autoriai – kaip kad nutiko ir man – pasijuto tokio išmokto filosofavimo įkaitais, tarsi ieškodami nuorodų, kuriomis galėtų prisidengti ir gautų leidimą pradėti kūrinį. Tada kilo poreikis burtis į ideologinius ratelius kur tokie leidimai pradėti išduoti arba atmetami. Pasiilgau dionisiškojo kūrybos prado, kuriame jungtųsi mano aistra tiek filosofijai, tiek meno istorijai bei literatūrai, tiek materialiai praktikai. Ėmiausi pasakojimo ir susikurto alter-ego.

Šioms patirtims aptarti pasitelkiu „Pentino klubą“ – pramanytą slaptąją draugiją, vienijančią nomadiškus klajoklius, savi-kritikus, kurie prižiūri vieni kitus nuo sustojimo, lėto laiko, medžiaginės kūrybos studijose, praktikuoja nuolatinį judėjimą ir kuria kūrinius kurie atsiranda tik jų pasakojimuose kelionių metu, naktiniame gyvenime. Jie tokie artimi, kad net plačiausioje gatvėje liečiasi bent alkūnių smaigaliais.

Šis klubas taip pat yra nuoroda į mano vieno mylimiausių rašytojų Witoldo Gombrowicz’iaus kūrybą, jis šmėsteli ir jo romane „Trans-Atlantyk“ (1953). Man artimas tiek autoriaus rašymo stilius, mąstymo ir gyvenimo būdas, nepritapimas senojoje ir naujojoje Lenkijos visuomenėse bei kultūriniame lauke, tiek jo kuriami personažai, literatūrinė kalba. Norėjau bent simboliniais saitais susieti šiuos klubus, šias draugijas.

Įsivaizduokite raitelį, kuris naudoja pentiną arklio dresavimui, tramdymui – arklys po kurio laiko jau žino, kad raitelis avi aulus su pentinais, gyvūnas internalizuoja skausmo galimybę ir užsiima savitramda. „Pentino klubo“ nariai yra raiteliai, kurie neturi žirgų, tačiau pentinus naudoja kaip šios savitramdos įrankius. Vienas klubo narys smeigia pentiną bėgančiajam dezertyrui į koją. Tuo tarpu trečiasis, pasinaudodamas pasitaikiusia proga, bando ištrūkti, tačiau ir šiam smeigiama. Tuomet man prieš akis iškyla iš kūnų sudarytos, pentinais susijungusios karūnos vaizdinys – skausmo ir malonumo karūna, į kurią ratu susijungia klubo nariai bėgdami, bet ir tuo pačiu bandydami išlaikyti vieni kitus draugėje. Svarbu ir tai, jog tai labai kūniškas vaizdinys, ne tik maskuliniškas, bet ir homoerotiškas, ar bent neheteronormatyvus vaizdinys. Beje, gražų vyriškų draugijų homoerotiškumo, vyriškos pub’ų kultūros tyrimą atliko fizinio teatro trupė „DV8“ ir choreografas Lloyd Newson. Kadaise matytas šios trupės šokio filmas „Enter Achilles“ paliko neišdildomą įspūdį.

Vytenio Buroko solo paroda Sanatorija Šiuolaikinio meno centro skaitykloje , 2019

Visai neseniai socialiniuose tinkluose sušmėžavo puikus kuratorės Monikos Lipšic komentaras apie ydingus mūsų pačių darbo metodus arba, „mentalinės higienos stygių“, t.y. negalėjimą atsitraukti nuo darbų (kurį lemia ir ekonominės, ir kultūrinės priežastys), tiek ir nemokėjimą arba nedrąsą tai padaryti. Parodoje pristatomi kūriniai, ypatingai greitus rankos judesius užrašinėje menantys piešiniai, kurių motyvai nepaliaujamai kartojasi ekspozicijos ir tavo kūrybos archyvuose studijoje, viena vertus atskleidžia piešinio kaip nuolatinės praktikos ar amato treniravimą, kita vertus – galėtų atlikti ir tam tikrą terapine funkciją, ar klystu? Kiek pramanytos fikcinės bendruomenės jėgų atgavimo ritualai išlieka tik pačiame pasakojime, o kiek jie prasiveržia į mūsų kasdienybę?

Turint omeny, kad dėl tų pačių išvardintų priežasčių vėluoju atsakyti į tavo klausimus, yra kiek nejauku atpažinti save ir draugus Monikos Lipšic komentare apie mentalinės higienos stygių. Šiai išsakytai minčiai visiškai pritariu, tačiau taip pat esu lėtai sveikstantis chroniško šio higienos stygiaus nešiotojas.

Ginčas apie meno terapiškumą yra labai senas ir ilgas, kaip ir apie meno autonomiją ar buvimą politiniu įrankiu. Neabejotina, kad įvairiose kartotinėse praktikose, cikliškuose veiksmuose yra terapinio potencialo, užsimiršimo, patekimo į taip vadinamą flow, tačiau nenorėčiau teigti, jog tai darau dėl saviterapijos. Šį įspūdį sustiprinti gali mano pasirinkta menamų įvykių eiga, kūrinių panašumas į autofikciją, taip pat pats „Sanatorijos“ motyvas. Be to, kai kuriuos piešinius sąmoningai tiražuoju, sudvejinu, taip nurodydamas į įvairius kultūriškai atpažįstamus reiškinius, pvz. Rorschacho dėmių testus. Ir vis tik, tai yra mano asmeninės meninės praktikos tęsinys, kilęs iš intuicijos ir papildytas meninio tyrimo sanatorijų tema, kurį vysčiau gavęs Lietuvos kultūros tarybos skirtą individualią menininko stipendiją.

Kažkuriuo metu peržvelgęs savo vykdytą tyrimą nusprendžiau nebetęsti analitinės dalies, tačiau sukurti savarankišką kūrinį kuris į savo paties logiką įtrauktų sanatorijos reiškinį. Sanatorija vis tik yra kultūriškai įkrauta vieta, kilusi iš tuberkuliozės gydyklų, o šiandienos visuomenėje virtusi prevenciniais sveikatinimo centrais, SPA. Federico Fellini juosta „8 1/2“, Alaino Resnais filmas „Pernai metais Marienbade“, Thomo Manno romanas „Užburtas kalnas“, Leonido Tsypkino knyga „Summer in Baden-Baden“ ir Walterio Benjamino tekstai padėjo man apmąstyti sanatorijas. Gal tai ir atsitiktinumas, tačiau ankstyvosiose sanatorijose radosi medicininės meno terapijos samprata ir būtent čia ji pradėta taikyti.

Parodos atidarymo ir pasivaikščiojimų po ją metu atlikdavai vieną beveik apeiginį veiksmą. Pūsdavai savo sukonstruotą instrumentą, kuris neišduodamas garsų išspjaudavo spalvotus ausų krapštukus. Tokiu būdu menamas garsas (melodija, muzika) pasirodydavo labai kūnišku pavidalu – lazdele jungiančia mūsų pirštus ir ausies būgnelį. Gal galėtumei papasakoti daugiau apie šį sumanymą.

Šio performanso metu įkūniju susikurtą personažą, pasakojantį apie savo gijimo procesą sanatorijoje, sprendimo teisės susigrąžinimą. Ausų krapštukas yra labai talpus metaforoms. Jis nukelia ir į abjekto teorijos svarstymų lauką apie kūno skysčius, dūlėjimą, nyksmą ir nurodo į klausą, vieną jautriausių kūno organų, garso, pasakojimo, balso betarpiškumą. Toptelėjo mintis, kad ausų krapštuke visada yra ausis ir kad net ir skambant tylai galima kalbėti apie judesių virpinamą orą.

Norėčiau pasidalinti ištrauka iš veikėjo pasakojimo apie šio instrumento sukūrimą:

Sanatorijos kambaryje be spintos, lovos ir skaitymo lempos, stovėjo rašomasis stalas su keliais stalčiais. Ant stalo – užrašinės, blanknotai, tušas ir pradėti rašyti laiškai. Laiškai ir vokai. Aš rašiau analoginius laiškus. Pirmąjį kartą įžengęs į šį kambarį priėjau prie lango, jį atidariau ir susidūriau su žvilgsniu – tai buvo paminklo skirto Ivanui Pavlovui žvilgsnis. Sėdau prie rašomojo stalo ir pradėjau rašyti savo pirmąjį laišką iš sanatorijos. Laiške be adresato rašiau apie impulsus, fiziologiją ir sąlyginį refleksą, tik, kitaip nei Ivanas Pavlovas, aptariau ne šuns seilių sekreciją ir sąlyginio reflekso ugdymą dirgikliais, bet pentiną, kuris tramdo ne žirgą, bet patį raitelį.

Laiškai ir vokai. Letters and envelopes – puikus pavadinimas parodai. Stalčiuje laikiau tuščius vokus, hipochondriko savigydos rinkinį ir higienos reikmenis. Įdomus konglomeratas – tuščių vokų, pleistrų, vaistų, ausų krapštukų ir muilų kolizija. Muilai į sanatoriją irgi atkeliavo iš ypatingos vietos – „Officina Profumo Farmaceutica di Santa Maria Novella“ Florencijoje. Aš labai vertinu šią vietą, nes ten dar priklausydamas Pentino klubui patyriau regėjimą, o gal geriau sakyti užuodimą – pirmą kartą atpažinau save kvapuose, uodžiau juos taip giliai, kad nebeatskyriau, kur baigiasi mano ir prasideda kvapo ribos, manau patyriau mikro-Stendalio sindromą. Stalčiuje šis kvapas įsigėrė į išblaškytus vokus. Man patinka mąstyti apie kvapo kelionę vokais.

 Dabar stovėdamas prie atviro stalčiaus ir ieškodamas tuščio voko, nei vieno tokio neradau. Atidarinėjant ir uždarinėjant stalčių visi pasklidę daiktai pasislėpė vokuose ir tapo laiškais – nusistovėjo nauja tvarka. Laiškai ir vokai. Man staiga kilo vaizdinys – ausų krapštukas ausyje ir ausų krapštukas voke – kūnas tai vokas/garsai, žodžiai, krapštukai – tai laiškas. Būdamas toks nykstamai mažos svarbos daiktas ir turėdamas tokį potencialą virsti šiukšle, vis tik jis yra bene artimiausiai kūną paliečiantis daiktas, lendantis į ausų landas ir žaizdas. Šiame vaizdinyje kūnas virto voku, ir viskas, kas į jį pateko ar jame buvo rasta, virto prasmingais, net jei ir nebyliais, laiškais. Ausų krapštuke visada yra ausis.  

Ausų krapštukas – tai būgnų lazdelė, ausies būgneliu grojanti sinkopes ir paradidlus, o kartais lyg metronomas tikslų žygio maršą. Air drummer is hitting the right notes. Pagalvojau, kad nesu labai geras muzikantas girdimame bangų spektre, todėl bandau groti įsivaizduojamomis natomis (taip krapštukai virto natomis). Atsigulęs ir begrimzdąs į sapną, nutariau sukurti instrumentą skirtą groti ausų krapštukais. Pašokau iš lovos ir puoliau ieškoti medžiagų. Radau atskelto ąžuolo pjausnį ir varinio vamzdžio galą, kuris liko pakeitus vamzdžius – užsimerkiau ir variniu vamzdžiu pervėriau ąžuolo kaladę, sulenkiau vamzdį lyg vaikščiojimo lazdą ar saldainį, kokius matydavau atlaidų metu ant prekystalių. Kurį laiką įsivaizdavau skruzdes ropojančias atlaidų saldainiais. Bet pavyko nusipurtyti šį vaizdinį. Pagalvojau, kad grodamas šiuo instrumentu bandysiu ausų krapštukais pataikyti į įsivaizduojamas stygas ir jie iššaus į orą kaip konfeti, o nukris kaip mikado lazdelės ar atsitiktinumu paremta partitūra. Tam, kad atskirčiau skirtingus tembrus, įsivaizduojamų garsų aukštį, pagalvojau apie sinestetikus, gal kas matydamas spalvas tikrai girdės garsus? Ant ausų krapštukų galvučių liejau akvarelę, ir išbandęs instrumentą pamačiau, kad nusileidę krapštukai iš natų virto kraštovaizdžio tapyba.

Vytenio Buroko solo paroda Sanatorija Šiuolaikinio meno centro skaitykloje , 2019

Parodos architektūra susiklostė kaip kolektyvinio pokalbio dalis. Labai norėjosi išlaikyti esamos erdvės funkciškumą, tačiau kartu ir suteikti erdvės parodai. Piešiniai atsigulė po stiklu ant skaityklos darbastalio, daugiafunkcinis spausdintuvas prisigretino prie languose rodomų piešinių ir tapo ekspozicijos dalimi. Kaip tu mąstei apie šią erdvę ir parodą joje?

Teisingai pastebėjai, kad parodos architektūra susiklostė kaip kolektyvinio pokalbio dalis. Turėjau tam tikrų nuojautų, norėjau įsiterpti į skaityklą, o ne ją transformuoti sutrikdant pirminę jos paskirtį. Parodos sumanymas kilo iš literatūros ir tekstų svarbos mano kūrybai. Tačiau nuojautas paversti parodos architektūra padėjo mano intuicija, o taip pat ir drąsa kliautis kitų patarimais: tavo pačios bei Virginijos Januškevičiūtės išsakytais taikliais erdviniais sumanymais, Lauros Kaminskaitės jautriu žvilgsniu kartu atrenkant bei dėliojant kūrinius, Vytauto Volbeko pagauta mano ausų krapštukų (arba natų) tema kuriant parodos plakatus, Valentino Klimašausko spontaniškai pasiūlytu piešinių eksponavimu languose, o taip pat pokalbiais su Dominyku Liaudansku, Gianmarco Biele, Ieva Rojūte, Kristijonu Nagliu Zakaru, Vykintu Šoriu ruošiantis parodai bei Aleksandro Kavaliausko pagalba ieškant rėminimo sprendimų.

Sau sudėliojau tokią versiją, kad atskirus piešinius, nuorodas į pasakojimą, vaizdines vidinių personažo patirčių bei prisiminimų išliejas popieriuje norėjau apjungti vienijančiu stiklu, kaip tam tikrą vieningą vaizdinį lauką. Bėgančio laiko, entropijos momentą parodoje padėjo išryškinti ant skaityklos vitrininių stiklų pakabinti piešiniai, kurie dienomis skaityklon mesdavo šešėlį, interjeru šliaužiojantį nelyg saulės laikrodis. Tavo minėtas daugiafunkcis dauginimo aparatas iškeliavo į salės galą prie triušio piešinio taip sustiprindamas reprodukavimo, dauginimo temą. Tačiau šis piešinys taip pat gali atsiskleisti ir kaip sėdinčio žmogaus figūra su kaspinu ant kaklo panaši į mano vaikystės kovos menų ir filosofijos kultinę figūrą David’ą Carradine’ą. Jau minėti skulptūriniai objektai su nedegtu keraminiu moliu bei ausų krapštukais (ar natomis) mano pasakojime skambėjo kaip kraštovaizdžio tapyba, tam tikras potencialumas, galimybės pažadas. Norėjosi pačią skaityklą paversti laike ir erdvėje užsilikusia, saulėje skendinčia sanatorija, daugtaškiu su veiklos artefaktų archyvu.

Vytenio Buroko solo paroda Sanatorija Šiuolaikinio meno centro skaitykloje , 2019

Kaip ir kur ši paroda ir jos kūriniai gyvuoja dabar?

Studijoje ir toliau plėtoju šią temą. Visai neseniai Melbourne, projektų erdvėje „Bus Projects“ atsidarė Pauliaus Andriuškevičiaus bei Nicholo Kleindienst kuruota paroda „Pictures and Words“, kurioje kartu su Ievos Rojūtės bei Jordano Devlino kūriniais, pristatomi ir „Sanatorijos“ ciklo piešiniai. Taip pat šia tema kurtus senesnius bei naujus kūrinius 2020 m. sausį eksponuosiu Àngels Diaz Miralda Tena kuruojamoje grupinėje parodoje „Litost“ galerijoje Prahoje. Parodoje bus pristatyti keturių menininkių ir menininkų kūriniai aptariantys mitokūrą, archetipinius pasakojimus etc. Dalis Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) parodoje eksponuotų kūrinių iškeliavo ir į privačias kolekcijas. Tai mane džiugina, nes išduoda, jog žiūrovai surado savo santykį su parodos kūriniais ir atpažino mano pasakojimuose įklampintas metaforas, kurias galime atpažinti ir mus šiandien supančioje aplinkoje.

Vytenio Buroko solo paroda Sanatorija Šiuolaikinio meno centro skaitykloje , 2019

Straipsnio autorius:
Justina Zubaitė šiuo metu studijuoja menotyrą Vytauto Didžiojo universitete, Kaune.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *