MultiVita arba Muškietininkė(s). Interviu su jaunosios kartos tapytoja Vita Opolskyte

Su jaunosios kartos tapytoja Vita Opolskyte susitikome startavus naujajam parodų sezonui, kuris po vasaros atokvėpio įprastai intensyviau įdarbina kultūrininkus, ir prasidėjus mokslo metams (Vita dirba Justino Vienožinskio menų mokykloje). Todėl atsiklausiau pašnekovės, kiek naujų vyksmų etape ji turi laiko susitikimui. Regis, suglumusi atsakė, kad tiek, kiek reikia, bet greit nusišypsojusi pasitaisė, kad iš tiesų gal visai neturinti. O, bet, tačiau – susitikome.

Pretekstu pasikalbėti tapo nesenai Diuseldorfe atidaryta tavo solo paroda „a bit (aklimatizacija)“. Visgi ir anksčiau buvo smalsu tave pašnekinti, nes tapybos lauką operuoji skirtingais metodais. Manau, tai puikiai iliustravo, kai pasibaigus izoliacijai socialiniuose tinkluose pasidalijai pranešimu, kad „Literatūra ir Menas“ publikuos tekstą, vyksi į rezidenciją Austrijoje, prisidėsi prie XVII–osios Vilniaus tapybos trienalės dalyvių atrankos, net rengsi parodą Seule. Atsižvelgiant į pastarąjį sąstingio laikotarpį, tavo atvejis gana paradoksalus. Kaip viską spėji?

Kai parašiau tą pranešimą, pagalvojau, kad bliamba, čia bus, kai kažką pasakai, pasigiri, o ima ir neatsitinka [juokiasi]. Tai galima sakyti, kad ir išsipildė koks penkiasdešimt procentų, o kita pusė nusibraukė dėl visų koronos reikalų. Galim paskaičiuoti. Į rezidenciją Austrijoje išvažiavau, bet pabuvau tik pusę laiko. Seulo paroda, žinoma, nuplaukė, bet dar yra tikimybė, kad įvyks ateityje. Tekstas „Literatūra ir menas“ pasirodė. Prie trienalės prisidedu. Dar Diuseldorfe atidaryta paroda. Tiesa, ji pirmoji mano paroda, kurios pati neeksponavau, tiksliau – eksponavau nuotoliniu būdu [juokiasi]. Tai viskas kaip ir gerai. Iš tiesų, gal net daugiau nei penkiasdešimt [šypsosi]. Pastaruoju metu pradėjau save vadinti multiVita. Mano dienotvarkė dabar atrodo maždaug taip: keliuosi ketvirtą ryto, varau tapyti į Naująją Vilnią. Gal iki vienuoliktos tapau, tada važiuoju į darbą ir dirbu iki vakaro. Šią savaitę dar per pietus eidavau į pedagogikos kursus. Šalia viso to – rašau, kuruoju, vaikštau į parodas. Tačiau nereikia galvoti, kad visada multi-taskinu. Dabar tiesiog toks etapas, kai jaučiu, kad taip reikia, o būna laikas, kai nieko neveikiu. Tada savęs nekenčiu, tačiau suprantu, kad ir toks etapas reikalingas.

Minėjai, kad parodos Diuseldorfe eksponavimas vyko nuotoliniu būdu. Ar tai netrukdo autoriui suprasti, patirti savo kūrinių ekspoziciją?

Pats eksponavimas, nors ir vyko šmaikščiai – per video skambutį – buvo nemenkas iššūkis. Supratusi, kad negalėsiu dalyvauti parodos eksponavime, nusprendžiau pasidaryti mažą galerijos maketuką ir pradėjau ten dėlioti miniatiūrinius savo kūrinius. Tačiau parodos atidarymo dieną, gavusi ekspozicijos nuotraukas, pastebėjau, jog ne viskas atitinka mano siųstą planelį. Taigi paskambinau paklausti: kaip čia suprasti? [juokiasi]. Paaiškėjo, jog įvyko nesusipratimas, ir eksponuojantysis turi visai kitokį planelį. Tada pradėjome eksponuoti kartu. Nors galutiniu rezultatu esu patenkinta, realiai parodos nejaučiu, nes viską mačiau tarsi per kokią plėvelę… Mano nuomone, parodos eksponavimui pirmiausia reikia patirti ir prisijaukinti erdvę, tuomet ji pati padiktuoja, kas ir kaip turi būti rodoma. Juk nežinai, kaip ten krenta šviesa, ar nemaišo durys ar koks elektros jungiklis. Kartais gaunasi net vice versa – galerijos inventorius gali tapti ekspozicijos dalimi, kaip atsitiko „Arkoj“ eksponuojant „Faximilinį dievą“. Tačiau nuotolinės parodos patirtis nenueis veltui – galėsiu pritaikyti žinias eksponuojant būsimą parodą Austrijoje (lapkričio mėn.).

Parodos Diuseldorfe maketas

Kai pasakojai apie maketą, pagalvojau, kad anksčiau kurdavai magiškuosius interjerus savo paveiksluose. Dabar interjeras – galerija – jau buvo, ir makete turbūt atsidūrė jau kitokie kūriniai. Čia gal šiaip įdomi sąsaja. Bet ar galima sakyti, kad tavo kūryba išsiskiria į du etapus, ir kokie darbai eksponuojami Diuseldorfe?

Aišku, matau tą etapiškumą, tačiau neskirstyčiau kategoriškai dviejų etapų. Nes viskas labai subanalėtų – tada buvau vaikas, o dabar suaugau… Viskas išplaukia vienas iš kito. Jeigu įsigilini, visa mano kūryba yra apie mane pačią. Keičiuosi aš, ir tai natūraliai atsiliepia kūryboje. Kai manęs paklausia, matyt, nemėgstamiausio klausimo: „Ką tapau“, nebebijau sakyti, kad tapau save. Nors iš pradžių tai atrodė gėdinga. Akademijoj labai tiesmukai sakydavo – netapyk savo triusikų. O štai dabar jie – mano skiriamasis ženklas! [juokiasi]. Bet nejuokaujant, tai supratau, kad kai darau ne apie save, man yra tiesiog žiauriai neįdomu ir net nusvyra rankos. O grįžtant prie Diuseldorfo parodos, jai pritaikiau „aklimatizacijos“ sąvoką, kuri šioje parodoje apima ne tik psichologinius, tačiau ir fizinius aspektus. Tai paroda apie malonią nejauką arba, paprastai kalbant, apie persekiojančią nerimo būseną, kuri neduoda ramybės ir tarsi šnabžda į ausį nepasitikėti jaukiu, maloniu bei gražiu paviršiumi. Viskas nėra taip, kaip atrodo.

Šią nerimo būseną, manau, taikliai atskleidžia tavo kūriniuose kūnui, kaip organizmui, skiriamas dėmesys. Tai paraudusios akys[1], nubrozdinti keliai[2] ar ant žemės parkritusi ir batą nusispyrusi mergina[3]. Šios raiškos, regis, gali būti suprastos dvejopai. Pirma, kaip žmogaus psichologinių būsenų tyrimas, antra, kaip fizinių ribų nagrinėjimas. Apie tai trumpai užsiminei ir pati. Ar kuri nors iš jų tau yra reikšmingesnė?

Man patinka žaisti žiūrovo suvokimu. Pvz., kruvini keliai – gali būti, kad mergina tiesiog nugriuvo, o galbūt ji Alisiškai sekė baltąjį triušį. Juk žinome, „if you go chasing rabbits, and you know you’re going to fall“ [šypsosi]. Štai mano sesė, pamačiusi šį paveikslą, sutapatino jį su Billie Elish kūriniu „Bad guy“ [juokiasi]. Pasitelkusi dviprasmiškas ar tiksliau – daugiaprasmiškas motyvų situacijas, kuriu tam tikrą rebusą žiūrovo galvoje. Žiūrovui gali atrodyti, jog jau perskaitė mano paveikslą, ir tada detalė – nagutis ar bet kas – išmuša iš vėžių ir suformuoja naują reikšmę. Ant manęs dažnai pyksta. Sako, ar tu negali normaliai imti ir pasakyti, ką nori papasakoti šituo paveikslu? Nes atrodo vedi, vedi, vedi, jau pasakysi ir, šast, nubėgi. Nors mano darbai ir labai intymūs bei asmeniški, juose nėra vienos tiesos. Velnias slypi detalėse.

Vita Opolskytė, Fragmentation (Since I must die – give me some little time to say my prayers), 2020

Nors tavo minėtas sesės pastebėjimas atskleidžia, kad žiūrovas susieja tavo kūrinius su išoriniais kontekstais, pvz., populiariąja kultūra, ar nebaisu kūryboje atvirauti, kaip sakai, naudotis intymumu ir asmeniškumu?  

Ne tai, kad nebaisu, tačiau kitaip man paprasčiausiai neišeina. Kartais tas asmeniškumas ar intymumas prasiveržia, net to nenorint. Galiu pailiustruoti. Būdama rezidencijoje Austrijoje, tapiau senovinį šautuvą, pamatytą viename Kremso muziejuj. Kad šautuvas geriau gulėtų, ar tiksliau, paveikslas turėtų daugiau niuansų, nei tik šautuvo reprezentaciją, jį nusprendžiau vaizduoti savo rankose. Netrukus, kai pradėjau tapyti šį motyvą, lankiausi Vienos karališkojoje kolekcijoje, kur pamačiau Luise Max-Ehler kūrinį „Telegrama“, stebėtinai panašų į mano tapomą motyvą. Negana to, vieno tapymo momentu radijas užgrojo Beyoncės kūrinį „Single Ladies (Put a Ring on it)“, tad nusprendžiau taip ir pavadinti šį paveikslą [juokiasi]. Man pačiai iki galo nebuvo aišku, kodėl šis ganėtinai kontraversiškas siužetas patraukė mano akį, kokį ryšį jis turi su austrų tapytojos paveikslu, tačiau supratau, kad šautuvo žiedelis paveiksle yra metafora ar simbolis išreikšti vidinei būsenai. Gaunasi taip, kad kartais net nevalingai pasisako dalykai, kurie yra ant dūšios. Ir aš nematau reikalo to slėpti ar bijoti, nes tapyba yra kalba, kuria kalbėti galiu raiškiausiai.

Svarstant apie tavo kūrybos išsišakojimą, susidarė įspūdis, kad anksčiau tavo darbuose dominavo nuorodos į meno istoriją. O dabar lyg pastebiu daugiau referencijų į socialinį kontekstą. Kadangi esi tam tikrų socialinių konstruktų dalis, gal dėl to per tavąjį aš žiūrovas atpažįsta atitinkamas savo būsenas.

Meno istorija, meno pasaulis – anksčiau jame jaučiausi geriau negu pasaulyje, kuriame realiai gyvenu. Užrakinau save sekcijoje, slėpiausi po kultūrinėm citatom. Taip gyventi paprasčiau, tačiau ilgainiui viskas virsta natiurmortu… Tą supratusi, tarsi koks Pigmalionas pabandžiau savo sustirusiai realybei įpūsti gyvasties. Ir ji atsigavo taip, kad buvo net sudėtinga surinkti [juokiasi]. Šį laikotarpį pavadinčiau išsitaškymu – pasaulis tapo labai įdomus, mano mažai galvelei visko buvo per daug, nesugebėjau susikaupti ar sukaupti savo tapybos. Bandžiau atsisakyti savo etiketės, kurią gavau po bakalauro, ir nežinojau, kaip gražiai ar natūraliai iš to išeiti. Todėl, galima sakyti, buvau labai veikiama kitų įtakų. Jaučiausi praradusi savo tapybinį identitetą, tada buvo krizė ir ilgokas netapymo laikotarpis. Jam esu nuoširdžiai dėkinga už susigulėjusias kadaise buvusias scramblintas mintis [šypsosi].

Vita Opolskytė, Eidamas pro šalį jis tarė – aš nežinau kas čia vyksta, 2019

Gal savais žodžiais papildytum dabartinį kūrybinių interesų lauką?

Šiaip sunkus klausimas. Viskas, ką pastaruoju metu vaizduoju, tarsi noras parodyti, kad kasdienybė nėra paprasta, o buityje gali slypėti net ir didžiausios vidinės dramos. Prisipažinsiu, sergu magišku mąstymu, tad net paprastuose dalykuose visada matau perkeltines prasmes ar ženklus. Tikiu daugiasluoksniškumu. Kad ir tavo minėtas paveikslas su parkritusia mergina[4]. Sakytum, įprastas penktadienio vakaro finalas, tačiau pradėkim skaityti ženklus, iššifruokime pavadinimą – štai ir pasaka apie Mėlynbarzdį. Kitaip sakant, paprastus dalykus, kad guliu ant žemės, susieju su kontekstu, kuris mano galvoje ateina, pavyzdžiui, iš vaikystės. Diuseldorfo parodoje šį paveikslą eksponuoju paguldytą ant žemės. Tiesioginis ir perkeltinis strike me down [šypsosi].

Kadangi paskutinius tavo paveikslus mačiau socialiniuose tinkluose ar kitur internete, ne visada aišku – tai visas kūrinys ar jo dalis. Pataisyk mane, jei klystu, bet panašu, kad tavo darbuose atsirado fragmentiškumo.

Į instagramą dedu tik nepilnus savo kūrinius. Pradžioje tai dariau dėl smagumo, tačiau ilgainiui tapo intencija paerzinti, paoponuoti „tapybos per ekraną“ kultui. O kalbant apie fragmentiškumą kaip kūrybinį braižą, tai labai teisingai yra pasakęs Linas [Bliškevičius] – jog tapau savo gyvenimo fragmentus. Ar tai būtų į delnus telpantis odos lopinėlio paveiksliukas, ar dviejų metrų su viršum paveikslas, vaizduojantis visą kambarį – abu yra mirksniai iš mano gyvenimo. Tad nesuklystume juos pavadindamos fragmentais. Tapau taip pat fragmentiškai. Mano paveiksluose retai rasi visumą ar kitaip – harmoniją. Mano pasaulis išsiskaidęs, tad kaip galėčiau sukurti ką nors vientiso?

Ankstesnis mano svarstymas, kad galiu klysti dėl to, kaip iš tikrųjų atrodo tavo darbai, įrodo nepasitikėjimą medijuotu vaizdu. Visgi pandemija performuoja daugybę procesų, tarp jų ir kultūrinius. Kaip gyvą susitikimą su paveikslais. Iš to seka, kad galbūt tur(ės)ime pratintis prie dar labiau skaitmenizuoto gyvenimo, kurio atžvilgiu tapyba yra labai pažeidžiama. Ši situacija patogi aplinkybė paklausti tavęs apie santykį su medijuota tapyba.

Pasisakau tik už tapybos vertinimą gyvai. Pirmiausia, svarbus kontempliacijos laikas, kurį tapytojas praleidžia prieš darbą. Todėl žiūrėti į kūrinį en face yra tam tikra pagarba autoriui. Kitas dalykas – esu nusivylusi atvejais, kai ekrane pamatytas vaizdas visiškai neatitinka tikrovės. Kažkoks absurdas. Čia galbūt romantizuoju, nes pati esu tapytoja, tačiau tapyba labiausiai veikia būtent tada, kai esi prieš ją ir žiūri iš kūrėjo pozicijos. Tada pradeda veikti tas stebuklingas trivalentis ryšys: menininkas – meno kūrinys – žiūrovas. Kai atsiranda ketvirtas – ekranas, mažėja kitų jungčių intensyvumas, o tuo pačiu ir paveikumas. Paimkime, kad ir mastelius – ekrane visi dydžiai susiniveliuoja. Neseniai žiūrėjau „JTP“ dalyvių rikiuotę – koks nusivylimas ištinka pamačius, kad ekspresyvus darbelis tėra 15 x 20 cm dydžio. Štai todėl beveik niekada nekeliu visų savo paveikslų į ekraną. Žaidžiu detalėm, nes manau, kad paveikslų žiūrėjimas per telefoną ar kompiuterio ekraną visiškai devalvuoja tapybą. Aišku, sunku apie tai kalbėti, kai dauguma paraiškų ir panašiai vyksta online.

Vita Opolskytė, Single Ladies (Put a Ring on it), 2020

Tavo aktyvumas, manau pateisina perspektyvios jaunosios tapytojos statusą. Man įdomu, kaip jauną žmogų veikia susidūrimas su virtine sėkmių: tavo kūrinius yra įsigiję MO muziejaus ir Lewben‘o kolekcijos, esi laimėjusi rezidencijų, skatinamųjų premijų, surengusi personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Kitaip tariant, sėkmė tave ištiko labai anksti. Kaip tave tai paveikė? Ar tai bent buvo spėję tapti siekiamybėmis?

Oi, tikrai ne. Virtinė laimėjimų mane pagavo tada, kai didžiausia svajonė buvo dėstytojo pagyrimas. Ir visa tai suponavo labai savotišką dalyką – atbukino. Sėkmė ir laimėjimai pradėjo nebestebinti. Tai nėra gerai, nes pirmiausia atrodau arogantiška ir pasikėlusi cinikė. Kitas dalykas – sėkmė įpareigoja. Tik ne prieš kitus, o prieš save. Užsikeli sau kartelę eiti dar aukščiau. Taip formuojasi tarsi koks sportinis interesas įveikti visus challenge‘us. Jeigu ko nors pasiekiu, noriu dar daugiau. Besotė.

Pakalbėkime apie kitus metodus, kuriais operuoji tapybos lauką. Su kolega Kazimieru Brazdžiūnu kuruojate tęstinį projektą – „Kontr-argumentas“. Apie tai išsamiau pasikalbėti būtų įdomu su jumis abiem, nes mano (subjektyvia) nuomone, tai yra puikus jūsų, kaip jaunųjų menininkų, pavyzdys kolegoms, kad nebūtina sėdėti rankas sudėjus ir laukti, kol atsiras progų, ar bambėti, jog vyksta per mažai parodų, jos neįdomios, suneštinės. Sukūrėte savo projektą – terpę pasirodyti jauniesiems menininkams. Gal papasakotum, kaip gimė ši idėja? Kas jums aktualu formuojant projekto koncepciją?

„Kontr-argumentas“, mano nuomone, yra kone didžiausias mano – mūsų laimėjimas. Ir tai pamesti būtų tas pats, kas nuleisti rankas. Visgi, kad ir kokie skeptikai bebūtume, mums svarbi mūsų karta – mes kuriam jai ir iš jos. Pati pradžia buvo labai elementari ir net neverta pasakojimo. Su Kazimieru buvom nusivylę grupinėm parodom, kuriose dalyvaudavom, nes tai panašėjo į suneštinius balius absoliučiai be jokio tikslo ar koncepcijos. Baisiai trūko profesionalumo. Taigi nusprendėm, kad reikia padaryti savo parodą. Tačiau pradžioje iš didelio rašto truputį išėjom iš krašto, nes patys padarėme tokį pat draugų balių. Dėl to antrojoje mažinome dalyvių skaičių, rinkome paraiškas, vykdėme atranką, patekusiems į parodą autoriams suteikėme daugiau autonomijos. Šioje parodoje jiems suteikėme visišką laisvę ir labai nusivylėm, kai jie ja nepasinaudojo. Galvojome, kad va – duodam penkis kvadratinius metrus galerijoj daryt, ką tik norit, tikrai atsiras daug įdomių dalykų. Bet visi dalyviai į tai pažiūrėjo labai tradiciškai, ir paroda kaip tik gavosi be galo sterili, tvarkinga, estetiška. Na, o su trečiąja, manau, pavyko. Sugriovėme ekspozicinę erdvę, suformavome atsaką meno mugėms, salionams, turgams, peržiūroms, instagramui. All in all, padarėm paveikslų tūsą, ko ir norėjom. Tiesa, po šitos parodos yra labai sunku, nes dabar nežinia, ar eiti visiškai į kitą pusę – vėl švarintis, gludintis, daryti white cube‘ą, ar tada jau visiškai daryti tapybinį pastatą? Tiesiog nebegalim nuleisti kartelės sau patiems.

Vita Opolskytė, Nėra nieko, ką galėčiau apsirengti (pastoviai), 2019

Galiausiai pasiekėme etapą, kai norėčiau pakalbėti apie trečiąją tavo veiklos kryptį – rašymą. Kai kuriuos tekstus rašai viena, kai kuriuos su Kazimieru. Taip atsiduriate gana komplikuotoje padėtyje, nes rašote apie kolegas, su kuriais vėliau tenka dirbti, o ne visada paglostote juos palei plauką. Turbūt todėl aplinkoje susiformavo mitas, tiek apie jus kartu, tiek atskirai, kad esate ciniški ir arogantiški. Dėl to kai kurie jūsų baiminasi ar būdami arti jaučia įtampą. Gal savikritišku žvilgsniu tai pastebite ir patys. Visgi, manau, tavo (ar jūsų) tekstuose vyrauja įvairus tonas. Būtų įdomu, jei pasidalintum, kaip atsirado poreikis greta kūrybos, kuravimo dar ir rašyti? Ir kaip rašymas keičia profesinius santykius?

Impulsas rašyti atsirado, kai pasigedau dailės, ypatingai tapybos kritikos. Apie teatrą, kiną, šiuolaikinį meną – turim, bet apie tapybą… Nors nusišauk. Skaitant parodų recenzijas, atrodo, lyg antrą kartą skaitytum anotaciją, tik šiek tiek plačiau perrašytą. Kitas atvejis – panegirinė kultūra. Stimulas rašyti atsiranda iš to, kaip sakau, nes kažkas kaso. Kaip antai – perdėtas liaupsinimas.

Mūsų [su Kazimieru] moto, kad komplimentas yra didžiausia nelaimė. Todėl mes beveik niekada ir negiriam [juokiasi]. Žinau, kad atrodom baisiai arogantiški cinikai. Bet tas įvaizdis labiau yra mūsų amplua. Iš tiesų nesam tokie blogi žmonės [juokiasi], kaip kartais atrodo. Tas piktumas yra ir tam tikras kaukės momentas. Patys esam labai savikritiški, turim ir kompleksų, nepasitikėjimo. O kai rašai, pasislepi po tuo ciniku. Čia kaip ežiukas – spygliai reikalingi tam, kad nesužeistų. Be to, sava kritika tarsi gydom subujojusius snowflacke‘us, kuriems tik kažką pasakyk, ir iš karto pyksta, įsižeidžia, prisimena tris metus. Ir tada tu kaltas, kad kažką pasakei, traumavai žmogų, dabar vat jis bijo parodas daryt. Gal baikim šitą vaikų darželį? Norėtųsi, kad žmonės turėtų skūros, o ne bėgtų pasiskųsti auklytėms. Juk pagalvojus, rašydami darom reklamą. Ir tie žmonės, apie kuriuos rašom, dažniausiai, mūsų manymu, yra verti dėmesio. Nes jeigu matom, kad visiškai briedas, tai net nerašom, nes nėra prasmės [juokiasi]. Mažai tikėtina, kad perskaitęs mūsų tekstus kas nors galvoja – ai jo, čia tikrai taip yra. Turbūt ne.

Prisipažinsiu, kartais į savus tekstus žiūriu tarsi į autonominius kūrinius, kuriais noriu užmegzti dialogą tiek su pačiu autoriumi (apie ką rašau), tiek su skaitytojais, kalbėti rūpimais klausimais bei temomis. Matyt, mano atveju bus taip, kad net ir tekstai, rašomi apie ką nors kita tėra dar vienas būdas pasisakyti pačiai. Nothing matters, but me [juokiasi].

Vita Opolskytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Labai ačiū tau už pokalbį ir jam skirtą laiką!

[1] Sedatif PC, 2018

[2] So, sisters and brothers, smokers and lovers – care for me, 2019

[3] Fragmentation (Since I must die – give me some little time to say my prayers), 2020

[4] Fragmentation (Since I must die – give me some little time to say my prayers), 2020