Olgos Boldyreff paroda „Žvaigždžių šnabždėjimas“ Prancūzų kultūros centre

Gegužės 11 d., trečiadienį, 18 val. Prancūzų kultūros centre, Vilniuje, atidaroma Olgos Boldyreff paroda „Žvaigždžių šnabždėjimas“. Tą pačią dieną, 16 val., vyks spaudos konferencija, kurioje dalyvaus pati menininkė.

Pagrindinė Olgos Boldyreff kūrinių ašis – „persikėlimo“ sąvoka. Olga Boldyreff gimė 1957 m. rusų imigrantų šeimoje Nante, bet daug kartų lankėsi Sovietų Sąjungoje. Tokiu būdu menininkė persismelkė dviem kultūromis – erdve „tarp dviejų“. Jai tai yra „sutikimas visada būti kitur, neprisirišus prie geografinių ar mentalinių nuorodų“. Išvykimai ir grįžimai – tai teritorijos užkariavimas.

Olga Boldyreff bando suderinti tradicinius rusų liaudies meno šaltinius (nėriniai, mezgimas, nėrimas vąšeliu, liubki – 17 a. atsiradusios paprastų linijų, ryškių spalvų pasakojamojo turinio medžio graviūros) ir post-koncepcines vakarietiškas idėjas (Richardo Serros „Anti-formes“, 1960 m., Arte Povera, Algierro ir Boetti).

Olga Boldyreff sąsajas kuria siūlu – tai yra kelią rodantis ir konstruojantis vektorius, bandantis „pakeisti ir persukti [savo] istoriją“. Menininkė dirba su paprastomis, lanksčiomis medžiagomis, taip tarsi oponuodama sėsliai, tvirtai ir ilgalaikei skulptūrai.

Su siūlu ji, be kita ko, kuria instaliacijas, kuriose persipina mezgimas ir pokalbiai viešosiose erdvėse, piešinius ant drobės („Pabėgimo kreivė“, 2006–2007 m., sukurta per keliones Transsibiro traukiniu), piešinius ant sienų (Wall drawings, 1997–2005 m., paprasti ir vaikiški materialūs laiko pėdsakai, sukurti kaip atsakas Sol Lewitt) ir video (Kitur, 2004 m., pristatyta Prancūzų kultūros centre).

Apie parodą:

Prancūzų kultūros centre, Vilniuje, parodoje „Žvaigždžių šnabždėjimas“ pristatomi neskelbti daugiadiscipliniai darbai. Pavadinimas „Žvaigždžių šnabždėjimas“ primena Colino Thubron knygoje „Sibire“ aprašomą mitą, kad per labai didelį šaltį pasakyti žodžiai sustingsta, tačiau pavasarį pabunda ir prabyla.

„Pavadinimai nušvinta“ (1986–2010 m.) – tai dialogas su 1912–1915 m. išleistomis rusų modernistų (Natalijos Gončarovos ir Michailo F. Larionovo) iliustruotomis futuristėmis knygomis – ranka tapytos knygos-daiktai ir vizualinės poemos. Menininkė panaudoja dvigubą rusiško žodžio „pisat“, reiškiančio rašyti ir tapyti, prasmę. „Kai rašau, tapau, o kai tapau, rašau“, – sako Oiga Boldyreff. Vitrinoje eksponuojami jos eilėraščiai, knygos ir katalogai („Nelegalės“ 1–2, 2002–2008 m. ir „Pokalbis“, 1998–2001 m.).

Viduryje pakabinta jauki ir kartu impozantiška minkšta skulptūra, sukurta iš vąšeliu nerto siūlo „Neapčiuopiama“ (2009–2010 m.), okupuoja erdvę – nebūties būtį. Šis kūrinys – ir apsiaustas, ir suknia, ir priedanga – tai tarsi bažnytinė niūrios mėlynos spalvos skulptūra ilgomis rankomis, primenanti schematiškai išsiuvinėtus Šventos Rusios XVI–XVII a. ikonų personažus (Šoganovo dirbtuvės). Aplinkui ant grindų pabirę aukso spalvos siūlų kamuoliukai – klajonių, perėjimo iš čia į ten ženklai.

Olgos Boldyreff kūrinių restrospektyvinė paroda buvo surengta Belgijos Turnė miesto muziejuje Musée de la Tapisserie. Jos kūriniai eksponuojami daugybėje Prancūzijos muziejų (2008 m. – Kalė muziejuje Musée Beaux Arts de la Dentelle, Nanto muziejuje Musée des Beaux Arts de Nantes) ir užsienyje (Suomijoje, Švedijoje, Sankt Peterburge).
Olgai Boldyreff atstovaujaParyžiaus galerija Galerie Stanislas Bourgain.

Paroda Prancūzų kultūros centre veiks iki birželio 25 d.