Objekto meditacija ir choreografija. Rūtos Butkutės paroda „Somersault“ galerijoje „AV17“

Kelios knygos mano namuose paguldytos ant stalo. Viena vertus, tai – rietuvė daiktų, antra vertus – medituojanti literatūra. Sieninės spintos lentyną lengvai slegia suštabeliuoti rūbai. Viena vertus, tai – daiktai, antra vertus – medituojanti mada. Atsuktuvas ant palangės bei medvilninis maišelis su kyšančiu Maximos čekiu ant sofos ir šalia palikti popieriai yra atsitiktinai pasklidę daiktai. Kita vertus, tai – medituojantis chaosas. Savo būtyje panirusių daiktų rimtis sutrikdoma, kai šie yra paveikiami judesiu, kuriamu kūno intervencija į daikto „asmeninę erdvę“. Nuo viršelio iki nugarėlės vartomi puslapiai išblaškomi ir priversti megzti kontaktą su judesio atlikėjo sąmone. Apsivelkami rūbai raginami nerti į intymų santykį su kūnu. Svarstyti apie tarp kūno ir objekto atsirandantį ryšį per judesį išprovokavo Amsterdame dirbanti menininkė Rūta Butkutė, pristačiusi pirmąją Lietuvoje personalinę parodą „Somersault“.

Pagal aukščiau išvardytus pavyzdžius, Butkutės parodos visuma bent iš pirmo žvilgsnio priartėja prie medituojančio chaoso. Pastarojo asociaciją sukelia medijų mišrumas vienoje ekspozicinėje erdvėje: instaliacijų kompozicijose galima išskirti skulptūrinius ir keramikinius elementus, readymade‘ų pėdsakus. Tiek kartu, tiek atskirai apibendrintai įvardyti objektai žiūrovui suprantami kaip sustingdyti ir palikti meditacijai menininkės parinktoje padėtyje – vertikalioje (ant lentynos), horizontalioje (ant grindų), pasviroje (remiantis vieniems į kitus). Tačiau su pirminiu įspūdžiu ekspozicijoje kontrastuoja vaizdo monitoriai, o tiksliau juose rodomas turinys. Kaip daiktai monitoriai nors ir yra stabilūs bei išlaiko parodos meditacinę vienovę, visgi ekranuose kintančiu ir judesį reprezentuojančiu vaizdu suformuoja priešingą (arba papildomą) požiūrį kaip suprantame ekspozicijos objektus. Pavyzdžiui, video dokumentacijoje spalvotais dažais dekoruotus metalinius vamzdžius iš instaliacijos „Užburtas veiksmas“ (Spell Action, 2019) ima kontroliuoti atlikėjų kūnai. Pasitelkdami judesį jie keičia objektų padėtį erdvėje, „pozą“ iš statmenos į gulsčią ir panašiai. Remdamiesi video dokumentacija, objektų ilgiau neberegime kaip stagnacijos apimtų, savarankiškų kompozicijos dalių ir mintyse persvarstome kaip turinčius judėjimo potencialą. Tad parodoje kombinuodama dvi pateiktis, kuriomis atskleidžiama parodos objektų būtis, Butkutė išplečia pastarosios suvokimą kaip galinčios egzistuoti meditacinėje ir choreografinėje būsenoje, kurių kiekvieną lemia sąveika su kūnu ar jos nebuvimas.

Apart video dokumentacijos, akivaizdžiai atskleidžiančios kūno ir objekto ryšį per judesį, kai kurie ekspozicijos elementai nurodo į jau pasibaigusį, atliktą judėjimą – išsipildžiusį ir pasibaigusį judesio potencialą. Tad, meditacinė objektų būsena primena, kad nevykstantis judesys neturi pavidalo. Kitaip tariant, judesys egzistuoja tik savo choreografinio pasirodymo metu, kai yra atliekamas kūno ar jo iniciatyvos santykyje su objektu. Liudijimas, kad judesys egzistavo, įžvelgiamas per pasekmių fragmentus, kurie leidžia įsivaizduoti (ar kai kam atsiminti) atliktus veiksmus. Mišrių medijų instaliacijos kompozicijoje „Pastangos grafikas“ (Effort Graph, 2015) Butkutė provokuoja žiūrovą svarstyti ar ant balto paviršiaus medinės plokštės regimos juodos drūžės tai judesio praeityje šešėlis, likęs po menininkės pastangų vienodu atstumu traukti/stumti šviežiai dažytą keramikos objektą. Kitu atveju, skirtingų spalvų dekoratyvūs ratilai ar kitokie raštai keramikinėse ir porcelianinėse plytelėse („Rinkinys“, 2018; „Veiksmų seka“, 2018) mena Butkutės atliktus gestus, mostus – judesiais ne tik kuriant ryšį su objektu, bet ir suteikiant jam raiškius bruožus. Pastarieji nors ir stagnacijos būsenoje leidžia numanyti plastišką menininkės riešo gestą, kuriuo iš indo į formą buvo šliukštelima pigmentu dažyta slysto porceliano masė, stingdama virtusi kūriniu. Tad, kūno ir objekto santykis per judesį, kaip pastarojo prisiminimas, išlieka tik rezultate. Menininkės atveju kūrybiniame, kituose kontekstuose – buities, įvykių ir t. t.

Turint omenyje, kad judesys kuria ryšį tarp kūno ir objekto, tačiau nepereina iš vieno į kitą, nebent juos akimirkai sujungia, nurodo kiekvieno judesio neišvengiamybę priklausyti tik vienam kūnui. Priklausomas nuo jo judesys gali būti tik replikuojamas kieno nors kito. Ir nesvarbu kaip panašiai ar sinchroniškai kartojimas atrodys lyginat su kito kūno atliekamu judesiu, du veiksmai nebus vienodi. Tai atskleidžia ir jau minėti raštai Butkutės kurtose keramikos objektuose. Kitaip tariant, rankų darbo porceliano plytelė neturės identiško atitikmens, nes nebus pakartotas absoliučiai identiškas judesys. Tad, kiekvienas judesys yra individualus, unikalus.

Nors girdėjau, kad menininkė neigia kūriniuose paslėpusi metaforas, sunku galvoti, kad Butkutės ekspozicijoje cikliškumo simbolis – apskritimas yra atsitiktinis. Ženklas atsispindi ir parodos pavadinime „Somersault“, reiškiančiame gimnastikos judesį, kai žmogus horizontalia ašimi kūlversčiu apsiverčia 360 laipsnių ar, paprasčiau tariant, apsisuka ratu. Kitur simbolis išryškėja per pačių kūrinių formą (tai – guminių vamzdžių lankai, kėdės sėdimoji dalis) arba pigmento dekorą (keramikinėse plytelėse). Šiuo būdu išreikštas uždaras ciklas, nenutrūkstamumas yra glaudžiai susiję su tuo, kad apskritai tai objektai ragina kūną atlikti judesį (ar tiestume ranką bandydami pasiekti maistą, kad nuslopintume alkį, ar atversti (ne)perskaitytos knygos viršelį, kad patenkintume žingeidumą). Šių, regis, kasdienių ir nepastebimų judesių atlikimas ir formuoja gyvenimą arba, jeigu kam gražiau skamba, jo šokį. Butkutės kuriami (video)performansai, kuriose regima kaip atlikėjai naudodami judesį sąveikauja su objektais, ir pačiam žiūrovui primena, kad vaikščiodamas aplink kūrinius jis yra provokuojamas judėti atitinkama, objektų diktuojama kryptimi, ir tuo būdu vadovautis tam tikru, menininkės užmaskuotu choreografijos pastatymu. Parodos dalyviu žiūrovas taip pat tampa ir nepaisydamas instaliacijos saugios zonos, kai žengia į jos tūrį, savo kūnų užpildydamas tuščias ertmes ir taip performuodamas visumą. Santykyje su kūnu keičiasi kaip suvokiamas objektų mastelis, t. y. kaip jie atrodo šalia kūno ir kaip jam pasitraukus.

Lietuvos meno scenoje retai analizuojama judančio objekto choreografijos (ir meditacijos) fenomeną galima apžiūrėti parodoje iki lapkričio 30 d. O tai, kaip meditacinė objektų būsena keičiasi į choreografinę Rūta Butkutė kviečia pamatyti lapkričio 27 d. Šiuolaikinio meno centre, kur dvi performanso atlikėjos ir Olandijos atliks performansą „Spell Action“.

Išsamų fotoreportažą iš R. Butkutės parodos galite peržiūrėti čia.