Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje - Algimanto Švėgždos paroda

Birželio 9 d., ketvirtadienį, 18 val. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12 , Kaune) įvyks Algimanto Švėgždos (1941 – 1996) parodos atidarymas. 17 val. vyks Martyno  Švėgždos  von  Bekkerio  ir jo  smuiko  klasės  mokinių,  studentų koncertas „SMUIKAS  SOLO“ – II-asis festivalio „Alternatyva 2011 – ŠEIMA“ renginys. Programoje skambės : J. S. Bacho, G. Ph. Telemanno, V. Barkausko, M. Švėgždos von Bekkerio kūriniai.

A. Švėgždos kūrybos panorama  neįtikėtinai plati ir įvairi: pradedant studijų metais, iškart po jų sukurtais didžiaformačiais tapybos kūriniais ir baigiant nedidukais dializės (kai ilgas valandas  gulėdavo  prijungtas prie aparatų, kad  organizmą apvalytų) piešinukais. Turėdamas ypatingą valią kurti ir suvokęs save pirmiausia kaip kūrėją – menininkas paliko didžiulį  ir  „vokiško periodo“  kūrinių kiekį. Dažnai sunkiai pakildamas iš lovos, piešė tai, kas matėsi per langą ar buvo padėta ant kėdės.  Kūryba  teikė  prasmę kiekvienai  menininko  nugyventai  dienai ir pasižymi meditatyviu  pobūdžiu.

Ankstyvoji menininko kūryba plačiajai publikai, jaunesnės kartos dailininkams ir  dailėtyrininkams yra  terra incognita. Didelio formato poparto stilistikos drobės  dažnokai epatavo aistringu jaunatvišku veržlumu. Tai brangintina ir pažintina A. Švėgždos kūrybos dalis, kaip ir „vokiška“, kurią  žiūrovai kiek geriau pažįsta. Apžvalginėje dailininko  parodoje žiūrovai  gali  išvysti „Tibeto piemenims“ ir „Amerikos čiabuviams“ ciklus,  giliau suprasti dailininko sumanymus. Tam talkina paties menininko tekstai.

Dailininkui buvo lemta tapti legenda Lietuvos dailės, Vilniaus dailės akademijos istorijoje. Jo paliktas pėdsakas metams bėgant darosi vis ryškenis, apčiuopiamesnis. Neužmirštamos jo pamokos Vilniaus keturmetėje vaikų dailės mokykloje, ne tik Vilniaus dailės akademijoje, kur jos garbės profesorius tik porą metų dėstė, ir tai ne Tapybos, o Piešimo katedroje. Tai nekeista, nes Piešimo katedroje prieglobstį dažnai rasdavo dailininkai, kuriantys atokiau nuo pagrindinių lietuvių tapybos, skulptūros ir grafikos magistralių.

A. Švėgžda parodoje atsiskleidžia kaip vienas iškiliausių XX a. Lietuvos menininkų – tapytojas, grafikas, piešėjas, išminčius, Mokytojas ir patriotas. Sulaukęs nepriklausomybės, menininkas vertingiausių savo kūrinių kolekcijas – šimtus kūrinių dovanojo Lietuvos dailės, Vilniaus dailės akademijos, Kauno M. K. Čiurlionio, Telšių „Alkos“  ir Šiaulių „Aušros“ dailės muziejams.

Iš  tų  55, likimo jam skirtų  metų, beveik du  paskutinius  dešimtmečius jis tiesiogine to žodžio prasme galynėjosi su mirtimi – „šaunuolė pana giltinė“ jam visą laiką tapšnojo per petį. 1982 m. Berlyne menininkui buvo atlikta inkstų transplantacijos operacija. Nuo to laiko A. Švėgžda gyveno  Vokietijoje (buvusioje VDR), bet visuomet alsavo vienu su Tėvyne ritmu. Jis kūrė galingus Lietuvos puoselėjimo planus, kuriuose nebuvo vietos kompromisams  ir  prisitaikymui. Jam  rūpėjo Kauno Laisvės alėjos rekonstrukcija, Vilniaus Žvėryno – „nacionalinės kultūros paminklo“  likimas  ir svajojo, kad „nuo Nacionalinės dailės galerijos iki Vingio parko reikia padaryti vientisą sostinės nacionalinį parką“.  Nepriklausomybės metais Algimantas Švėgžda  mąstė apie ekologinę socialinę tvarką, ekologinę rinkos ekonomiką – „tai pusiausvyra tarp to, kas gamtai gerai, kas žmogui gerai  ir ką reguliuoja pati rinka.“ – teigia parodos kuratorė Ramutė Rachlevičiūtė.

Iliustracijoje: A. Švėgžda Natiurmortas. 1981. Drb., al., 73 x 116. A. Švėgždos šeimos nuosavybė