Monstro nasruose. Anastasijos Sosunovos paroda „Potvynių Slėniai“ projektų erdvėje „Swallow“

2021 m. birželio 22 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Aistė Marija Stankevičiūtė

Neprisimenu, ar kada lankiausi monstro nasruose, bet prieš kelias savaites tai įvyko Swallow. Prie pragaro nasrų (angl. hellmouth) į parodą mane draugiškai pasitiko Anastasija Sosunova ir pakvietė po ją pasivaikščioti. Tiesa, po poros dienų dar perskaičiau Anastasijos užrašus (Express Metodą), kurie viską užklojo buitinės magijos šydu ir saugios kaimynystės fenomenu, atvėrusiu dar vienus vartus į parodos patyrimą.

Liepsnojantys nasrai buvo mėgstamiausias Viduramžių teatro propsas, bauginęs žiūrovus medžiaginėmis pragaro liepsnomis, atliekančiomis savotišką rūšiavimo funkciją. Įdomu, kad tie vartai Anastasijos parodoje yra iš nebereikalingų JCDecaux reklaminių tentų (tik perdarytų taip, kad neprimintų jokios gera žadančios istorijos). Dar įdomu, kaip čia veikia saugios kaimynystės sistema. Anastasija savo leidinyje sako, kad kai jai tenka instaliuoti parodą, ji jaučiasi tarsi turėtų įsirengti namus – vertina ekspozicijos vaizdą ne iš įėjimo perspektyvos, o iš giliausio patalpos kampo. Tartum siektų užtikrinti, kad parodos objektams yra jauku, jie nesijaučia pažeidžiami. Tačiau Potvynių Slėnių objektai – jau būtybės pilve ir, tiesą sakant, nesu visiškai tikra, kurioje nasrų pusėje saugiau.

Pasakodama apie Perėjimo pyragą, Anastasija užsiminė apie iniciacijos ritualus, prilyginamus buvimui prarytam monstro. Tai procedūra, pilna išbandymų ir kančių, kurias ištvėręs pradedi naują, iš esmės pakitusį gyvenimo etapą – randi savo vietą. Panašiai elgiesi, kai esi naujakurė ir turi žūtbūt susidraugauti su kaimynais, arba esi sena rajono vilkė ir privalai patikrinti, kokia nauja siela įžengė į tavo valdas. Atlikusios visus simboliškai kodifikuotus veiksmus, abi pusės jaučiasi aiškios, sugromuluotos, galbūt šiek tiek apiplyšusios, bet vėl galinčios grįžti į saugius savo guolius, į kuriuos neužklys jokia neaiški būtybė.

Anastasijos Sosunovos paroda „Potvynių Slėniai“ projektų erdvėje „Swallow“. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Mane sudomino Vilniaus priemiestyje įsikūrusių Bendorėlių istorija, kurią perskaičiau Express Metode. Tai tokia vieta, įkurta pagal amerikietišką priemiesčio kaimynystės modelį. Prie vartų, prižiūrimų cerberio, aiškiai parašyta, kad gyventojai – į kairę, svečiai – į dešinę; betikslių klajotojų tenai nėra, ir pakelti šlagbaumai pirmą kartą atėjusiam turbūt prilygsta leidimui į Eliziejaus laukus. Skamba kaip visiška idilė. Vaikštinėdama parodoje svarsčiau, kaip šis saugios kaimynystės modelis galėtų veikti meno apylinkėse.

Priėjusi aptvertą daugiabučių teritoriją, paženklintą, kad pašaliniams eiti draudžiama, šunys pikti, o saugu tik už tvoros, iškart susikuriu ten įsikūrusios bendruomenės vaizdą. Visi jie turėtų būti panašūs, turėti bendrą bruožą. Galbūt nešioja to paties reklaminio ženklo drabužius? Arba gal išvis nenešioja. Gal stato baldus griežtai tose pačiose butų vietose, kaip rusiškame aštuoniasdešimtųjų filme Office Romance, kurį vis dar rodo kasmet per Naujuosius. Bet kuriuo atveju svarbiausiu veikėju čia tampa Anastasijos Express Metode nagrinėtas kodavimo veiksmas – tiek terapine, tiek ritualine, tiek vizualinio kodo prasme. Kalbant apie meno lauką, aktualiausia atrodo pastaroji.

Potvynių Slėniai yra puiki vieta galvoti apie apsvaigimą. Turiu omenyje būseną, kai atrodo, kad situaciją jau išgyvenai anksčiau, nors iš tiesų tai tau nutinka pirmą kartą. Pavyzdžiui, atsirandi kambaryje kitoje Žemės pusėje ir atrodo, kad viskas jame jau matyta, arba klausaisi šiandien debiutavusios dainos ir supranti, kad jau žinai visus žodžius. Dėl to Slėnyje jaučiuosi saugiai (nepamiršdama, kad esu praryta), kad ir koks slėpiningas jis būtų. Monstrai kartais tampa kaimynais ir nejučia imi su jais sveikintis.

Anastasijos Sosunovos paroda „Potvynių Slėniai“ projektų erdvėje „Swallow“. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Apsukusi ratą, vėl atsiduriu prie druskos tešlos pyrago, nuo kurio į mane žvelgia išraižyti Niurnbergo kronikų veikėjai su kaukolių lipdukais vietoje veidų. Pagalvoju, ar toks aktyvus pyragų kepimo bumas meno lauke turi ką nors bendro su pandemijos lockdownu? Arba montavimo putų objektai – su nerimo priepuoliais, užklupusiais per ilgai užsibuvus namuose? Galbūt tai ir yra bendras bruožas, vizualinis kodas, tatuiruotė, pažyminti bendruomenes, įsikūrusias meno salose? Šiuos mane kamuojančius klausimus išsiunčiu Anastasijai.

A. S.: Vizualiniai pakartojimai, kaip ir visos kitos subkultūrinės estetikos, atsiranda kaip būdas apsibrėžti grupę, kuriai priklausai, ir atsiskirti nuo grupių, su kuriomis nenori turėti nieko bendra. Tai susiję su žodynu, kurį aš naudoju Express Metode – su vizualiniais ir kitais kodais, relikviniu santykiu, kaimynysčių modeliais. Šiuolaikinis menas taip pat yra savotiška kaimynystė su ją formuojančiais kodais. Tavo minimas trendiškumas, kaip reiškinys, man atrodo be galo įtraukiantis raibuliavimas visuomenės gyvenimo paviršiuje, kartais pats pirmas išduodantis, kad kažkas lėtai ir užtikrintai formuojasi kolektyvinės pasąmonės gelmėse. Aš mėgstu referuoti trendus ir juos tyrinėti. Vieną ar kitą „hot“ medžiagą dažniausiai renkuosi todėl, kad jos turi vieną ar kitą krūvį už šiuolaikinio meno scenos ribų, o ne viduje. Pavyzdžiui, montavimo putų naudojimo trendas“ cirkuliavo tiktoko diy interjero sraute 2020-aisiais ir atspindi jaunosios kartos pasipriešinimą minimalizmo estetikai bei už minimalizmo slypinčioms kolonialistinėms idėjoms, taip pat rodo pigaus dekoravimo poreikį pandemijos metais. Tai smelkiasi į mano kūrybą, kur sąmoningai kolekcionuoju savo aplinkos, kartos, laikmečio saviraiškos priemones. Kita vertus, kioskų gumose randami „tattoo stickeriai“, kurių grafiniai motyvai liko nepakitę nuo 2000-ųjų, ar ištaigingi provincialūs kepiniai, mano manymu, yra laiko kapsulės, būdas turėti labai intymų, šeimynišką ryšį su vaizdais ir medžiagomis, grįžimas į vaikystės situacijas ir bandymas jas įvertinti iš naujo, atrasti politines žinutes, kurios už jų slėpėsi. Tai, kad tai kažkur persipina su visuotine duonos kepimo manija, yra tik dar įdomiau! Turiu pripažinti, man jau kiek pabodo „belaikis“ menas. Toksstymas yra elitistiškas, juk išeinant už „bangos“ komforto zonos, neretai išeinama į nusistovėjusio kanono zoną, ir kaip jauna menininkė aš bandau rasti savo autentišką balsą „as I go“ – kartais su daug klaidų ir supanašėjimų. Bet vis dėlto vizualus menas ir yra darbas su vizualiais kodais, kur absoliučiai viskas turi savo krūvį – ir man pačiai įdomu tyrinėti, kodėl man neatrodo blogai būti panašiai į kažką ar būti „just like other girls“, nuoširdžiai kalbėti apie dalykus, kurie vyksta dabar ir su manimi, išraiškomis ir būdais, tvyrančiais ore.

Anastasijos Sosunovos paroda „Potvynių Slėniai“ projektų erdvėje „Swallow“. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Skaitydama atsakymą, prisiminiau kažkada į mano akiratį pakliuvusį antgamtinį reiškinį. Jo buveinė – atvirame vandenyne, o vardas, išvertus į lietuvių kalbą, reikštų moliuskų alsavimo bokštą, arba miražą. Jis pasirodo tolimų, fantastiškų miestų pavidalu su aukštais bokštais ir milžiniškomis pagodomis tik jūreiviams, esantiems toli nuo kranto. Besivejantys šiuos fantominius miestus, niekada jų nepasiekia: kad ir kiek keliautų, miestai lieka raibuliuoti horizonte. Galėčiau taip ir palikti, nebandydama iššifruoti savo asociacijos, nes tai tikriausiai užkirstų kelią vaizduotės kelionėms, panašiai kaip paaiškintas juokelis nužudo juoką. Galbūt tai ir yra vienas iš raibuliavimo žavesių? Turiu omenyje Anastasijos minėtą strategiją kūriniuose naudoti karštą medžiagą, kurios kilmė – už šiuolaikinio meno scenos ribų, prie Tiktoko kranto. Ji tokia mirguliuojanti ir spindinti, įtraukianti ir grobuoniška, kad tikrai primena moliuską. Žinoma, parodoje skambanti undinėlės daina, susipynusi su Beyonce’s Halo interpretacija, turi tam įtakos.

Panašu, kad Potvynių Slėnių gyventojai nė nemėgina mėtyti pėdų (ar uodegų) – jie kilę iš mums jau pažįstamų pasaulių, kuriuose monstrai ragauja žmones, o žmonės ryja degančius kardus; kur montavimo putos užgožia kolonialistines idėjas ir tolyje raibsta salos, pilnos meno bendruomenių ir tattoo lipdukų.

Šį tekstą rašau jau išlipusi iš monstro nasrų. Daiktai, kurios regėjau jo viduriuose, jau tapę nebyliais vaiduokliais, tikriausiai keliaujančiais į kitas erdves. Tačiau Anastasijos pasakojimus pamenu kuo puikiausiai – ypač apie vieną baltą kojinaitę, kurią kažkada gavo dovanų. Pasirodo, tai trečiojo laipsnio relikvija! Arba apie daugiagalvius šunis, kurie jai labai artimi… Vis dėlto gidės, mokančios sekti istorijas, sukeistina net įprasčiausius daiktus, ir pasikartojimai virsta ornamentais pyragų krašteliuose. Visai kitas jausmas.

Anastasijos Sosunovos paroda „Potvynių Slėniai“ projektų erdvėje „Swallow“. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Išsamų fotoreportažą iš Anastasijos Sosunovos parodos „Potvynių Slėniai“ projektų erdvėje „Swallow“ galite peržiūrėti čia.

Straipsnio autorius:
Aistė Marija Stankevičiūtė yra menininkė, kurianti formas, nardančias tarp tekstų ir fizinių erdvių. Ji baigė Fotografijos ir medijų meno studijas Vilniaus dailės akademijoje, rašo Lietuvos bei Baltijos šalių šiuolaikinio meno internetiniams žurnalams, dalyvauja ir rengia grupines bei solo parodas. Šiuo metu gyvena bei kuria Vilniuje, yra meno, rezidencijų ir edukacijos centro „Rupert“ alternatyvios edukacijos programos dalyvė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *