„Mergina, girl mums veikia kaip kreipinys“. Interviu su Monika Janulevičiūte ir Antanu Lučiūnu

Geriausiu kūriniu ŠMC parodoje „Lėtos mokyklos“ tarptautinės komisijos išrinktas performansas „Mergina liepsnoja“ – pirmas bendras grafikos dizainerės, leidėjos Monikos Janulevičiūtės bei jauno performanso menininko Antano Lučiūno darbas. Jo atspirties tašku tapo grafinio romano „Laukinė gamta“ (angl. „The Great Outdoors“) epizodas – „bendra erdvė, kybanti tarp eismo juostų.“ Daug kartų girdėtos frazės, viena kitą (pri)dengiančios kalbinės plokštumos, kaip ledo lytimis virtusi upės dėlionė, atveria penkių personažų būtį.

Šis pokalbis yra ciklo „Jaunojo menininko studijoje“ dalis.

Foto: Gedvilė Tamošiūnaitė

Monika, kuo dabar užsiimi? Kiek skirtingų, o galbūt kaip tik panašių veiklų šiuo metu derini?

Monika: Mano praktika apima platų spektrą – nuo tipografijos ir leidybos iki dizaino edukacijos. Ją suvokiu kaip vizualinį raštingumą, kuris neegzistuoja be turinio ir veikos lauko. Mano profesinis fonas yra sulipdytas iš produkto dizaino, vizualinės komunikacijos ir savarankiškų meno projektų, esu įpratusi kelti sau iššūkius. Vienas iš šiuo metu svarbiausių ir sudėtingiausių projektų yra The Great Outdoors (liet. Laukinė Gamta).

Performanso „Mergina liepsnoja“ veiksmas vyksta grafinio romano „Laukinė gamta“ (angl. „The Great Outdoors“) pasaulyje. Koks tai pasaulis? Kiek jis turi bendro realiu pasauliu?

Monika: Tai intymi bendradarbiavimo ir bandymų erdvė, abstrakti realybė, kurioje pinasi skirtingi formatai ir rolės. Šis žodžių junginys yra motyvacija, nesvarbu ką bedaryčiau, jog egzistuoja terpė, kur esu visiškai atvira ir pažeidžiama ir tuo pačiu nebūtinai jaučiuosi žmogumi (inhuman). Pirmuoju leidiniu tapo grafinė novelė, mano ir Monikos Kalinauskaitės pokalbis, įžanginis gestas kurti betarpišką bet ir labai materialų emocinį almanachą. Praėjus pusmečiui kartu su Miša Skalskiu išleidome dvigubą leidinį, prisijungiantį prie Laukinės Gamtos labiau literatūrine – apysakų, miniatiūrų ir eilių – forma.

O dabar būtų įdomu daugiau sužinoti apie tave, Antanai. Kaip ir būtų natūralu vadinti tave dar labai jaunu menininku – studijuoji tik antrame kurse – bet prie įvairių kūrybinių projektų esi dirbęs ir anksčiau. Gal galėtume apie tai plačiau papasakoti. Nuo ko prasidėjo kūrybinė veikla?

Antanas: Negalėčiau tiksliai atkurti kada prasidėjo mano kūrybinė veikla, tačiau įvairiomis formomis ji nuolat lydėjo mane. Pastaruosius keletą metų turėjau galimybę dirbti individualiai su menininkais ar jų komandomis, įgyvendinant projektus įgavau naudingų patirčių. Už tai esu dėkingas, tačiau turbūt natūralu, kad po kurio laiko norėjosi pradėti vystyti savo asmeninius projektus.

Jau pirmas tavo performansas, kuriame pakvietei savo katedros dėstytojus vakarienės, išsiskyrė drąsa ir originalumu. Kas jame buvo svarbiausia? Kaip jį dabar prisimeni?

Antanas: Šio kūrinio turinys tiesiogiai susijęs su žmonių, kurie jame dalyvauja, įtaka ir taip pat jų sąmoningame įsitraukime, nore dalyvauti. Man buvo itin svarbus atliekančiojo ir žiūrovo susidūrimas realiu laiku. Kūrinys yra skirtas stebėti dėstytojus ir mane valgant, be auditorijos įsiterpimo. Įprastas veiksmas tampa vizualiu meno kūriniu.

Foto: Julijus Balčikonis

GIRLISONFIRE laimėjęs JCDecaux premiją buvo pirmasis judviejų kūrinys. Kas buvo kitaip dirbant dviese?

Monika: Dirbant dviese išsiplečia mūsų darbo laukas, kartu įgaliname platesnius įvykių ar emocijų, susitaikymo apibrėžimus, paraleles. Tai paaštrina kasdienius paradoksus, jog būna “ir taip, ir taip”.

O scenarijų rašėte kartu?

Antanas: Ne.

Foto: Smiltė B.

Jūs savo performansą įvardijate kaip kolektyvinę realybę – „regimą, girdimą ir užuodžiamą“, bet kartu jos centru vis tiek išlieka pats dialogas, pokalbis, nesukalbėjimas. O ir jį kurdami dirbote su nemažai savo srities profesionalų. Kodėl įtraukėte tiek daug žmonių? Kaip sekėsi su jais komunikuoti?

Antanas: Performanso autorystė priklauso visiems prie jo prisidėjusiems. Norėjome demistifikuoti patį pasiruošimo procesą ir skirti maksimalų dėmėsį kiekvienai simuliuotos realybės detalei: veikėjoms, apšvietimui, nuorodoms į saugumą ir pavojų, kvapui, garsui bei kostiumams. Mes stengėmės sukurti labai atviras sąlygas kiekvieno iš profesionalų vizijai ir smalsumui.

Skaitant performanso scenarijų, susidaro įspūdis, jog tai galėtų būti ir vieno žmogaus vidinis dialogas. Ar penki veikėjai: Globėjas, Panieka, Derlumas, Potraukis, Atotrūkis galėtų būti tas pats asmuo skirtingose situacijose?

Monika: GIRLISONFIRE mums tapo aikštelė nagrinėti tankį ir intensyvumą, kalbą kaip instrumentą, mūsų stimulus, reakcijas ir jų gamas. Tad natūraliai šių veikėjų krūviai vis persikloja ir skyla, atplyšta, kontrastuoja. Kasdieniame bendravime, kiekviena akimirka nešasi tiek daug surepetuotos, normatyvios elgsenos, rašydama scenarijų norėjau sąmoningai atsispirti asmenybių suplokštinimui.

Antanas: Mergina, girl mums veikia kaip kreipinys, žarija, noras pradėti pokalbį.

Dažną kūrybinį procesą lydi ir tam tikri dalykai, kurių nesuplanuosi. Kokie atradimai, netikėtumai vyko kartu kuriant šį performansą? Ko išmokote kurdami GIRLISONFIRE? Jis vyko tris kartus. Kuo kiekvienas buvo kitoks?

Monika: Turbūt pagrindiniai dalykai su kuriais susidūrėme kiek kitokiu masteliu nei tikėjomės buvo erdvės skaitymo ir suvokimo subtilybės, žmonių kaip socialaus kūno elgsena. Prie to prisijungė ir kvapo kaip tiesioginio prisiminimų įrašymo, atkūrimo ir atgaminimo naudojimas ir niuansai. Visi trys performansai, arba tiksliau jų variantai tapo kiek kitokie. Kiekvienas jų buvo proga išbandyti kitus akcentus – kiekviename jų išbandėme vis kitokią garsinę sistemą ir pozicijas.

Antanas: Labai daug įtakos turėjo ir auditorijos drąsa arba atsitraukimas, mūsų pačių nuotaikos: premjera buvo labai harmoninga, tinkamu metu ir šventiška.

Monika: Antrasis pasirodymas buvo labai įtemptas, o trečiasis – jau pakankamai pažįstamas, kad jame atsirastų kiek daugiau laisvės ir tapatumo su veikėjomis.

Gal kas nors, pavyzdžiui, pamiršo tekstą?

Monika: Taip.

Jei galėtumėte sukurti tik dar vieną paskutinį kūrinį kartu kaip jis atrodytų? Apie ką jis būtų?

Antanas: Kol kas tokių dramatiškų minčių apie paskutinį šansą ar galimybę neturime.

The Great Outdoors Celeste, Soft Voices and Flat Earths 1

Plačiau apie performansą GIRLISONFIRE

http://girlisonfire.121.lt/

Naujas GIRLISONFIRE performansas bus pristatomas rugsėjį grupinėje RUPERT 6-tosios alternatyvios edukacinės programos parodoje.