Nuridenti ilgesio ir vilties kiaušinį. Paroda „Saudade“ Energetikos ir technikos muziejuje Vilniuje

Jaunoji! Senoji! Prarastoji! Ateities! Kas tai? Karta – jos sąvoką rasime daugelyje meno kritikos tekstų, kuriuose priklausymas vienai ar kitai kartai savaime kažką paaiškina apie individualią autoriaus kūrybą. Jūsų (ne)nuostabai, šis tekstas nesiruošia tapti anei jokia išimtimi. Pabaigus studijas Vilniaus dailės akademijoje ir po truputį atitrūkstant nuo bambagyslės pasidaro įdomu žvilgtelėti į savo bendramokslių darbus – ar išėję į rimtų žmonių pasaulį jau tapome savita karta? Ką reiškia ketverius studijų metus kurti drauge? Progą pasvarstyti, ar mus tikrai kažkas sieja, suteikė 2016 m. grafikos bakalauro studijas pradėjusių menininkių – Eimantės Čekauskaitės, Valentinos Černiauskaitės, Elžbietos Upės Rozanovaitės, Lauros Marijos Šalkauskienės ir Aušros Turskytės – paroda „Saudade”, veikianti Energetikos ir technikos muziejuje iki 2022 m. gruodžio 4 d.

Parodos koncepcijos ašimi tapo žmonių tarpusavio ryšiai ir jų transformuojamas pasaulis. Nors ryšių problematiką dar paskutiniame XX a. dešimtmetyje teoretizavo ir šiuolaikiniame mene įtvirtino reliacinės estetikos išminčius Nicolas Bourriaud, tačiau eižėjančių santykių ir žmogiškojo kontakto klausimai įsirangė į daugumos parodų tekstus tik COVID-19 pandemijos dėka. Kultūros renginiuose dažniau besilankantiems veikėjams frazės apie karantino sąlygomis autoriaus permąstytą žmogiškojo ryšio svarbą jau verčia nevalingai trūkčioti, todėl „Saudade” maloniai nustebino. Nors šis pavadinimas reiškia nostalgišką prisiminimą, vienatvę ir praėjusio (ar įsivaizduojamo) džiaugsmo ilgesį, tačiau parodoje negodojama priešpandeminio pasaulio, nesiekiama dekonstruoti demoniškų Zoom‘o ekranų ar apraudoti susvetimėjusių kūnų. Nepaisant to, kad autorės savo kūryboje nagrinėja gana tamsias ateities nerimo, laiko baigtinumo, ideologijos ir mirties temas, buvusios elektrinės kondensatorių salėje ryškėja viltingos ir savo energijos resursų neišsėmusios kūrybos linijos. Truputį tušti šie žodžiai, ne? Nerkime giliau.

Lankytojus pasitinka Helsinkyje gyvenančios Valentinos Černiauskaitės kūrinys „Sakiniai turi būti trumpi” – dviejuose pastato aukštuose suspenduotų vėliavų kolona. Menininkės kūrinys siejasi su šiemet „documenta fifteen“ Kaselyje, Vokietijoje eksponuotą *foundationClass*collective darbu „Becoming“, tačiau Berlyno autorių grupės instaliacija, kaip ir visa „documenta“ parodos programa, itin politiškai įkrauta. Knygos puslapius primenančiais baneriais siekiama atkreipti dėmesį į įvairias visuomenes problemas, studentų meno akademijos patiriamą nesaugumą ir atskirtį, dalinamasi išgyvenimo patarimais. Nors Černiauskaitės darbas vizualiai panašus – autorė remiasi akį rėžiančia reklaminių banerių kultūra, kūriniai instaliuoti sietyno principu per kelis aukštus – tačiau baneriuose esančio teksto atspirties tašku tapo laimės sausainėliuose esantys trumpi pozityvūs palinkėjimai, kurių ideologinis krūvis žymiai subtilesnis ar išvis neegzistuojantis. Tariamai individualios sausainėlių išmintys tėra spekuliatyvūs, daugumai skaitytojų lengvai pritaikomi palinkėjimai. Atrodytų, kad įkyrias reklamas primenančios vėliavos su abstrakčiomis ištaromis apie gyvenimo prasmę iš dalies pašiepia socialiniuose tinkluose ir ypač šiandienos korporatyviniuose darbo santykiuose įsigalėjusią (ultra)pozityvaus mąstymo kultūrą. Aplink esantys industriniai įrengimai tik sustiprina mechanizuoto gerumo, dirbtinių šypsenų ir už pavandenijusių akių besislepiančio skausmo įspūdį. Visgi, švelnios vėliavų spalvos, poetiški užrašai ir lengvas plazdėjimas saulės spindulių nutvieskiamoje erdvėje tiesiog hipnotizuoja. Šie trumpi teiginiai ir retoriniai klausimai virsta akimirką trunkančiu vaizdiniu, pabrėžiančiu mūsų nebeišpainiojamai tarpusavyje susijusią būtį ir suteikiančių erdvę poetiškų (su)gyvenimo instrukcijų meditacijai.

Ryškesnės politinės potekstės matomos Aušros Turskytės ir Elžbietos Upės Rozanovaitės paveiksluose. Aušros Truskytės ikonografija remiasi fantastinėmis ateities vizijomis, kurias simbolizuoja žalias vienaragis ir kelionėms į Marsą skirtos raketos. Numanomai referuodama į klimato krizės keliamas grėsmes, autorė siekia išreikšti skausmą dėl to, kas jau netrukus bus prarasta mūsų Žemėje. Nebetikėdama, kad technologinis progresas ar žmonijos susitarimai padės apsisaugoti nuo gamtinės apokalipsės, ji siūlo su pabaiga susitaikiusį persikraustymą į kitas Saulės sistemos vietas. Kapitalistinės sistemos, racionalaus proto ir produktyvumo kulto kritikoje įkvėpimo taip pat ieško šiuo metu Portugalijoje gyvenanti Rozanovaitė. Pati menininkė teigia, kad šiandienos pasaulyje ekonominių rodiklių vaikymasis ir besaikis turto kaupimas tapo pagrindiniu žmogaus darbo varikliu, nustumiančiu realius bendruomenės poreikius ir ryšius į godumu grįstos sanklodos paraštes.

Akį patraukia ant senovinių grindų iškilę du magiški kalnai, kuriuos juosia frazė Don‘t see reality – nematyk realybės/ nematau realybės. Tos juodos paveikslo kalvos primena spirale į dangų kylančius Peterio Bruegelio Babelio bokštus. Ši biblijinė istorija simbolizuoja norą pasiekti aukščiausią tikslą ir ambicingų troškimų apakintą žmoniją, nematančią savo ir technologijų galimybių ribos. Šiandien Vienos meno istorijos muziejuje saugomoje paveikslo versijoje matome gyvybės pilną miestą – uostan plūsta prekybiniai laivai, gervėmis kyla plytos, akmenskaldžiai tašo akmenis sparčiai į padanges besistiebiančiam bokštui. Tai – šešioliktame šimtmetyje aukso amžių išgyvenusio Antverpeno uosto įvaizdis. Bruegelio gimtinė tapo pasaulinės prekybos centru, kuriame skambėjo įvairiausios pasaulio kalbos, vyko sparčios statybos ir miestiečių galvose sukosi ambicingos svajonės apie klestinčią miesto ateitį. Visgi, Bruegelio paveiksle pamatinės bokšto arkos išklerę – po gero dešimtmečio Antverpeno ambicijas sutraiškė vadinamoji ispaniškojo įtūžio banga ir apsiausties nulemtas miesto žlugimas. Kitaip tariant, Babelio metafora išlieka aktuali, nes nesibaigiančio progreso ir ambicijų burbulas visuomet sprogsta. Galbūt tamsūs Rozanovaitės kalnai rodo, kad šiandienos iliuzijos taip pat ima bliukšti ir pradedame matyti plastiko blizgučiais nepagražintą tikrovę.

Svajonių ir ilgesio liniją pratęsia itin organiškai į muziejaus erdvėse įsiliejantys Lauros Marijos Šalkauskienės darbai. Neonu švytinčios figūrėlės atrodo lyg radioaktyviomis medžiagomis užteršti šokoladiniai zuikiai, už akimirkos nušoksiantys nuo pjedestalų ir išnešiosiantys įelektrintas svajones į tolimiausius skirtingų erdvėlaikių kampus. Šie plastikinius žaislus ar figūrinius muiliukus primenantys zuikiai autorei tampa ribų nematančios vaiko drąsos ir vaizduotės simboliu. Kuo būsi, kai užaugsi? Viskuo! Mūsų suaugusioms smegenims jie primena tuos išgalvotus ateities scenarijus, skrodusius vaikiškas svajones. Kasdien reliatyviai trumpėjantis laikas ir greitėjantis gyvenimo būdas, su amžiumi ateinantis gyvenimo baigtinumo suvokimas atsiskleidžia lengva nostalgija dar nepraėjusiam gyvenimui, viskam, kuo galėtume būti, bet niekuomet nebūsime. Tad autorė retoriškai klausia: ar rytoj lakstys po žalias pievas žali zuikiai, kuriuos gaudys mūsų vaikystės prisiminimai? Strykt pastrykt į saudadiškas pievas!

Braunantis į kondensatorių salės gilumą lengvai plazdančias tekstiles ir žalius zuikučius keičia sunkūs Eimantės Čekauskaitės akmenys. Nutrupėjusių sienų fone puikiai įsikomponuojantys objektai simbolizuoja biblijines skausmo, meilės ir mirties temas. Jų reikšmė glaudžiai susijusi su kelionės ir laidojimo tradicijomis – autorė prieš eksponuodama akmenis juos kruopščiai apiprausia ir paruošia parodai lyg mylimą mirusįjį paskutinei kelionei. Jie tampa objektais ir savo pačių atminimo ženklais. Juk akmenų vainikais kartais ženklinti baltų pilkapiai, akmenėliais užberti palaidojimai saugodavo palaikus nuo laukinių gyvūnų, jie iki šiol dedami ant žydų kapų kaip neblėstančio atminimo ženklas. Nėra tiksliai žinoma kaip išsivystė ši judėjų tradicija, tačiau viena iš interpretacijų teigia, kad hebrajų kalboje akmenėlis ir ryšys įvardinamas tuo pačiu žodžiu tz‘ror. Kitaip tariant, akmenėliai simbolizuoja mūsų ryšius su prarastais artimaisiais ir per mus toliau gyvuojantį jų palikimą. Analogiškas reikšmes išduoda ir autorės parinkti pavadinimai: Tylus bet kurioje koordinatėje rastas yra žymeklis, kapas; Tylus pamatas istorijai saugoti, simbolis nejautros taip pat tvirtybės; Tylus iškaltas užmirštais vardais, idant savo kūnu įsimintų ir neštųsi amžinybėn. Tad akmenys tampa gyvenimo rato riboženkliais, skiriančiais mus ir juos – horizontalioje ašyje virsta pasienio ženklais tarp tautų, kultūrų ir kaimynų, o vertikalėje jungia požemio prakeiktuosius, dangaus išganytus ir dar gyvus šio teksto skaitytojus.

Atrodytų, Čekauskaitė pristato klasikinį ir aš taip galėčiau meno pavyzdį, tačiau renkant erdvėje išsibarsčiusius akmenėlius apima prieštaringas jausmas – lygtais sugrįžtų jaukiai nemalonus prisiminimas. Ir tuomet atmintis nušvinta! Juk mokslininkų nenustatytu laiku – galbūt Ptolemėjui sukant ratus Aleksandrijos bibliotekoje, o galbūt tik ateinantį pavasarį – šaltuose Antarktidos vandenyse nuskendo akmenį čiūčiuojantis Pingvinas. Nukrypavęs gaudyti žuvų, jis draugui Pingvenui paliko saugoti savo kiaušinį. Deja, neatsakingas Pingvenas užmigo – kiaušinis išsprūsta iš jo tamsių sparnų ir įrieda į ledinį vandenį. Pingvenas pakeičia jį akmeniu ir įduoda nieko blogo neįtariančiam draugui perėti toliau. Nepaisant neišpasakytos Pingvino meilės, pūkuotas pingviniukas niekuomet neišsirita iš šviesaus akmens; veikiau priešingai – jo svoris išsekina iš Antarkties migruojantį Pingviną ir akmuo nusitempia jį į šaltą vandenyno dugną. Mano kartos žmonės šį sovietinį filmuką apie besąlygišką meilę, netekties skausmą, draugo išdavystę ir pragaištingą melą kartais pamatydavo po Mėtos Meškinijos šėlionių Lietuvos televizijos ekrane. Tai – bene žiauriausios dvylika vaikystės minučių. Blogiau už Hačiko, Marlį ir Bembį kvadratu. Tad nuo 2020 m. Čekauskaitės renkami perskilę, šviesių nugludintų formų akmenys, apsireiškė kaip iki šleikštulio graudžios pingvinų istorijos ištaisymas – gal mažylis pagaliau suskaldė šaltą akmens kiautą? Išsirito? Nutraukė absurdiškai besikartojančią riedulio kelionę, abejingumo ratą? Prisikėlė? Nejau, viltis grįžta.

Visgi, šioje vietoje reikėtų pripažinti, kad parodos kuratorių – tapytojo Martyno Pekarsko ir fotomenininkės Dainoros Rudėnaitės – darbas šlubuoja. Pagrindiniai kuratoriaus darbai yra koncepcijos gryninimas ir parodos tekstų ruošimas, sugebėjimas valdyti žodžius ir erdvę, kurti vizualines sąsajas tarp skirtingų autorių darbų; juos dažniausiai papildo įvairios komunikacinės užduotys ir kitų techninių darbų organizavimas, iš dalies – pseudopsichologinės konsultacijos meninėse kryžkelėse atsidūrusiems autoriams. Kitaip tariant, norint būti parodos kuratoriumi neužtenka juo pasivadinti – šias pareigas lygi labai konkretūs organizaciniai ir kūrybiniai darbai. Keistų spalvotų vamzdžių pilnas rūsys ir į niekuomet neegzistavusios vaikystės versiją sugrąžinantys dailininkių kūriniai susilieja į žaismingą ir poetišką visumą, todėl parodos tekstuose norėjosi šiuos įspūdžius papildančio įžodinimo. Deja, kūrinių anotacijose itin daug stilistinių nesusipratimų, gramatinių klaidų ir tuščių frazių, pritaikomų gausybei kitų kūrinių. Stilistinės vienovės trūkumas verčia manyti, kad anotacijas rašė pačios dailininkės. Kitaip tariant, žiūrovui pateikta neapdirbta tekstinė žaliava, kurios kuratoriai nesujungė į sklandų pasakojimą. Žinant faktą, kad atvirą šaukimą menininkams paskelbęs Energetikos ir technikos muziejus jokių finansinių resursų parodai neskyrė, atkrenta ir kuratoriams-koordinatoriams dažnai tenkančios biurokratinio menedžerinimo užduotys (pirkimų vykdymai, sutarčių derinimai, projektų ataskaitos). Atidarymo metu taip pat paminėta, kad itin sudėtingos erdvės architektūros suvaldymo klausimais autores konsultavo vienos iš menininkių partneris Juozapas Švelnys, todėl kyla klausimas, kokį vaidmenį parodos kūrimo procesuose Pekarskas ir Rudėnaitė atliko apskirtai. Menininkių labui norėčiau tikėti, kad klystu, ir kuratoriai aktyviai sprendė šios grupinės parodos organizacinius ir kūrybinius iššūkius.

Į klausimą, ar mes iš tikrųjų buvome draugais, galime atsakyti tik keliams išsiskyrus – keletą metų augdami vienoje aplinkoje, kasdien sukiodamiesi mažoje studijoje sukuriame simbiozinių ryšių sistemą, leidžiančią sugyventi kartu, tačiau tik atsitraukę pradedame matyti kitą tokį, koks jis yra, ir vertinti šį santykį kaip natūraliai nutrūkusį etapą, nostalgišką praeities liekaną ar šiandien tebesitęsiančią bendrystę. Parodą nuotoliniu būdu kūrusios grafikės pasiryžo titaniškam darbui – nebelikus kasdienių susidūrimų katedros koridoriuose, išsisklaidžius po skirtingus pasaulio kampelius išlaikyti užsimezgusius ryšius ir toliau kurti drauge. Būtent pats parodos kūrimo procesas atrodo kaip tikrasis jų meno kūrinys, kiekvienos savitai išgyventa saudade. Ar jaunųjų menininkių kartos eksperimentas pavyko? Skubėkite į parodą ir spręskite patys.

Eimantės Čekauskaitės, Valentinos Černiauskaitės, Elžbietos Upės Rozanovaitės, Lauros Marijos Šalkauskienės ir Aušros Turskytės paroda „Saudade“ veikia Energetikos ir technikos muziejuje (Rinktinės g. 2, Vilnius) iki 2022 m. gruodžio 4 d.

Fotografijos: Marija Brusokaitė