Mindaugo ir Neringos Bumblių instaliacija „Paskutinis tabu“ KKKC Parodų rūmuose

Kovo 10 d., ketvirtadienį, 18 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro  Parodų rūmuose (Aukštoji g.1/ Didžioji Vandens g.2, Klaipėda) bus pristatoma Mindaugo ir Neringos Bumblių instaliacija „Paskutinis tabu“.

Mindaugas ir Neringa Bumbliai, kaip pora, kuria jau kurį laiką. Didžiausio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio susilaukė jų meno akcija „Mėsa“, kurios metu iš tikros mėsos buvo kuriami skulptūriniai portretai. Menininkai taip pat dalyvavo „Jaunųjų Europos Kūrėjų“ 2009- 2011 metų bienalėje bei 2010 metais vykusiame tarptautiniame meno projekte „3+3 Jaunas trijų šalių menas“. M. ir N. Bumbliai savo kūryba analizuoja kraštutines tematikas, kurdami dažnai naudoja mažiau įprastas medžiagas mene, tokias kaip mėsa, vaškas, plaukai, žemė, vanduo.

Savo instaliacija „Paskutinis tabu“ menininkai atsisuka į mirties temą kaip paskutinį tabu. Menininkai pritaria kultūros istoriko Ph. Aries teiginiui, kad mirtis tapo tabu ir nustūmusi seksą, virto didžiausiu draudžiamu dalyku, neįvardijamu reiškiniu ir kaip kadaise žodžio „seksas“, jos nedera tarti viešai.  Projekte naudojamos autentiškos fotografijos, paimtos iš asmeninio menininkų archyvo, vanduo, garsas ir tamsa žada netikėtą reginį.

„Daugelis dabarties ir praeities žmonių gyvena tarp sukurtų ir susikuriamų tabu. Galvojimas apie tabu reiškinį provokuoja mintį, kad tabu mums reikalingas kaip instrumentas, sukuriantis mus pačius. Paroda „Paskutinis tabu“ tikriausiai gali būti siejama su poreikiu ne tik apmąstyti nepalankų ir nepatogų paskutinįjį tabu, bet ir per meno kūrinį pažvelgti į galimybę išsivaduoti iš aštrių tabu gniaužtų. Atrodo, kad kūrinys reikalauja nuvalyti tabu ir išsivaduoti iš patogaus melo, jis reikalauja galimybės pažinti ir būti pažintam. Atrodo, kad menininkai siekia nuvalyti tabu nuo mirties ir gyvenimo, bei eliminuoti tarp šių dviejų kategorijų plytintį bet kokį skirtumą. Jų tikslas nuskaidrinti tai, ką vadiname mirtimi ir grąžinti tai, ką nutoliname nuo gyvenimo. Mirtis yra paslaptis, kurios vengiame, apie kurią bijome arba nežinome, kaip kalbėti. Tikriausiai vedini įžūlaus tikslo kalbėti tabu tema, menininkai suvokia, kad meno – kaip kalbos apie mirtį – galia yra neišsenkama ir tinkama. Meno ekspozicijų erdvėje atsiradęs mirties fenomenas vis tiek geba gluminti ir traukti, būti pavojingu ir svajingu fantaziją kutenančiu stimulu. <…> Vandens, laikrodžio tiksėjimo bei nuotraukos naudojimas kūrinyje įgauna simbolinę reikšmę, kuri yra glaudžiai susijusi su mirties fenomenu. Ženklinėse jungtyse atsiveria norams nepavaldi erdvėlaikio prigimtis, atverianti mirties baimę. Čia net vanduo įženklina baimę. Būtent vanduo nurodo į sąsają su abjektiškumu. Psichoanalitikė Julia Kristeva savo teorinėje žiūroje abjektišku vadina tam tikras kūno dalis, kurios jau nebėra kūnas – subjektas, bet dar negali būti daiktu – objektu (nagai, plaukai, sperma, seilės, kraujas ir kt.). Drįstu manyti, kad braidymas po vandenį supanašėja su braidymu po save patį arba su braidymu po motinos įsčias. Braidymas veikia kaip logiška ir nepatogi tabu atsisakymo galimybė“- apie artėjančią parodą svarsto menotyrininkas Remigijus Venckus.

Paroda vyks iki balandžio 24 d.