Novi Sado herojai ir herojės parodoje „Nestabilios praktikos“ Kauno fotografijos galerijoje

2022 m. vasario 22 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Agnė Taliūtė

2022 m. laukiau ne tik dėl pagaliau grįžtančios Venecijos meno bienalės, bet ir dėl lokalių Lietuvoje, Europos kultūros sostinėje Kaune, vyksiančių renginių, kongresų, festivalių, parodų. Galime paminėti šias parodas: sausio mėnesį atidarytą menininko Williamo Kentridge’o „Tai, ko neatsimename“, kovo mėnesį laukiamą Marinos Abramović „Būties atmintis“ ar gegužės mėnesį atsidarysiančią 50-osioms Romo Kalantos mirties metinėms skirtą „1972: pramušti sieną“. Be šių įspūdingų įvykių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ šiais metais, kitaip nei įprastai, kviečia užmegzti ryšį su net dvejomis kitomis šių metų kultūros sostinėmis: Ešu (Liuksemburgas) ir Novi Sadu (Serbija). Pristatyti Ešo miestą Kaunas ruošiasi spalio pabaigoje, parodoje „Darbininkų klasės herojai“ (Kauno paveikslų galerija, bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“) ir spektaklyje „Darbas / Aarbeicht“, kuriuose bus nagrinėjamos industrinio Liuksemburgo pietų regiono ir trijų svarbiausių XX a. pradžios darbo klasės herojų istorijos. Na, o norintys susipažinti su Novi Sadu, tai gali padaryti jau dabar, Kauno fotografijos galerijoje, parodoje „Nestabilios praktikos“ (kuratoriai Agnė Narušytė, Gintaras Zinkevičius, Sanja Kojić Mladenov, Zoran Pantelić, o paroda veikia iki vasario 27 dienos).

Parodoje „Nestabilios praktikos“ Novi Sadas pristatomas per neoavangardo judėjimus, kurie šiame mieste prasidėjo dar XX a. 7–8 deš., kadangi, kitaip nei kitose socialistinėse valstybėse, Jugoslavijoje menininkai buvo mažiau ribojami ir galėjo laisviau keliauti į Vakarus, semtis įkvėpimo iš kitų kūrėjų ir meno judėjimų. Novi Sade didžiausi meniniai eksperimentai ir maištas prieš socialistinę estetiką siejosi su naujų komunikacijos ar alternatyvių meno formų paieška. Menininkai drąsiai kūrė performansus, hepeningus, akcijas, žemės meną, atliko intervencijas į viešąsias miesto erdves. Taip pat jų kūryboje buvo svarbi ir kita komunikacinė priemonė – kalba. Novi Sado scenai buvo būdingos konceptualios į kalbą orientuotos praktikos, lingvistiniai eksperimentai su poezija ir garsu, kuriuos skatino tokie žurnalai kaip „Indeks“, „Polja“ ar „Új Symposion“.

Neoavangardinius eksperimentus skatino ir kiti meniniai judėjimai, menininkai. Platų įtakų ratą iliustruoja ir parodoje eksponuojama Naujųjų medijų centro _kuda.org projekto „Nesibaigianti meno pamoka“ sudedamoji dalis – žemėlapis, kuriame galime išvysti pagrindinius meno veikėjus ir teorijas, formavusius Novi Sado meno lauką. Tarp jų yra ir Fluxus, Dada judėjimai, konceptualių menininkų grupė „Art&Language“, Marcelis Duchamp‘as, Kasimiras Malevich‘ius ar Josephas Beuys‘as, kuris, beje, Belgrado Studentų kultūros centre vietiniams menininkams tuomet net skaitė paskaitą-performansą. Žemėlapyje taip pat galime pamatyti ir parodoje pristatomų menininkų vardus, kurių centre – viena iš svarbiausių neoavangardo menininkų grupių „KÔD“, Novi Sade susikūrusi 1970 m. ir veikusi vos metus. Parodoje galime išvysti šios grupės performanso –  ant popieriaus išlietų spalvų spausdinimą ant Dunojaus krantinės betono kaip apoteozės Jacksonui Pollock‘ui – dokumentaciją. Šis kūrinys buvo studentų kultūros centro – Jaunimo forumo vykdyto projekto „Vieša meno klasė 1970“ dalis. Jaunimo forumas, įkurtas 1953 m. veikė kaip bendravimo ir bendradarbiavimo erdvė, kurioje ir radosi pirmieji neoavangardiniai kūriniai, akcijos, eksperimentai. Tačiau Novi Sado neoavangardą galime sieti su ne tik tarptautiniais judėjimais, bet ir XX a. pab. Kauno meno įvykiais. Šia tema viena iš parodos kuratorių Agnė Narušytė vasario 11 d. galerijoje skaitė paskaitą „Kauno ir Novi Sado paralelės: avangardinio meno terpė, idėjos ir likimai“. A. Narušytė joje išskyrė tokius panašumus, kaip kalbiniai eksperimentai bei akcijos viešose erdvėse, žemės menas, o šias paraleles grindė Kaune XX a. 9 deš. pabaigoje susikūrusios menininkų grupės „Post Ars“ kūryba.

Nepaisant gana žaidybinių išraiškų, serbų neoavangardo judėjimas turėjo ir politinių atspalvių. Kritika valdžios aparatams ir net atviras laiškas pačiam Jugoslavijos prezidentui Josipui Broz Titui lėmė labai greitą šių iniciatyvų suvaržymą ir cenzūrą, menininkų suėmimus, Jaunimo forumo ir minėtų žurnalų redakcijų keitimą į valdžiai palankesnius darbuotojus. Atsaku į šią cenzūrą ir meno pašalinimą iš viešųjų erdvių buvo dviejų menininkų Čedomiro Drča ir Slobodano Tišma „Nematomi kūriniai“, didesnio projekto „Pabaiga“ (1972–1977) dalis. Akcijų metu menininkai viešose erdvėse kūrė kasdienybę ir meną suliejančius įvykius – prie vietinių parduotuvių kiekvieną dieną gerdavo „Coca-Cola“ ir rusišką girą, o akcijoje „Galerija – Nematomo meno pavyzdžiai“ (1976) dalino kvietimus į neegzistuojančias parodas, patį kvietimą traktuodami kaip parodą. Neoavangardinė Novi Sado scena po valdžios suvaržymų taip pat persikėlė ir į privačias erdves, menininkų įkurtą „Ateljė DT20“. Intymios komunos principu veikusi ateljė Novi Sade egzistavo 1974–1977 m., čia vyko įvairūs renginiai – meno ir literatūros vakarai, parodos, pavyzdžiui, paroda „Knyga kaip atradimų vieta, Jugoslavija“ (1974). Nepaisant bandymų išlaikyti istorinį neoavangardo judėjimą ir bendruomenę, tai greitai išsisklaidė ir tapo miesto legenda. Visgi, XXI a. serbų menininkai iš naujo atranda šio nestabilaus, trumpalaikio judėjimo palikimą, o sąsajas tarp jų siūlo įžvelgti paroda „Nestabilios praktikos“, kurioje pristatomas ir šiuolaikinis Novi Sado menas, menininkų grupės „Apsolutno“ ir „Doplgenger“. Abiejų grupių neoavangardinės idėjos skleidžiasi per naujųjų medijų panaudojimą, kritinę mintį, tarpdiscipliniškumą ir šiuolaikinės komunikacijos problemų nagrinėjimą. Pavyzdžiui, 1993 m. įkurtos grupės „Apsolutno“ darbe „Balkanuose“ (1998) skirtingų medijų ir komunikacinių sistemų pasirinkimas tapo paties kūrinio pagrindine mintimi. Juodojoje jūroje, Bulgarijoje, SECAM sistema nufilmuoti vaizdai vėliau buvo redaguoti kita NTSC grįsta AVID sistema, o galiausiai konvertuoti į dar kitą PAL sistemą. Daugkartinis šių vaizdų konvertavimas nesuderinamomis sistemomis, šaltiniais lėmė šio vaizdo įrašo ištęstumą ir trukdžius, kurie, pasak menininkų, atspindi ir patį tikrovės ar istorijos suvokimą.

Novi Sado neoavangardą galime sieti ne tik su gana vyriškais konceptualaus meno ar lietuviško avangardo judėjimais, bet ir su paraleliai atsiradusiu feministiniu menu. Parodoje išsamiai pristatoma moterų menininkių kūryba ir indėlis į tuometinį Novi Sado kultūrinį lauką siejasi ir su Novi Sado – Europos kultūros sostinės programa, kuri remiasi 4 tiltų idėja. 4 tiltus, pavadinimais „Laisvė“, „Vaivorykštė”, „Viltis“ ir „Meilė“ laiko dar 8 arkos – potemės, viena iš jų – „Herojės“. Pasak programos kūrėjų, ši potemė stengiasi švęsti moterų stiprybę, kalbėti apie jų kūrybiškumą ir padėtį mokslo bei kultūros srityse. „Herojių“ temai paminėti bus skirti net 400 renginių, tarp jų ir gegužės mėnesį Vojvodinos Šiuolaikinio meno muziejuje pristatoma „Verbund“ kolekcijos paroda „Feministinis avangardas“ (kuratorė Gabriele Schor). Nuo 2010 m. keliaujančioje parodoje pirmųjų feminisčių XX a. 8 deš. menas yra pristatomas kaip avangardinio meno pavyzdys. Pasak parodos kuratorės Gabriele Schor, kuri ir pasiūlė „feministinio avangardo“ terminą, feministinį meną galime ir turime vertinti kaip vieną iš avangardinių judėjimų dėl jo radikalios, politiškos prigimties, taip pat dėl naujos ir tradicinei priešingos meninės kalbos kūrimo – tokių medijų kaip performansas, video menas, fotografija, instaliacija, naudojimo, atsisakant įprastai vyriškomis laikomų skulptūros ir dailės[1]. Taigi, parodoje ne tik pristatomos pirmosios feministinio meno kūrėjos, bet jos ir įtraukiamos į avangardinio meno istoriją, legitimuojamos jų įtakos ir indėlis. Parodoje dalyvauja kelios dešimtys menininkių: Judy Chicago, Mary Beth Edelson, Valie Export, Suzanne Lacy, Cindy Sherman, Hannah Wilke, Carolee Schneemann, Ana Mendieta, bei vengrų menininkė Katalin Ladik, kurią galime pamatyti ir parodoje „Nestabilios praktikos“.

Katalin Ladik gimė Novi Sade ir yra geriausiai žinoma kaip poetė ir performansų, kuriems būdinga garsinė ir vizualioji poezija bei groteskas, kūrėja. Kaip teigiama, būtent Ladik tapo pirmąja menininke Jugoslavijoje, pradėjusia naudoti savo kūną kaip mediją, tokiu būdu poeziją išlaisvindama iš popieriaus ir suteikdama jai gyvybiškumo. Vienas iš svarbiausių jos kūrinių „Šamano eilės“ (1970) pristatomas ir Kaune. Ladik šiame performanse atlieka vaisingumo ritualą, įsikūnydama į šamanės vaidmenį. Pasirodymą ji pradeda įprastai – skaitydama poeziją atsisėdusi, kol ima nusirenginėti, naudoti įvairius objektus ir instrumentus, taip pat ir savo kūną bei balsą. „Šamano eilėse“  nagrinėjamos ritualo ir kūno temos leidžia Ladik sieti su pirmosiomis feministinio meno kūrėjomis Š. Amerikoje. Performanso žanras pirmosioms kūrėjoms tapo ne tik būdu susigrąžinti savo kūną, bet ir pasakoti privačias, anksčiau meno istorijoje negirdėtas moters gyvenimo istorijas. Taip pat per ritualus ir kūniškus pasirodymus moterys menininkės stengėsi ieškoti moteriškų ir bendražmogiškų ištakų: dievybių, mitų pasaulio ir naujo santykio su gamta. Tarp panašias temas nagrinėjusių menininkių galime paminėti ir menininkes Mary Beth Edelson bei Ana Mendieta – parodos „Feministinis avangardas“ dalyves, kurios įliedamos savo kūną į gamtinius peizažus reprezentavo mitines Deives iš kurių, kaip teigia jos, atsirado moteriškas pradas. Išties, pasak tyrėjų, šis Katalin Ladik kūrinys tapo ne tik esminiu įvykiu Rytų Europos akcionizmo istorijoje, bet ir moterų emancipacijos lauke. Ladik, naudodama savo kūną, nagrinėjo įvairias su moteriškumu susijusias temas, o jautrus poezijos perteikimas visu kūnu buvo tiesioginė priešprieša įprastiems vyrų poezijos skaitymams.

Naujos, kūniškos kalbos kūrimo tendencijas galime sieti ir su 8 deš. išpopuliarėjusiu „écriture féminine“ – moteriškuoju rašymu – kurį prancūzų feminizmo teoretikė Hélène Cixous esė „Medūzos juokas“ (1976) apibūdino kaip rašymą kūnu, kaip judesį, kurio metu moteris save patalpina tekste ir istorijoje, taip išsilaisvindama ir sugriaudama visus nuostatus, kodus. Poezijos ir kūno dermę įkūnija ir kita parodoje pristatoma menininkė, poetė ir Jaunimo forumo vyriausioji redaktorė, dirbusi iki cenzūros suvaržymų – Judita Šalgo. Novi Sadui Šalgo svarbi ne tik kaip kultūrinio centro vadovė, įvairių iniciatyvų ir mainų programų organizatorė, bet ir dėl savo literatūrinės veiklos, lingvistinių eksperimentų. Kaip ir Ladik, Šalgo poezija dažnai įgaudavo performatyvią, tarpdisciplininę formą, ką taip pat galime sieti su „feministiniu avangardu“. Parodoje pristatoma Šalgo „Riedančios poezijos“ serija, kurioje menininkė eksperimentavo ne tik su pačios poezijos struktūra, bet ir su popieriumi kaip materija, poeziją įveiklindama skirtingose ir neįprastose gyvenimo situacijose. Riedanti Šalgo poezija buvo ne tik skaitoma, bet ir mėtoma pro langą, paliekama ant traukinio bėgių, pririšama ant arklio uodegos, skaitoma viešajame transporte, deginama, vyniojama ant žmonių veidų, kaklų, kūnų, išriedanti iš žmogaus burnos. Kūrinys taip pat mezga nuorodas su pirmųjų feminisčių kūrėjų darbais – pavyzdžiui, su žymiuoju menininkės Carolee Schneemann performansu „Vidaus ritinys“ (1975), kurio metu menininkė apsinuoginusi ir išsitepusi kūną purvu skaitė iš vulvos vyniojamą tekstą. Pasak Schneemann, šis kūrinys buvo moters vulvos, išorinių lytinių organų bei gyvatės kaip moters atributo senovės kultuose tyrinėjimų rezultatas.

Novi Sado ir šios parodos kontekste svarbu paminėti ir dar vieną menininkę Bogdanka Poznanović, kuri su savo vyru Dejanu nuosavoje studijoje įkūrė jau minėtą „Ateljė DT20“. Ji buvo ir pirmoji Menų akademijoje Novi Sade organizavusi vizualumo studiją, kurioje studentai mokėsi naujųjų medijų meno, bei viena iš pirmųjų Jugoslavijos mene panaudojusi šiuolaikines technologijas. Tokiu pavyzdžiu yra parodoje pristatomas jos intermedijų performansas „Kasečių kūnai“ (1973). Jautrus žvilgsnis į žmogaus kūną šiame performanse apmąstomas dehumanizacijos, šiuolaikinių technologijų kontekste, kūrinyje panaudojant panaudotų kompiuterio juostelių fragmentus. XX a. 7 deš. pradėjusi savo kūrybinę veiklą nuo tapybos, Poznanović vėliau aktyviai įsitraukė į tarptautinę pašto meno sceną, viešųjų erdvių meną. Esminiais jos meno principais tapo: erdvė, veiksmas, komunikacija, o žymiausiu kūriniu laikoma akcija „Širdis-objektas“. 1970 m. Novi Sado gatvėse per didžiausias miesto spūstis atlikta vieša akcija buvo pirmoji tokio tipo Jugoslavijoje – per miesto centrą iki pat Jaunimo forumo buvo nešamas dviejų metrų širdies muliažas. Akcijoje menininkė taip pat naudojo ir su moteriškumu tradiciškai siejamus objektus, simbolius: nuotakos atributus, baltą spalvą, virtuvės reikmenis, kuo šį kūrinį taip pat galime sieti su kitais ankstyvaisiais feministinio meno kūriniais. Pavyzdžiui, su menininkių Judy Chicago ir Miriam Schapiro paroda-instaliacija „Moterų namas“ (angl. Womanhouse) pristatyta 1972 m. kartu su feministinio meno programos „CalArts“ instituto studentėmis, kurioje taip pat buvo derinamos tradiciškai su moterimis susijusios temos (virtuvė, namų ruoša, vestuvės) su tradiciškai moteriškomis medijomis: tekstile, keramika.

Taigi, paroda „Nestabilios praktikos“ suteikia išties unikalią galimybę susipažinti su Novi Sado – kuris, beje, kaip ir Kaunas yra antras pagal dydį šalies miestas – XX a. 8 deš. neoavangardu, ir apskritai serbų menu, apie kurį iki šiol žinojau tik iš Marinos Abramović, Tanja Ostojić ar kitų kelių garsesnių to regiono menininkų ir menininkių. Novi Sado miesto meninių praktikų nestabilumas parodoje perteikiamas per daugiasluoksnį pasakojimą nuo neoavangardinio meno užuomazgų atsiradimo Jaunimo forume iki šio judėjimo suvaržymo, persikėlimo į privačias erdves ir galiausiai išnykimo. Šiuolaikinių menininkų grupių „Apsolutno“ ar „Doplgenger“ veikla bei moterų menininkių svarbos neoavangardo judėjime išryškinimas taip pat įprasmina ir pačios istorijos nestabilumą – galimybes iš naujo kurti, perkurti istoriją, kažką ištrinti ar įrašyti, matyti istoriją kitu žvilgsniu, priklausomai nuo žiūrėtojo ir jo padėties erdvėje ir laike.

 

[1] Gabriele Schor. The Feminist Avant-Garde of the 1970s: Works from the Sammlung Verbund, Viena, 2016.

Nuotraukos: Gintaras Česonis

Paroda veikia iki vasario 27 d.

Pilnas parodos fotoreportažas: https://artnews.lt/serbijos-avangardo-menininku-paroda-kauno-fotografijos-galerijoje-69398

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *