Neįrėmintas Vilnius. Interviu su Andrej Vasilenko

Miestą galima patirti įvairiais būdais – apie jį mąstant, skaitant, rašant, jame būnant. Visgi urbanistiniai dariniai geriausiai pažįstami juos tyrinėjant tokiu greičiu, kokiu keliaujame pėsčiomis, pasitelkiant regą, uoslę, jutimus. Menininkas ir fotografas Andrej Vasilenko (g. 1985) yra ir miesto tyrinėtojas, savo kamerą nukreipęs į visus Vilniaus rajonus. Menininkas teigia, jog jo projektai, ir ypač „This is Vilnius“ dažnai nurodo daugiau nežinomųjų nei pateikia atsakymų. Andrej projektuose ryškūs miesto ir žmogaus tapatybės, identiteto paieškos, miesto visuminio vaizdo projektavimas, kino detališkumas ir įvairovė. Andrej nesistengia Vilniaus įrėminti į patogius turistinius rėmelius, ieškodamas tikrojo miesto, kuriame gyvename, veido. Po praėjusių metų rudenį, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvykusios parodos „This is Vilnius“ su Andrej kalbėjome apie projektus, Vilnių, pokyčius, šiuolaikinį meną bei viso to svarbą.

„This Is Vilnius“ – brandus projektas, greitai bešvęsiantis penkerių metų gimtadienį. Kokie motyvai ir įkvėpimo šaltiniai paskatino pradėti projektą?

Projekto užuomazgos – bakalauro studijų metais. Tuomet padedamas dėstytojo Artūro Railos rengiau tarpdisciplininį projektą apie identiteto/kultūros maišatį, kuriame susijungė įvairios medijos. Filmavau miesto erdves, Valdovų rūmų statybos pabaigą, Barbakano renovavimo pradžią – grubiai tariant, „istorijos atkūrimo“ projektus. Vėliau fotografavau draugo tėvų namus, kurie iš Rusijos į Lietuvą persikraustė sovietmečiu. Jų namuose nebuvo atliktas kapitalinis remontas, sluoksniai klojosi vienas ant kito, tad jų namai it muziejus, su daugybe daiktų iš dabarties ir praeities. Šie projektai tapo tokių temų kaip paveldas, identitetas, miestas domėjimosi pradžia. Kėliau ir keliu klausimus kur pozicionuojame save kaip Lietuvos ar Vilniaus gyventojai, kas mums svarbu ir kur esame. Visgi patį projektą „This is Vilnius“ pradėjau grįžęs į Vilnių iš Londono 2014-ųjų gegužę, kuriame gyvenau penkerius metus po akademijos baigimo.

Užsiminei, jog šis projektas Tau kaip miesto prasmės ir savo paties tapatybės ieškojimas, atsiradęs iš asmenines patirties.

Iki penkerių metų amžiaus augau Elektrėnuose, vėliau persikraustėme su tėvais į Vilnių, čia studijavau fotografiją. Vilnių ir jo skirtingus laikotarpius, vietų kaitą atsimenu nuo vaikystės. Projekte ryškios asmeninės įžvalgos, tam tikros nuotaikos paveiktos fotografijos. Vilniaus kampai, momentai, specialūs apšvietimas, rytinis ar vakarinis miestas – tai tam tikri dalykai, kurie man atveria Vilnių.

Neseniai rengtoje mano parodoje buvo eksponuota nuotrauka, kurioje matyti alyvos. Alyvos neturi ryškių sąsajų nei su architektūra, nei su politika, bet jos yra vienas Vilniaus miesto simbolių, jų mieste gausu. Tai buvo mano asmeninės Vilniaus grožio paieškos. Be to, man labai patinka gretinti skirtingus dalykus, tarkim, asmeninius pojūčius tuo pat siekiant iš tam tikro nuotolio parodyti susiklosčiusią urbanistinę situaciją ar vietos pasikeitimą.

Ar be studijų metų ir asmeninių apgalvojimų buvo ir kitų inspiracijos šaltinių?

Vienu metu, ypač gyvendamas Londone, domėjausi fotografo menininko Wolfgang Tillmans darbais. Jis savo kūrybą pradėjo nuo snapshots (red. past. laikinų greitų pastebėjimų/fiksacijų). Man tai imponavo – mano projektas gan impulsyvus, nes daug nuotraukų buvo padarytos čia ir dabar. Spontaniškumas tinka ir dėl Vilnius įvairiapusiškumo – kiekvienas rajonas savitas. Žinoma, kaip jau minėjau, daug kas susiję su asmeniniu bagažu, apgalvojimais, išgyvenimais. Kartais sugrįždavau prie tų pačių, jau fotografuotų vietų, kartais pats jų ieškodavau, bet griežtos fotografavimo sistemos neturiu, nepaisau tematikos, nesiekiu „pritempti“ nuotraukų ir siužetų. Dėl to nuotraukos tampa tikros.

Pradžioje į „This is Vilnius“ projekto pavadinimą žiūrėjau kiek ironiškai. Miestą įvedus į google, pamatydavai Katedrą, Onos bažnyčią, Gedimino pilį, kitus turistinius objektus. Aš norėjau pasakyti, jog Vilnius yra ne tik tai, bet TAI yra Vilnius – senamiesčio ir kitų gyvenamųjų rajonų toji visuma. Norisi parodyti miesto įvairovę, kaitą, atmosferą.

Tavo nuotraukos užburia. Atrodo, jog tai sustabdyto filmo vaizdas, kuriame tinkamai parinktas apšvietimas, detalės, sodrios spalvos, sėkmingai sudėlioti mikroepizodai mieste. Tai iš tikrųjų primena iškirptus kino filmo kadrus. Ar kinas darė įtaką tavo fotografijos stiliui?

Nedažnai esu paklausiamas dėl kino įtakos, visgi esu kinomanas ir pats svajoju filmuoti. Šios įtakos neneigiu. Manau, kad įtakos padarė ir tai, jog mokiausi Vienožinskio dailės mokykloje, o iškart po mokyklos stojau į Dailės akademiją, tapybos studijas. Nepavykus įstoti, pradėjau fotografuoti ir supratau, kad tapybą sudėjau į fotografiją. Į nuotraukas žiūriu kaip į tam tikrą sceną, it tai būtų pabaigtas tapybos darbas.

2017 metais tavo projektas „This is Vilnius“ laimėjo kūrybinę rezidenciją Bovė mieste Prancūzijoje. Nors kuriamas jau nuo 2014 metų, Vilniuje šis projektas buvo pristatytas personalinėje parodoje Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje tik 2018 metų spalį. Ar tai atsitiktinumas, ar paliudijimas apie savo krašto pranašus..?

Tiksliai nežinau, kodėl tai užtruko ketverius metus. Tikriausiai tik dabar atėjo laikas, o gal aš ir pats nebandžiau, labiau galvojau apie fotoalbumo išleidimą. Nors dabar planai apsivertė aukštyn kojomis – pirma paroda, o tik po to paduota paraiška knygai… Manau, projektas per tą laiką įgavo svarbą. Parodą kuravo Gerda Paliušytė, kuri yra rengusi trumpametražius filmus, kuravusi parodas, šiuo metu su kitais kolegomis atidariusi Montos Tattoo parodų erdvę. Su ja lengvai radome bendrą kalbą apie projektą, atsirado tinkama erdvė.

Kaip atrodė Tavo paroda? Ar ieškojai įvairių prieigų?

Mano parodoje žaidėme fotografijų dydžiais ir naudojome skirtingus formatus, nuotraukų nerėminome, kad atsirastų lengvumas, jog nuotraukos neteigtų „ties šiuo rėmeliu užsidarau“. Projektą norisi auginti atvirą, nesinori kreipti viena ar kita linkme, o pačiam būti tapatinamam su konkrečia srove. Tam tikros temos, žinoma, pasirodo, bet nė viena nefigūruoja. Temų eklektika man labai priimtina.

Mano parodoje buvo 14 nuotraukų, kai kurios itin mažo formato. Nemažai fotografuoju ir su telefonu, dvi nuotraukos, publikuotos parodoje, buvo darytos telefonu. Medija man nėra taip svarbu kaip pats rezultatas. Jei žmonės seka projektą, jie supranta, jog nuotraukų yra daugiau, tačiau kai kurie stebėjosi dėl tokio pasirinkimo. Norėjosi palikti žiūrovui erdvės, neapkrauti vaizdais tik dėl noro parodyti, jog turiu daug nuotraukų. Mažiau yra daugiau. Kitoje parodoje ir kitoje erdvėje bus galima pamatyti kitas nuotraukas ir kiekį.

Ar toks formatas atsirado priežastingai?

Pirma atrinkome 30 nuotraukų ir tik proceso metu atsisakėme pusės. Manau, kad geriau turėti daugiau erdvės ir susikoncentravimo į vieną vaizdą.

Ar tai buvo tavo pirmoji paroda? Kokia veikla užsiimi šalia projekto?

Savo pirmoje parodoje dalyvavau dar būdamas studentu ir kryptingai siekiau tapti menininku. Tai buvo 2008 metais ŠMC erdvėje kuruota paroda Lietuvos dailė fotografija, viena jos dalis buvo kuruota Valentino Klimašausko. Visgi vėliau išvykau į Londoną, ten kelerius metus dirbau komercinės fotografijos srityje kaip laisvai samdomas fotografas, vėliau ŠMC pradėjau daryti parodų dokumentacijas.

Kita vertus, tai buvo didelis tarpas, nes mano kolegos įsisuko į menininkų gyvenimą, o aš atitrūkau. Dabar mane labiau mato ne kaip fotomenininką, o kaip dokumentacijų fotografą – etatininką. Dabartiniu metu šalia projekto dirbu kaip laisvai samdomas fotografas Šiuolaikinio meno centre, Nacionalinėje dailės galerijoje, Nidos meno kolonijoje, Ruperte bei dokumentuoju kitus nepriklausomus meno projektus.

Minėjai, jog 2008 metais rengtoje parodoje jauteisi lyg „eitum link tapimo menininku“, tačiau vėliau atitrūkai. Kaip manai, ką reiškia būti menininku? Ar pats jautiesi esantis menininkas?

Būtent, kas yra menininkas? Menininkas kartais klaidingai suprantamas tik kaip konceptualaus meno kūrėjas. Menas yra tam tikrų dalykų komentavimas, jei pasitelkdamas bet kurią mediją sugebi transliuoti, papasakoti, iškelti problemas, pritraukti žiūrovą, tu esi menininkas. Tradicinės medijos, visgi, atrodo gan neįdomios Lietuvos šiuolaikinio meno pasaulyje. Nuo 2015 metų dokumentuoju ŠMC rengiamas parodas ir jos labai retai pristato vieną „gryną“ mediją. Pastebiu, kad pastaruoju metu fotografijos parodų beveik nėra. Dauguma stengiasi rengti tarpdisciplinines parodas, instaliacijas, pristatyti įvairias medijas. Galbūt daug kam atrodo, kad fotografijos parodos yra nuobodžios, jas suprantant kaip nuotraukų iškabinimą į rėmelius.

Kita vertus, pats rengei dirbtuves šalia Antano Sutkaus parodos, o lapkritį buvo rengtas Jaunojo tapytojo prizo konkursas, tad gal ne visos tradicinės medijos yra pasitraukusios?

Labiau diskutuoju apie fotografiją šiuolaikiniame mene. To man trūksta Vilniuje. Štai Sutkaus paroda atrodo kiek perkrauta, joje virš 300 nuotraukų. Žiūrovui nepalikta erdvės. Tai galbūt kita pusė – fotografija neatsiranda šiuolaikiniame mene, bet jei atsiranda, tampa pernelyg fotografiška. Ir tai gali tapti nuobodu. Reikia išlaikyti balansą, tinkamą darbų eksponavimą, jog kalbėtų ne tik pats kūrinys, bet ir kūrinių visuma. Kitaip tariant, parodos architektūra yra labai svarbus kriterijus, pristatant bet kurios medijos darbus. Nuotraukos yra kadrai, o paroda jau tampa montažu ir galutiniu filmu.

Minėjai, jog Tavo projekto pradžioje kai kurie žmonės labiau pastebėjo nuotraukas, kuriose vyravo sovietmečio architektūra, tad natūraliai manė, jog tai ir vyraujanti tematika; dabar, kaip minėjai, atsiranda šiuolaikinės architektūros ir urbanistinio kraštovaizdžio fotografijų. Kaip manai, kaip keitėsi projektas „This is Vilnius“ ir Vilniaus miestas per pastaruosius ketverius metus? Ar jų kaita vyko paraleliai?

Sovietmečio paveldas mano projekte buvo labiau pastebimas kitų žmonių. Projekto pradžioje į Calvert Journal rengiamą interviu siunčiau kelias nuotraukas, o daugumą redakcijoje atrinktų sudarė sovietmečio laikotarpio architektūros fotografijos. Kai kuriems pasirodė, kad Vilnius pristatomas kaip Rusijos miestas, nors skirtingų tematikų nuotraukų turėjau ir tada.

Projektas keitėsi dėl miesto kaitos bei mano paties ieškojimų ir pastebėjimų. Daug mažiau fotografuoju senamiestį, manau, kad jame nedaug liko autentiškumo. Man labiau patinka eiti į gyvenamuosius rajonus, kur daugiau tikrumo, Vilniaus be kaukės. Senamiestis orientuotas į turizmą, o aš domiuosi kontrastais, labiau apnuogintais nei sutvarkytais ir paruoštais turistų akims. Be to, už centro ribų atsiranda daugiau laisvės žmonių teritorijos bei pastatų tvarkymui, kas kartais išsilieja į labai įdomius ir iškalbius vaizdus.

Vilnius pastaruoju metu sparčiai plečiasi, plėtra suprantant ne tik teritorinį, aukštuminį didėjimą, bet ir teritorinį tankinimą. Tokie procesai sparčiausiai pastebimi Naujamiestyje, Žvėryne, Užupyje. Kaip matai dabartinį Vilnių? Ar Vilnius sugeba plėstis išsaugodamas vietos dvasią (jei tokią turi)?

Procesai vyksta itin greitai, matau mažai apgalvotų, organiškų ir įdomių sprendimų. Greito gyvenimo mada atsiranda ne tik drabužių sferoje, bet ir architektūroje. Dažnai pastebimi dalykai mieste nurodo ir kas yra svarbu žmonėms, kad jų sienos būtų baltos, viskas tvarkinga ir nušlifuota, bet kaip tai išspręsta, suplanuota, kokios medžiagos naudojamos, suformuota jų erdvė – šie klausimai palikti neišspręsti. Visgi reikia suprasti, kad ne tik architektai kuria miestą – tai ir gyventojai, užsakovai, finansiniai bei politiniai sprendimai, kartais ir fantazijos, kūrybiškumo stoka arba baime išsiskirti. Žinoma, šie procesai vyksta ne tik Vilniuje, tai globalus reiškinys. Tiesiog Vilniuje atsiranda labai daug naujos statybos miesto centre ar arti jo.

Atrodo, jog mieste turi būti palaikoma švara, tvarkingumas, tai atsispindi ne tik paveldo tvarkyme, bet ir matant kaip dauguma žmonių rengiasi – be dulkelės ar nelygintų drabužių. Kartais norisi patrintumo, tikrumo, o ne šlifuotų vaizdų. Ar tai rodo, kad miestą ir save bijome parodyti kokie iš tikrųjų esame, geriau rodome fasadą?

Projekto socialinio tinklo paskyroje pasitinka dvi nuotraukos: Reformatų skvero ir Vilniaus sporto rūmai. Planuojama, jog greitu metu šios dvi viešosios erdvės radikaliai keisis. Abu objektai, nors skirtingi, kurti sovietmečiu ir dažnai tampantys diskusijų epicentru dėl tokio paveldo vertės, ideologinio istorinio periodo krūvio. Ar manai, jog su sovietmečio paveldu elgiamės tinkamai?

Jau seniai noriu, jog Sporto rūmai būtų pradėti tvarkyti išsaugant jų dvasią, kitu atveju baiminuosi, kad ilgainiui jie subyrės ir nugrius. Reformatų parkas man nuo vaikystės yra mažų laiptukų parkas. Atrodo, jog buvo įmanoma išlaikyti dalį struktūrų, bet lengviau viską nušluoti. Sovietmečiu suprojektuota originalių pastatų, galbūt naudotos medžiagos nėra geriausios. Atrodo, kad griaunama dabar yra ne sovietmečiu pastatyti masiniai pastatai, bet unikalūs (Policijos pastatas, Reformatų parkas).

Kaip vertini tokius procesus, kai tam tikrus istorijos periodus stengiamasi išgyvendinti? Ar tai Lietuvos istorijai praradimas, destrukcinis savęs ieškojimas?

Nacionalinės dailės galerijos pastatas yra projektuotas to paties architekto kaip ir Reformatų parkas. NDG pastatytas 1980 metais, jame 1980-1991 m. veikė LTSR revoliucijos muziejus, nuo 1991-ųjų Nacionalinė dailės galerija. buvo restauruota, bet jo funkcija, esmė ir išvaizda nepakito.

Tuo tarpu Reformatų parką ruošiamasi tiesiog nušluoti. Ar tuomet reikėtų nugriauti ir NDG? Tai tas pats architektas, taip pat kūręs sovietmečiu. Atrodo, it bėgam nuo sovietmečio, bet atsiduriam tam pačiam sovietmety: statom parkus, kurie yra „štampuoti“ pagal tą patį modelį, vienodi, siekiant iliuzinio saugumo ir tvarkos. Nors ieškom individualizmo, bet gaminam kartotes. Tai labai keista.

Andrej, esi kilęs iš rusų ir ukrainiečių šeimos, gyveni Vilniuje, studijavai Londone, stažavaisi Prancūzijoje. Vilnius – taip pat multikultūrinis miestas, kurtas ne tik lietuvių, paveiktas įvairiausių įtakų. Ar tapatybės paieškos svarbios ir tau pačiam? Ar prieš tai kirbėjo klausimas, jog nesi lietuvis, nes tavo šeima nelietuviai?

Esu kilęs iš daugiatautės šeimos; visą gyvenimą kvestionavau ir ieškojau savo tapatybės. Dabar mano pozicija daug stipresnė. Aš čia užaugau, gimiau, mano žmona yra lietuvė, dauguma mano draugų lietuviai. Dažnai susiduriu su tuo, jog kai kurie žmonės pasmerkia visus rusus. Tai labiau jaučiau mokyklos laikais, tad natūraliai iškilo klausimas, kas yra tie vilniečiai, čia gyvenantys? Juk čia gyveno tiek įvairių tautybių žmonių. Be to, mieste vyko ir architektūriniai pasikeitimai, kad ir Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimas. Suprantu, jog tai sovietmečio palikimas. Visgi kodėl negalime į tai žiūrėti kaip į praeitį, muziejinę dalį?

Vilnius įvairiapusis, per savo kamerą matai palikimą skirtingų ir ryškiai atsispindinčių laikotarpių. Kodėl mieste svarbūs sluoksniai? Ir kodėl svarbu ieškoti ir bandyti rasti ne tik žmogaus, bet ir miesto identitetą?

Miestą pirmiausia kuria žmones, tad žiūrėdami į miestą matome vyraujančią gyventojų nuotaiką, mąstyseną, mentalitetą. Jaučiama, kad žmonės geriau gyvena, tai rodo ir savivaldybė, nuspręsdama realizuoti 80-ųjų architektūros žvaigždžių projektus, o ne ieškodama talentingų Lietuvos kūrėjų. Svarbu kalbėti apie miestą ir svarbu kalbėti nuotraukomis. Žmonės yra teigę, kad jiems patinka, kuomet miestas matomas ne tik iš Senamiesčio, bet ir iš Žirmūnų, Fabijoniškių, kitų rajonų perspektyvos.

Sluoksniai mieste ir mus padaro įvairesniais ir tolerantiškesniais vieni kitiems. Noriu, jog būtų mažiau sienų ir barjerų tarp skirtingų žmonių, profesijų, išsilavinimų, kaip ir mieste mažėtų tvorų ir barjerų, nesinori, kad miestas, kuriame gyvenu prarastų savo žavesį, taptų išblizgintu ir nuobodžiu. Jo išskirtinumą kuria unikalūs kampai, panoramos, rajonai.

Ar Vilniuje pastebi gentrifikacijos procesus? Ar rajonai, kurie istoriškai susiklostę buvo apgyvendinti vienaip ir turėjo vienokią dvasią, dabar keičiasi ar jau pasikeitė?

Tikriausiai Naujamiestis. Kartu su loftais, kūrybingų žmonių atsikėlimu ir jų zonų formavimu. Stoties rajone, pavyzdžiui, vyksta daug kūrybinių veiklų, bet senas ir naujas pasaulis ten vis dar koegzistuoja. Štai ten seniai gyvenantis architektas Tomas Grunskis teigia, kad iš tikrųjų pokyčiai nėra tokie akivaizdūs. Ir vėlgi galime grįžti prie to, kad kartais tas „realybės burbulas“ matomas tavo artimoje aplinkoje iš tikrųjų ne visada atspindi realybę. Visgi nenoriu kalbėti apie miestą it žiniuonis; aš visų jo atsakymų nežinau.

Prieš dešimt metų Indrė Klimaitė kartu su olandų fotografe Isabella Rozendaal rengė valgyklų gidą http://www.kompotas.lt/. Dabar Indrė nusprendė padaryti apžvalgą apie tai, kaip valgyklos pasikeitė, kas išliko, o kas buvo uždaryta. Šįkart dirbam kartu. Indrė visai gerai sutaria su kelių valgyklų savininkėmis, su jomis kalbamės ir tai irgi labai faina. Man labai patinka valgyklos, nes tai analoginis dalykas – nebrangi, paprasta vieta pavalgyti, bet turinti savo skirtybes, identitetą, savitumą. Kita vertus tai nykstantis dalykas. Jos, žinoma, dar išliks, bet vienos pasikeičia į modernesnes kavines, kitos nuperkamos.

Esi išvaikščiojęs visus Vilniaus rajonus – dieną, naktį, skirtingais sezonais, vedamas įvairių nuotaikų. Jei reikėtų suorganizuoti Vilniaus miesto turą penkioms minutėms, kur nuvestum turistą, siekiantį suprasti, koks miestas tasai Vilnius yra?

Ši vieta, kurioje kalbamės (red. past. Goštauto gatvė šalia Neries upės) yra labai keista: paėjęs penkis metrus jau esi Gedimino prospekte, apsuptas senų namų, o Skalvijos kino teatro pastatas, kuriame sėdime dabar, yra statytas 1950-aisiais, pro langą matai dešinįjį Neries krantą ir jame iškilusius dangoraižius, bažnyčią, sovietmečio unikalų statinį Operos ir Baleto teatrą. Ši vieta itin koncentruota, per maždaug 15 minučių gali susidaryti Vilniaus miesto „paveikslą“.

Vienas prancūzas teigė, kad prieš atvažiuodamas į Vilnių ieškojęs informacijos apie Lietuvą, rado daug Gedimino kalno, Katedros ir bažnyčių nuotraukų ir pamanęs, kad miestas nuobodokas. Visgi jis matė mano nuotraukas ir buvo suintriguotas. Man tai buvo komplimentas, jog dalis žmonių atvažiuoja apžiūrėti ne nusaldinto turizmo, o pamatyti tikrą gyvenimą.

Pastaruoju metu daug kalbu apie savo projektą ir atsiranda daug klausimų. Pakalbu, išgirstu save ir galvoju. Man nesinori, kad projektas taptų tikslus, apibrėžtas, nes taptų nuobodu. Jame daug kas susiję: ką matau, manau, žinau apie pasaulį, kokiu būdu tai pastebiu. Ir visgi tai nereiškia, jog kadrai nukrenta „ant galvos“.

Pabaigai norisi pabūti orakulais. Kokį Vilnių tokiame laikotarpyje galėtų atvaizduoti tavo projektas?

Vizijos neturiu. Nežinau, ar pats norėčiau ieškoti atsakymo į klausimą „kur matau save po penkerių metų“, taip pat nenoriu ieškoti ir Vilniaus po tiek daug metų. Visgi labai norėtųsi, kad nesumažėtų erdvės, žalumos ir su miesto erdve būtų elgiamasi atsakingai.

Kokiame mieste norėtum gyventi?

Norėčiau kūrybingų sprendimų. Norisi atsvaros nacionalizmui. Laikau save šios vietos gyventoju, jaučiuosi vilnietis. Nenoriu užsidaryti tautybės burbule. Londone asistavau vienam fotografui, rengusiam portretus žurnalus. Vienos fotosesijos metu fotografavome pirmąją britę moterį, 1989 metais išskridusią už orbitos ribų į atvirą kosmosą. Ji buvo kitokia, spinduliavo ramybę ir nuoširdumą. Turbūt pamatęs pasaulį iš viršaus, supranti visumą. Aš niekada nebuvau taip aukštai, bet suprantu, kad gyvename viename pasaulyje. Esam planetos gyventojai.

Andrej Vasilenko, Iš Le Promenade(Pasivaikščiojimas) serijos, Bovė, Prancūzija 2018

Andrej Vasilenko, Iš This is Vilnius serijos

Andrej Vasilenko, Iš This is Vilnius serijos

Andrej Vasilenko, Iš This is Vilnius serijos

Andrej Vasilenko, Iš This is Vilnius serijos

Andrej Vasilenko, Iš This is Vilnius serijos

Andrej Vasilenko