Galerijų geometrija

Pilko poliuretano laiptai atveda į antrą Nacionalinės dailės galerijos aukštą. Pro didžiulį langą matosi nuogų medžių parkelis, jame stovinti moters su kregždėmis skulptūra ir aikštė. Lyg koridoriuje, lyg balkone, nuo kurio atsiveria vaizdas į pirmą aukštą, baltų sienų fone sušmėžuoja ryškiai mėlynas megztinis. Iš tolumos, nuo paveikslais nukabintos sienos ateina moteris, apie šešiasdešimties, ir maloniai klausia: „Ar turite bilietą?“. Ne.

Rita – dailininkė. NDG salių prižiūrėtoja – ar, oficialiai, ekspozicijų konsultante – įsidarbino prieš keturis mėnesius: „Aš čia jaučiuosi tarp savo kolegų“, – sako ji. Jos melsvos akys mato daugiau nei eilinio lankytojo: „Čia daug skiediklio yra dėta į aliejinius dažus; o čia, pavyzdžiui, tapyta su mentele, ne su teptuku. Daug kam patinka šitas paveikslas – bet man jis nelabai patinka, tai aš žiūriu, tyrinėju, kas čia gali patikti“, – komentuoja. „Jiems klostė patinka – bet klostė man būtent nepatinka – ir spalva, ir ta kompozicija“. Sykį lankytojas jos klausė, kur kabo vieno menininko darbas: „Žinote, sakau, aš nežinau. O be to, jis man turbūt nepatinka, jei nežinau“.

Išėjusi į pensiją (prieš tai dirbo mokykloje), Rita įsidarbino NDG, pakeisdama susirgusią darbuotoją. „Pradėjusi čia dirbti, aš pradėjau verkti ir kimti. Vadinasi, čia nėra deguonies, čia yra kondicionieriai visur. Kai kuriose salėse aš gerai jaučiuosi, kai kuriuose – labai prastai. Aš, ko gero, prisiuosčius dažų visokių, klijų, dėl to jautriau reaguoju.“

Nacionalinė dailės galerija, pastatyta aštuoniasdešimtaisiais, atitinka modernistinės galerinės erdvės vaizdinį – tai sterili, balta, taisyklingų formų, stipraus aido („Akustika čia – super. Kai mano telefonas sučirškė, net išsigandau“, – replikuoja Rita), dirbtinės, išsklaidytos šaltos šviesos užlieta erdvė. Joje, pasak airių meno istoriko ir kritiko Brian O’Doherty, kiekvienas objektas, net peleninė ar gaisrinė žarna, dėl erdvės ir jos reikšmių šleifo tampa „estetine mįsle“, įgyja šventumo, o lankytojo kūnas – čia tarsi įsibrovėlis, lyg nepritinka.^[1] Tai – totalios kontrolės erdvė, verčianti nepatogintis dėl girgždančių batų; ekspozicinė erdvė be langų ir laikrodžių. Erdvė, kurios paliepimu turėtų veikti tik akys.

Dvylikoje baltų Nacionalinės dailės galerijos kambarių veikia nuolatinės kolekcijos darbų ir besikeičiančios parodos, kiekvienoje iš jų dirba po prižiūrėtoją. Jos žiūri į eksponatus, skaito knygas, brauko telefonus. Atsidarius naujai laikinai parodai, visos pasislenka per vieną salę – taip mažiau pabosta sėdėti ten pat.

Pasak O’Doherty, „modernizmo istorija yra glaudžiai susijusi su [galerine] erdve arba, tiksliau, modernaus meno istoriją galima susieti su pokyčiais šioje erdvėje ir tuo, kaip mes ją matome.“^[2] Būtent todėl įdomu stebėti, kaip kanoninė baltojo kubo erdvė iš rankų paleidžia kontrolę, kaip nuo jos slepiasi (ar jai padeda) joje dirbantieji, ir kaip ji kinta, modernizmui pamažu užleidžiant vietą kitoms mąstymo kryptims.

Nuolatinė NDG ekspozicija išdėstyta buvusio Revoliucijos muziejaus ekspozicinėse salėse. Jį dar 1966 m. paskelbtam projektų konkursui sukūrė du jauni architektai – vos dvidešimt šešerių Gediminas Baravykas, kuriam šis projektas atvėrė kelią į žinomumą (vėliau architektas suprojektavo Santuokų rūmus Vilniuje), ir trisdešimt trejų Vytautas Vielius. 1980 m. atidaryto monumentalaus pastato fasadą sudaro lyg vėliava plevėsuojantys keturi skirtingų aukščių balto smiltainio kubai. Architektūros tyrinėtojas Rimantas Buivydas knygoje apie Baravyko kūrybą rašo, kad „šį kūrinį vėl ir vėl norisi charakterizuoti kaip mūsų architektūros bene iškiliausią intelektualiai kondensuotos sudėtingumo ir kartu paprastumo simbiozės kūrinį“^[3]. Nuo gyvybingos miesto centro dalies jį skiria upė, sakurų parkelis, aikštė. Peržengęs šiuos rubikonus, užlipi ant laipto-pakylos – stilobato ir pro didelius vitrininius langus žvelgi į platų vestibiulį – išplėstą rekonstrukcijos metu, transformuojant Revoliucijos muziejaus pastatą į Nacionalinę dailės galeriją.

NDG rekonstrukcijos architektai Audrius Bučas, Darius Čaplinskas ir Gintaras Kuginys 2009 m. gavo užduotį atverti muziejaus erdvę visuomenei – kad jis, kaip man interviu sakė Kuginys, „taptų kaip kultūrinis centras“. Jie išplėtė pirmą aukštą, atlaisvindami jį, paversdami „demokratine erdve“, kurioje „žmonės, kur nori, ten eina“. Šiame fojė-kosmose atsirado apeinama informacinė sala, edukacinės zonos, knygynai. Kita vertus, norint apžiūrėti nuolatinę ekspoziciją, reikia pakilti į antrą aukštą ir pereiti sales vieną po kitos – teko pragriauti sales skiriančias sienas, kad jos tarsi plauktų vientisu aštuoniukės formos koridoriumi. „Aišku, nėra taip griežtai, kad būtinai turi visą pereiti – kaip kokioj Ikėjoj, – bet, iš principo, tai tokia mintis buvo“, – pasakoja Kuginys.

Didžioji rekonstrukcijos naujiena buvo dvylikta salė su stoglangiais, pro kuriuos patenka natūrali šviesa (tiesa, jie dažniau uždengti), skirta keičiamoms, dažnai šiuolaikinio meno ekspozicijoms. Tūkstančio kvadratinių metrų salę žiūrovas, eidamas iš fojė, pirmiausia pamato per siaurą horizontalų plyšį. „Lankytojas eina, artėja prie meno ir kaip kokioj juostoj pamato visą salės ekspoziciją iš viršaus, suvokia visumą“, – sako Kuginys. „Ir šita horizontali juosta įgauna prasmę“. Čia lyg iš saulės perspektyvos ar balkono matosi smulkūs eksponatai ir nedideli aplink juos zujantys žmogeliukai.

Nusileidus į salę perspektyva pasikeičia. „Kai atsistoji salėje, apima toks… Toks visai neblogas jausmas. Lyg kažkokioj šiuolaikinėj bažnyčioj stovi, – sako Kuginys. – Tos galerinės erdvės, jos turi visai kitą emociją, negu prekybinė ar ofiso erdvė“. Anot jo, lankytojas, patekęs į galerinę erdvę, „vis tiek kažkaip susikaupia, susimąsto, mąsto, galvoja.“ Architektas sako, kad dirbdamas su galerinėmis erdvėmis dažniausiai siekia, kad žmogus susikoncentruotų į meno kūrinį: „Visai turi pamiršt save. Galerinės erdvės turi padėti tai daryti. Žmogaus savijauta, žiūrint į meno kūrinį, yra antrinis dalykas. Man atrodo, pagrindinis dalykas, kad žmogus suvoktų ir kad kūrinys jį paveiktų. Ir tu taip turi padaryt, kad jis maksimaliai tave paveiktų.“

Bet pasakodama apie dvyliktą NDG salę, ekspozicijų konsultantė Rita iš karto mini ventiliacijos trūkumą: „Jau kelis kartus man ten pasidarė bloga, tada aš einu į kiemą pasivaikščioti, grįžtu – geriau būna.“ O Danutei, buvusiai biologijos dėstytojai, šiandien aktyviai konsultantei, – mums kalbantis, ji budi penktoje salėje, tiksliau, prie įėjimo į ją, koridoriuje, – svarbiausia, kad lankytojas neišsineštų kartėlio („Jūs pasisveikinate su manimi, jeigu jūs mandagus. Jeigu jūs nemandagus, aš pasisveikinu su jumis“). Ji pati sėdi su striuke – „bet čia jau supranti, kad tai nėra tavo kabinetas, kur galėtum pasireguliuoti temperatūrą. Tai reiškia, prisitaikai, apsirengi.“

Tokia galerinės erdvės praktika – eksponuoti objektus ant baltų sienų, potyriškai apribotose erdvėse – tartum amžina. Tačiau baltam kubui, kaip galerinės erdvės koncepcijai, – kiek mažiau nei šimtas metų. Eksponuoti objektus tokiose erdvėse ėmė jau Bauhauzo menininkai, vėliau tendenciją perėmė MOMA Niujorke, diktuodama madą galerinėms erdvėms Europoje ir JAV.

Architektūros sociologė iš Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Dalia Čiupailaitė-Višnevska pastebi, kad baltoje erdvėje tampi tarsi dezorientuotas, apribojamos ne tik juslės, bet ir kūno balansas, jo potyris erdvėje. „Nors juslės dalyvauja, akustika dalyvauja. Tai tarsi akustiškai apribota erdvė, bet iš tikrųjų – labai didelė akustika. Žmogus kontroliuoja save ir yra kontroliuojamas. Man įdomus NDG fenomenas – niekada neišdžiūstančių dažų kvapas. Ateini ir, grubiai tariant, smirda galerija – tai yra šiuolaikinio meno kvapas. Per tą kvapą irgi pasakantis, kad tai – kita, kitokia erdvė. Tai ne kavinės erdvė, kur kvepia kava, ne namų, ne gatvės, tai yra the other space (liet. kita erdvė), į kurią įėjęs turi patekti į sakralinę erdvę ir vienišai kontempliuoti“, – sako ji „Esi išimtas, tarsi išrengtas iš visų savo socialinių statusų – tarsi aplinka to nerodo; su žmonėmis neturėtum bendrauti (nereiškia, kad tai nevyksta)“.

„Visur menas yra patiriamas socialiai, bet vienur socialumas yra legitimus, kitur nelegitimus. Jeigu žiūrėtume į grynai sociologinius tyrimus, žmonės patiria meno kūrinius bendraudami tarpusavyje. Jie ateina į galeriją, kurioje negalima kalbėti, kur reikia stovėti išsisklaidžiusioje šviesoje, tyloje ir vienam žiūrėti į paveikslą, ir jie kalbasi apie tą paveikslą, vienas kitam jį aiškindami, pasakodami ir per tą diskursą, per dalyvavimą, jie kuria kūrinio prasmę“, – sako Čiupailaitė-Višnevska.

Kanadiečių filosofas Marshall McLuhanas 1964 m. knygoje „Kaip suprasti medijas: žmogaus tęsiniai“ siūlo mąstyti apie mediją kaip apie pranešimą, kuriantį turinį savo buvimu. Jis paima elektros šviesą kaip pavyzdį, teigdamas, kad jei smegenų operacijos neįmanoma atlikti be elektros šviesos, argi smegenų operacija nėra sukurta elektros šviesos?^[4] Šiuo požiūriu, galerinę erdvę irgi galime suvokti kaip mediją, veikiančią kultūrinių asociacijų matricoje – sociologė kviečia mąstyti, kad kūrinių patyrimas galerijoje yra galerinės aplinkos rezultatas.

Čiupailaitė-Višnevska imasi skirstyti galerines aplinkas į „grynas“ (ar, veikiau, „išgrynintas“) ir „negrynas“. Ji siūlo tokį apibrėžimą: „Negrynos aplinkos yra tokios, kuriose patiri sensorinį visapusiškumą“. Negrynos aplinkos pavyzdžiu ji renkasi Vytauto Kasiulio dailės muziejų – XX a. pradžios neoklasicistinius rūmus, kuriuose, beje, prieš pastatant dabartinės NDG pastatą, taip pat veikė Revoliucijos muziejus. „Eini ir žiūri į kūrinį, bet po kojomis truputį traška parketas, jauti seno medžio kvapą, akustika kitokia. Ir pats kūrinių patyrimas – tarsi jie būtų buto – šiuo atveju, rūmų – koridoriuose išdėlioti. Ir tada jau žiūri į juos tarsi judėdamas, labiau patirdamas ir ne taip bijodamas kalbėtis su kitais žmonėmis“. Čiupailaitė-Višnevska mato aplinkos negrynumą kaip priešnuodį, būdą atskirti realų kūrinio patyrimą nuo skaitmeninės vaizdų patirties. „[Negrynos aplinkos] gali grąžinti meno kūrinio materialumą ir to materialumo patirtį, to patyrimo materialumą“, – sako ji. „Padėti jame matyti potepius, matyti, kad jis rėmuose, matyti, kad tau judant jis su tavim sąveikauja.“

NDG tarytum meta iššūkį žiūrovui – prieš patenkant į vidų kviečia įveikti keletą kliūčių: „NDG yra beveik nemokama, bet ji veikia visiškai atsiribojusi. Tiek nuo miesto, tiek artimiausios aplinkos, tiek iš vidaus nuo savo žiūrovų“, – pastebi Čiupailaitė-Višnevska. „Kad patektum prie NDG, […] iš vienos pusės, nuo upės, turi pereiti tokią nesvetingą aikštę, kurią rudenį vėjai pusto, kur niekur neprisėsi, neįsijaukinsi. Iš kitos pusės, nuo Konstitucijos prospekto, turi pereiti dar atšiauresnę vietą. Tai ji yra ivory tower (liet. dramblio kaulo bokštas), nedraugiška erdvė. Patiri iniciaciją pirmiausia iš viso priimdamas sprendimą ten eiti, tada fiziškai eidamas per tą erdvę, eidamas per vidų, pereidamas tuščias fojė erdves ir tada patekdamas į [salę], kur vyksta totalinė kūno ir socialumo kontrolė, ir tik tada individualizuotai patirdamas aukštąjį meną. Visiškai aišku, kad sacrum ir profanum sritys yra atskirtos, plius pereinant tam tikrą limbą, apvalantį žmogų. Todėl, kai patenki iki meno, dažniausiai būna mažokai žmonių“.

Anot jos, kitokią strategija renkasi MO muziejus Vilniuje (2018 m. suprojektuotas Daniel Libeskind studijos, bendradarbiaujant su vilniečiais „DO architects“). „Tiek pastato, tiek parodų architektūra [ten] suponuoja benjaminišką meno patyrimą, pagal Walterį Benjaminą, o NDG suponuoja adornišką meno patyrimą, pagal Theodorą Adorno“, – sako ji. Walter Benjaminas 1936 m. tekste „Meno kūrinys techninio jo reprodukuojamumo epochoje“ teigia, kad „susikaupęs prieš meno kūrinį žmogus į jį panyra <…>. Tuo tarpu išsiblaškiusi masė vaizdą panardina savyje.“^[5] Šiuo atveju, aiškina Čiupailaitė-Višnevska, „išsiblaškiusi reiškia judėdama, bendraudama ir būdama patiria meną. Ir tada erdvėje jusliškumas yra grąžinamas, aidas užslopinamas ir netgi yra skatinamas pokalbis, diskusija, bendravimas, dalyvavimas. Galima matyti, kad jeigu NDG pavienis žiūrovas tyliai kontempliuoja paveikslą ar pasišnabdža, tai „Istorijų namuose” (Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Vilniuje – red. past.) plūsta minia žmonių, garsiai aptarinėja, gal fotografuoja, fotografuojasi, duoda užduotis vaikams. Ir taip grįžtama į saloną, vyksta socialus, gal išsiblaškęs, o gal ir kritiškas, persvarstymas, dalijamasi meno patyrimais su kitu.“

„Bet, jeigu žiūrėtume į MO santykį su aplinka, demokratiškumas-komerciškumas patraukia užeiti daug lengviau“, – sako sociologė. „Pasvarstai, ar nori išleisti tuos 11 eurų, bet užeisi ir rasi daug daugiau žmonių. Galerija iš vidaus pristatoma kaip labai socialiai patiriama – fotografuokitės, aptarinėkite ir panašiai. Bet, jei žiūrėsime į jos santykį su gatve, MO atrodo kaip tvirtovė. Ji nuo stotelės yra atsiribojusi siena. Iš šono yra langai, bet jie – į parduotuvę, o ne į meną. Tarsi yra demokratizacija, nors iš esmės tai – privatus, prabangus SPA, kur viduje yra labai komfortiška ir demokratiška, bet jis iš tiesų yra atsivėręs nuo aplinkos ir tokiu būdu ją formuoja.“

Tačiau ne visiems NDG erdvė kelia tokias atšiaurias asociacijas. Antroje salėje tądien budėjo Audronė. Sutrukdžiau jai savo klausimais – ramią penktadienio popietę ji skaitė italų detektyvą. Audronė čia dirba nuo pat atidarymo 2009 m. ir sako, kad balta erdvė jos neerzina – pieš čia įsidarbindama namie pasidarė remontą, ir jos butas atrodo panašiai kaip NDG ekspozicinė salė. „Tiesiog toks mano stilius – balta, pilka, metalas“, – sako ji. Darbe visą dieną prasėdi tokioje aplinkoje, namo grįžta į tokią pat – „ir man labai gerai“.

Valerijai, kurią sutikau koridoriuje prie šeštos salės, NDG erdvės irgi mielos: „Čia yra erdvu, šviesu, dulkių nėra“. Ji čia dirba jau aštuonerius metus. „Žmonės klaidžioja, ir aš klaidžiojau atėjus. Ieško, kur čia tas 6 – nesimato, o paprastai nelabai žiūri į tas rodykles. Smagu pasiklysti. Keičiasi parodos – ir dabar atnaujino tą pusę ir kitą pusę atnaujins. Buvo Meko paroda – nu kaip susipažinom su Meku, tai net eilėraštį išmokau. „Išėjau į kelią, pažiūrėt, kur žmonės…“ Toliau nebeatsimenu”, – susizgrimba Valerija.

Jonas Mekas 2018 m. Serpentine galerijoje Londone kalbėdamasis su kuratoriumi Hans Ulrich Obristu prisiminė, kaip pirmą sykį apsilankė Whitney muziejuje Manhetene, Niujorke. Pastatą, kuriame muziejus veikė 1966–2014 m., suprojektavo Marcel Braueris. Tai vienas ryškiausių darbų „naujojo brutalisto“ karjeroje. Šis buvęs muziejaus pastatas, kuris kitąmet taps Sotheby’s aukciono būstine, – lyg keturi vienas ant kito didėjančia tvarka sudėti tamsaus granito blokai. Brutaliam fasadui žaismingumo suteikia šeši nedideli asimetriškų formų ir išsikišimų langai, nukenksmindami pastato grėsmingumą, tačiau neatverdami jo plačiau į gatvę.

Mekas pasakoja, kaip įeina į jo vidų ir mato „visas tas dideles erdves, tas dideles dideles erdves“. „Sakau sau, aš turbūt kuriu mažyčius meno kūrinius, tokius mažus, asmeniškus. Kur man juos dėti? Jie pradingtų ant šitų didelių sienų. Susinervinau ir išvažiavau namo.“ Po kelių mėnesių Mekas grįžo į muziejų, aplankydamas Whitney bienalę. „Prieinu prie vieno iš kuratorių ir sakau: „O kur visi maži darbai? Turbūt yra menininkų, kurie kuria ir mažus darbus?“ Kuratorė sako: „Aaa… mažesniems darbams yra skirtos salės viršuje“. Sakau, „bet turbūt tie menininkai norėtų būti kartu su kitais, drauge su visais bienalės kūriniais“. Jie man nieko negalėjo atsakyti. Nieko.“

Nespėjęs per daug nutolti nuo muziejaus, Mekas priėjo didžiulę statybvietę. „Klausiu, kas čia bus? Ką jie čia stato? „O… Čia bus universali performanso erdvė. Ir taip pasisuka, ir anaip. Talpins tris tūkstančius, keturis tūkstančius žmonių.“ Sakau: „Aha, bet mano draugai kuria mažyčius performansus. Ką jiems reikės daryti?“ „O, jie gali… Brukline yra mažyčių galerijų!“ „Ačiū, tada važiuoju į Brukliną“.

Atvažiavęs į Brukliną, jis eina ieškoti pažįstamos mažytės galerijos. „Atsistoju priešais pastatą ir matau minias žmonių. Klausiu: „Ką jūs čia darot?“ „O, čia pastatas, kuriame yra šešios galerijos!“. Sakau: „Rimtai? O kas nutiko mano mažytei galerijai?“ Pasirodo, šešios geriausios galerijos Manhetene susikėlė į vieną pastatą. Ir mano mažytės galerijos nebeliko.“ Mekas sako: „Dideli! Dideli! Dideli! Jie nori būti dideli! O aš noriu džiaugtis mažu.“

Mažytė, vos 5,6 kvadratinio metro, galerija „apiece“ stovi Vilniaus Naujamiestyje, Čiurlionio gatvės trikampiu vadinamame parkelyje (oficialiai tai Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės skveras), ties aktyviu įvairaus transporto mazgu. Stačiakampio gretasienio formos galerija-vitrina juodais apvadais, kiaurai permatoma iš dviejų pusių, turi mažosios architektūros objekto statusą. Tokį pat kaip miesto suoliukai, dviračių stovai ar stulpeliai, pašto dėžutės. Čia visą parą eksponuojamas vienas šiuolaikinio vizualaus meno ar konceptualaus dizaino kūrinys. Į galeriją lankytojai – tokiais juos vadinti atrodo keista, mat nėra kur apsilankyti, tad veikiau susidomėję praeiviai – dažnai pakliūna atsitiktinai. Net ir viena iš „apiece“ įkūrėjų, dizainerė, kuratorė Milena Černiakaitė galeriją prižiūri kaskart prabėgdama pro šalį.

„Dažnai esi priverstas užeiti į kažkokią erdvę, derintis prie konkrečių darbo valandų, – sako galerijos bendraįkūrėja, dailėtyrininkė Aušra Trakšelytė. – Mes iš karto supratom, kad prieinamumas bus visą laiką. Nes tas langas, ta paroda ir yra apie tai – kad tu tiesiog praeidamas, užmesdamas akį – vis tiek pamatai. Vizualinis susidūrimas įvyksta iš karto. O tada jau pateikiama daugiau informacijos, jeigu nori pasiskaityti plačiau, nuskenuodamas QR kodą“.

„Tai mums buvo tas uždarų ir atvirų durų momentas. […] [Baimes, kad] gal bus nejauku, kad esi nepratęs – visa tai eliminuoti“, – sako Černiakaitė ir prisimena istoriją, nutikusią architekto Mindaugo Reklaičio parodoje MORTH, kurios metu „apiece“ galerijos vitrinoje eksponuotas savadarbis 3D spausdintuvas iš vaško kūrė gelsvą architektūrinę formą. „Ateinu, ten stovi vyras, visaip kaip žiūri. Mes pašnekėjom, pasirodo, statybininkas, bet visą gyvenimą domisi tokių instrumentų konstravimu. Aš nuvaliau langus ir jį palikau – per stiklą jis beveik išsityrinėjo tą aparatą. Tas žmogus – jei tai būtų už uždarų durų – gal niekada ir nenujaustų, kad jo gyvenimo pomėgis yra už jų“.

Milena pasakoja, kad galerijos idėja prasidėjo nuo svajonės turėti studiją pirmame aukšte, kurios langus būtų galima panaudoti kūrinių eksponavimui – „tada nereikia su niekuo tartis ir tiesiog keiti ekspozicijas lange“. Mintis materializavosi 2018 m., kai klasicistiniame buvusiame Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos pastate Didžiojoje gatvėje galerijos įkūrėjos pastebėjo konservatorijos sargo būdelės langą, puikiai tinkantį eksponavimui. Jame įsikūrė pirma „apiece“ galerijos paroda. Tokia galerinė praktika, viena vertus, atvėrė daug galimybių, kita vertus – ribojo. „Labai daug kūrinių tenka atsisakyti. Video darbų beveik nesam turėję“, – sako Černiakaitė. Todėl „apiece“ parodose labiau dažniau sutinkami erdviniai kūriniai.

Beveik po metų „apiece“ neteko lango Didžiojoje gatvėje ir ėmė ieškoti kitų variantų. Nors Vilniaus senamiestyje vitrinų netrūksta, tai ypač brangi ir paklausi reklaminė erdvė, kurią norint perimti galerijai, reikėtų žaisti pagal nuožmios rinkos taisykles. „Turėjom keletą susitikimų, bet iš karto matėm, kad visada turėsim prie kažko derintis. Buvome susitikę su tokiais, kurie mums net tematiką bandė primesti“, – pasakoja Trakšelytė. „Mes bandėm pasidomėt nuomos – kainos siekia tris tūkstančius [eurų]. Bet mums reikėjo tik lango, nereikėjo patalpos. Jau ko ko, nenorėjom koncepto keisti. Niekada nenorėjom būt galerija – ta standartine“, – priduria Černiakaitė.

Tą vasarą galerija įsikūrė Palangoje, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos skaitykloje, o vėliau galerininkės trumpam išsinuomavo buvusią maisto prekių parduotuvę-kioską Švitrigailos gatvėje, Vilniuje. Tuo metu „apiece“ buvo galerija be vietos, skirtingose erdvėse vykstančius projektus vienijo vieno kūrinio ir vitrinos koncepcija, vitriną dažniau dedikuojant jauniems menininkams, kuriems personalinė paroda – nepaisant to, kad joje eksponuojamas vienas kūrinys – yra svarbus įvertinimas.

2020 m. pradžioje, prasidėjus COVID-19 pandemijai, galerijos, kaip ir kitos meno institucijos, buvo priverstos užsidaryti. Daugybė jų ekspozicijas kėlė į virtualią erdvę arba į langus. Vilniuje vitrinose eksponavosi Lietuvos dailininkų sąjungos galerija Vokiečių gatvėje, galerija AV17 išsinuomavo erdvę su langais į Pylimo gatvę, kurioje vyko grupinė menininkų paroda. „Viskas užsidarė“, – pasakoja Černiakaitė. „O vienintelė, kas galėtų [pilnai] funkcionuoti, yra „apiece“ galerija, kurios tuo metu nebuvo“. Galerijos įkūrėjos dar tik ruošėsi savo mažosios architektūros objekto statyboms. „Supratom, kad tai yra vienintelis būdas, kaip būti nepriklausomoms“, – sako Trakšelytė. Taip jau po karantino gimė nepriklausomas „apiece“ galerijos stačiakampis-vitrina V. Kudirkos / M. K. Čiurlionio gatvių sankryžoje, kur reguliariai pristatomos naujos parodos – po naują kūrinį kone kas mėnesį.

„Mūsų galerija tampa lyg muziejinio eksponato stiklu ar gaubtu. Kažkuo sakraliu“, – sako Černiakaitė. „Mes esam objektas viešojoje erdvėje, – priduria Trakšelytė. – Ypač su mūsų praeinamumu ir didžiuliais vitrininiais langais. Galerija tampa rėmu, instituciniu stikliniu gaubtu. […] Viena vertus, tai siekis pasipriešinti įprastiems galeriniams standartams“. Černiakaitė papildo: „Mes galim sau tai leisti – nereiškia, kad tai reikia daryti. Eksperimentuoti – kodėl nepabandyti, jei įmanoma pabandyti“.

Aušra, greta veiklos „apiece“ galerijoje, dirba kuratore NDG Dailės informacijos centre. Abi kuratorės pabrėžia – NDG ir „apiece“ yra „nelygintini dalykai“. „Galerijoje mes žaidžiam, atsakingai, bet žaidžiam. Galim leisti sau nepatogias situacijas. Mums nereikia suvaldyti daug menininkų. Mes galim įsivelt į avantiūras“, – sako Černiakaitė.

Tačiau nuo balto kubo „apiece“ galerija skiriasi daug kuo – ypač tuo, kad yra permatomomis sienomis, eksponuojamų kūrinių vizualinis kontekstas keičiasi nuolat. Kiekviena ekspozicija turi bent du apšvietimus – dieninį, papildytą natūralios šviesos, ir naktinį. Bet lygiai taip pat darbus keičia ir metų laikai, oro sąlygos, praeiviai, automobiliai, paspirtukai. „apiece“ galerija nesistengia žiūrovo ir kūrinio perkelti į sterilią, atsietą nuo asociacijų erdvę. Atvirkščiai: „Pavyzdžiui, matom, kad šitam kūriniui būtų dėkinga vasariška nuotaika, tai pasiūlom menininkui pristatyt jį vasarą“, – pasakoja Černiakaitė. „Kas yra baltas kubas? Ar tik sakralinė erdvė ir kūrinys? – klausia ji. – Jau seniai taip nėra. Menas atliepia tai, kas vyksta aplinkoje, tiek politinius, tiek sociokultūrinius klausimus. Mūsų galerija taip pat tai atliepia, tiesiogine to žodžio prasme.“

Sunku suskaičiuoti, kiek lankytojų pamato „apiece“ organizuojamas parodas. „Kadangi vienu metu yra eksponuojamas vienas kūrinys, kiekvienas akies nukreipimas ir tu jau buvai parodoj! Niekada nežinai, kaip tau suveiks tas periferinis žvilgsnio užmetimas, gal po metų ar savaitės taps reikšmingu, kažką duos“, – sako Černiakaitė.

2018 m. paskelbus Stasio Eidrigevičiaus menų centro architektūrinį konkursą, kviečiantį architektus teikti projektinius pasiūlymus naujam parodų centrui Panevėžyje, Eidrigevičius parašė laišką architektams. „Aš pats fantazijoje ir ant popieriaus ne kartą esu bandęs piešti šio statinio viziją. Statinys – malūnas, statinys – ąsotis, statinys – batas ir t. t. Sakyčiau, statinys – pasaka. Statinys – stebuklas. Būtu gerai, kad būtų stebuklo elementų. Stebuklą bandau vizualizuoti savo plakatuose, knygose vaikams ir suaugusiems. Turiu įgyvendinęs keletą skulptūrų medyje, metale. Žiūriu į jas – o jeigu tai būtų gigantai? – rašė Eidrigevičius. – Būtent svarbus žodis – NETIKĖTUMAS.“

Įkvėptas brolių Grimų pasakų, Eidrigevičius išskyrė tris priesakus, kuriais turėtų vadovautis architektai, siūlydami projektus – fantazija, paprastumas, logika. Prašė elegancijos: „Nacionalinėje dailės galerijoje 2011 metais buvo surengta didelė mano darbų paroda. Šiuolaikinio meno centre – 1993 metais. Dvi skirtingos erdvės, didelės erdvės. Nacionalinėje dailės galerijoje architektas tarėsi su manimi, ar kurti spalvotą erdvę kaip vaikams, ar baltą elegantišką. Pasakiau – baltai, paprastai.“^[6]

Stasio Eidrigevičiaus menų centro konkursui buvo pateikta 19 darbų, „stasiškumas“, atsižvelgimas į menininko kūrybos stilių, įvardytas vienu iš vertinimo kriterijų. Laimėjo studijos „IMPLMNT architects“ (autoriai – Aurimas Syrusas, Greta Šidlauskaitė ir Ričardas Bertašius) darbas. Anot vertinimo komisijos, „architektai pasiūlė drąsų, tačiau nuosaikų ir vientisą projektą, kuriame subtiliai atskleidžiamos S. Eidrigevičiaus kūrybai būdingos detalės.“^[7]

Patys architektai konkursiniame pasiūlyme minėjo Eidrigevičiaus kūryboje įžvelgtus motyvus. Tai „tęstinumas [linijų ar formų] ir objektų sąveika tarpusavyje, jų jungtis, transformacija, tuo pagrįsti ir projektuojami sprendimai – jungtimis, virsmu.“^[8] Autoriai pabrėžia siekę erdvių daugiafunkciškumo, projektavę laisvo plano erdves, lengvai modifikuojamas pagal poreikį. Jie numatė tris ekspozicines erdves – 13 metrų aukščio erdvę kintamoms ekspozicijoms trečiame pastato aukšte, Stasio Eidrigevičiaus darbų ekspoziciją, kuri prasideda trečio aukšto balkone, taip pat lauko ekspoziciją.

„Bendrai interjere vyrauja balta spalva, toks sprendimas yra geriausias galerinėms erdvėms, todėl išlaiko pastato vidaus erdvių vientisumą“, – rašo projekto autoriai. – Siūlomos baltos sienos ir lubos, truputis stiklo elementų. Grindims – šviesi, matinė „terazzo“ tipo danga.“

2023 m. gruodį pastatas, pervadintas „Stasys Museum“, jau stovi, nors lankytojams dar nėra atviras. Žvelgiant iš lauko, tai masyvus, pailgas, baltas stačiakampis gretasienis, patupdytas ant įstiklinto vestibiulio pirmame aukšte. Ant kairiojo šono šviečia užrašas Stasys. Linksmina ir kviečia fantazuoti: ar šio pastato vardas Stasys?

„Tai ne tik galerija, bet ir menų centras“, – man pasakoja „IMPLMNT architects“ vadovas, vienas iš projekto autorių Aurimas Syrusas, – „Nes ir pats Stasys Eidrigevičius yra tarpdisciplininio meno kūrėjas – nuo visiems žinomų kūrinių iki teatro, performanso instaliacijų. Buvo mintis tokia [pastatą] padaryti tinkamą plataus spektro menui. […] Jis turi ne tik tipinę ekspozicinę erdvę 3–4 aukšte, bet ir labai plačią viešąją erdvę, specialią erdvę lauko ekspozicijoms, yra erdvė ekspozicijoms ant stogo. Menų centras, jungdamas įvairias disciplinas, turi kino salę, o antru etapu turės universalią salę. Kad tilptų visi menai“.

Architektas sako, kad charakterį pastatui kūrė per netikėtumus ir intrigas lankytojo maršrute: lipdamas į antrą aukštą būtinai turi praeiti edukacines ir dirbtuvių erdves, pro specialiai tam suprojektuotą angą matai užuominas, kas dedasi kitame aukšte. Pastatas yra „pakankamai aukštas, bet siauras, todėl atsiranda kažkokią emociją kurianti atmosfera. Tai ir yra tas fantazijos raktažodis“, – sako jis.

„Pati [ekspozicinė] erdvė, sutinku, kad ji kanoninė, taisyklinga, balta, pasiduodanti kiekvienos parodos sumanymui.“ Bet Syrusui atrodo, kad svarbiausia universalumas, laisvė parodos architektui kurti savitą pasaulį, daugybę jų – priklausomai nuo parodos kuratorinio sumanymo. Pirmąją muziejaus parodą ir projektuoja pastato autoriai. „Paroda gimsta dažniausiai ne pagal erdvę, o pagal turinį“, – sako jis. „Kiekviena paroda yra atskiras sumanymas. Ir tikrai – tokiuose menų namuose geriau, kad architektūra neįkalintų ir netrukdytų kurti atskirą, unikalią architektūrą konkrečiai parodai. Šitas dalykas ne šiaip gyvas šimtmečiais. Tai yra tikrai pasiteisinantis sprendimas. Tas universalumas ekspozicinei erdvei dar ilgai ilgai bus gyvas.“

Ką apie „Stasio muziejų“ sakys jame dirbsiantys ekspozicijų konsultantai – muziejus yra nusprendęs įrengti kombinuotą stebėjimo sistemą, kur salėse dirbs darbuotojai, tačiau dalis stebėjimo bus vykdoma per nuotolį, kameromis – kol kas nežinia.

Žvelgiant į pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje pastatytas ekspozicines erdves, ryškėja skirtis. Viena vertus, panašu, kad dominuoja monumentalios, tarsi šventumo funkciją siekiančios išpildyti erdvės (ir mažesnieji jų analogai – kubeliai privačiose galerijose). Santūrios, kaip apie būsimą NDG kalbėjo jos architektas Baravykas, tarsi „žmogus, tas, kuris įsitikinęs savo vidiniu turtingumu.“^[9] Bet greta jų kuriasi kuriasi kitos, tarytum nevaržančios lankytojo patirties, nors gal jį tik nepastebimai apsukančios aplink pirštą. Įdomu, ar tokia skirtis tariama ar realiai žymi kryptį. Galbūt, kaip žadėjo O’Doherty, sekant ta skirtimi įmanoma pajusti meno, ar bent jo patyrimo, trajektoriją šiandien.

---

^[1] O’Doherty Brian, Inside the White Cube: The Ideology of the Gallery Space, Santa Monica, San Francisco: The Lapis Press, 1986, p. 14.

^[2] Ten pat.

^[3] Buivydas Rimantas, Architektas Gediminas Baravykas: kūrybos pulsas, Vilnius: Archiforma, 2000, p. 28

^[4] McLuhan Marshall, Kaip suprasti medijas: žmogaus tęsiniai, 2003 m. Vilnius: baltos lankos, p. 8

^[5] Benjamin Walter, Nušvitimai, Vilnius: Vaga, 2005, p. 240

^[6] Eidrigevičius Stasys, „Architektams“, in: SEMC konkurso sąlygų bukletas, 2018, p. 5. [žiūrėta 2023-12-27], https://issuu.com/mbmmap/docs/180302_semc.

^[7] „Skelbiami Stasio Eidrigevičiaus menų centro konkurso nugalėtojai“, Architektūrinio konkurso darbai, Stasio Eidrigevičiaus menų centras, [žiūrėta 2023-12-27], http://www.semc.lt/nugaletojai/.

^[8] Aiškinamasis raštas, Projekto Stasio Eidrigevičiaus menų centras. Kino teatro pastato Respublikos g. 40, Panevėžyje rekonstravimas, [žiūrėta 2023-12-27], http://www.semc.lt/wp-content/uploads/2018/05/200300_AR.pdf.

^[9] Pajėdienė Bytautė (red.), Blyža Antanas (op.), Gediminas Baravykas, 1984, [Dokumentinis filmas]: Lietuva, Lietuvos kino studija.