(Ne)Išmoktos pamokos

Kai kasmet lyg pro gamyklos vartus brolių Lumjerų filme plūstantys darbininkai į pasaulį diplomus iš akademijų, koledžų, universitetų išsineša jaunieji menininkai, o prestižines ir ne tokias svarbias meno edukacines institucijas lyg tropinis drugys krečia priekabiavimo skandalai, į galvą lenda tas įkyrus žodis „krizė“. Tačiau meno studentų perteklius nėra tokia problema, palyginus su vis menkėjančiu vyriausybių dėmesiu kūrybinei edukacijai tiek mokykliniame, tiek universitetiniame lygmenyse. Vis labiau finansavimą ir dėmesį telkiant į mokslo, technologijos, inžinerijos ir matematikos (vadinamąsias STEM) sritis, o buvusių studentų sėkmę matuojant atlyginimo dydžiu, kūrybinio mokymo programos vis labiau nustumiamos į šalį, į pomėgių, o ne profesijos, lauką. Neverta net pradėti įrodinėti kultūros svarbos tiek visuomenės, tiek valstybės gyvenime – juk jūs, mieli skaitytojai, kaip niekas kitas gerai tai žinote. Tačiau pastaruoju metu šiuose argumentuose atsirado vienas svarbus posūkis: kūrybinė edukacija bus kaip niekad reikalinga ateities kartoms, gyvensiančioms automatizuotoje ir stipriai technologizuotoje aplinkoje. Kur senosios profesijos ir įgūdžiai turės būti pakeisti naujais, o būtent kūrybinis išsilavinimas padės būti lankstesniems, išradingesniems ir universalesniems, nei siauros specializacijos atstovams.

Ateitis ateičiai, tačiau šis argumentas skatina giliau pasikapstyti po pačią meno edukacijos aikštelę. Kapstytis taip giliai, jog pasiektum pačius gruntinius vandenis. Ir paklausti: ką reiškia dėstyti – mokinti – meną? Ar tai – tam tikro amato, ar mąstymo būdo mokymas? Kaip būti menininku-pedagogu? Ar geras pedagogas būtinai turi būti geras menininkas, ar atvirkščiai? Kaip padėti būsimam menininkui pamatyti spalvą, kaip veikėją, ar nepaskęsti savo pačios ar kurios nors teorijos ar tendencijos įtakoje?

Kuo skiriasi menininkas tyrėjas nuo mokslininko ir ar reikia menininkams doktorantūros? Ar edukacinių ar pedagoginių strategijų pasitelkimas mene leidžia sukurti horizontalius, atvirus, demokratiškus žinių, patirčių ir įgūdžių mainus su kitais menininkais, žiūrovais ar kuratoriais?

Meno edukacijos aikštelė jau pradeda priminti tirštą archeologinę duobę, kur klausimus keliančių šukių daugiau nei iš anksto išsikeltų hipotezių. Šis numeris nemėgina sudėlioti visų šių fragmentų į vieną aiškų pasakojimą, surasti atsakymus kiekvienai šukei paaiškinti. Veikiau kartu su rašytojomis ir rašytojais ar menininkėmis ir menininkais sunešti savo surinktus žinių ar patirčių gabalėlius tolimesnei ekspertizei, diskusijoms ir hipotezėms.

Gero skaitymo!

Iliustracijoje: menininkas ir pedagogas Josefas Albers Black Mountain koledže, JAV