Menas, mokslas, magija

Dažnai kaip reikiant priekabiauju prie parodų anotacijų, nes jos yra vienos iš nedaugelio tiltų, jungiančių kūrinius ir mintį, ypač šiuolaikinio meno atveju. Jos turi galią paaiškinti, ką matome priešais save ir kodėl, kuo tarpusavyje skirtingi objektai susiję ir t. t. Keliskart paskaičiusi Emilijos Povilanskaitės parodos „Elektra“ anotaciją, o vėliau ir kūrinių etiketėse esančius aprašymus, pagalvojau, jog tai – gana geras aprašymo pavyzdys, nuo kurio pasidaro aiškiau, o ne priešingai (būna ir taip).

Parodą, kuruoja menininkė, kuratorė, tyrėja Eglė Ambrasaitė, tačiau anotacijos autorė – pati Emilija Povilanskaitė. Galbūt tai ir tampa aprašymo sėkmės priežastimi? Aiškiai apibrėžtas konceptas + gerai ją įžodinti gebanti menininkė = sėkmė. Povilanskaitė nedaugžodžiauja (labiau išsiplečiama etiketėse, kur kiekvienas darbas pakomentuojamas atskirai) ir nusako pačią parodos ir kūrinių esmę. Kuratoriai, be jokios abejonės, taip pat gali būti ne mažiau sėkmingi įžodintojai, tačiau jie neišvengiamai perleidžia idėją, ją lydintį vaizdą ir pastarųjų mišinį per savo filtrą, todėl nuo galutinio tekstinio rezultato gali atitrūkti ar prisidėti viena kita atplaišėlė, kurios (ne)buvimas keičia tai, kaip matome ir suprantame darbų visumą.

Povilanskaitė rašo: „Elektrą įsivaizduoju kaip būtybę – kūnišką ir gyvastingą, sužadintą betarpiškumo ir magijos“. Tas magiškumas – dviejų sluoksnių. Viena vertus, jis paviršinis ir kyla iš besimainančių, šviečiančių ir žybsinčių formų estetikos arba iš fizinių raiškos priemonių – darbą „Sun‘s surface“ (bendraautorius Jurgis Lietunovas, 2023), kurio ekrane su stiklo lęšiu sukasi tarsi liepsnos nušviesta medžio viršūnė (čia susiduria intensyvus grožis ir apie naujas epochas liudijantis siaubas), autorė sulygina su būrėjos krištolo rutuliu. Tačiau maginė potekstė gali būti gilesnė – XIX a. ir XX a. pradžioje didelė dalis visuomenės nesinaudojo elektra kasdieniame gyvenime. Natūralu, jog kaip nepažįstama ir galinga jėga ji turėjo mistinių ir maginių atspalvių – buvo tikima, jog elektra gali pražudyti gyvuosius ir prikelti mirusiuosius. Nors šiandien vakarietiškose kultūrose toks manymas nebevyrauja, mitas sugriautas, o elektra tapo kasdienybės dalimi, ji vis dar gali kelti mumyse baimingą pagarbą – galbūt ne tik dėl keliamo pavojaus, bet ir to, kas užkoduota mūsų kolektyvinėje atmintyje?

Paroda eksponuojama Vilniaus universiteto Idėjų observatorijoje ir yra fiziškai išskaidoma į dvi dalis, antrajame aukšte su kupolu eksponuojant didesnio formato kūrinius. Pirmajame uždengiamos langų nišos ir lankytojai naviguoja tamsoje, kurią perskiria tik kūrinių švytėjimas arba telefono žibintuvėlio blyksniai, bandant perskaityti informaciją darbų etiketėse.

Pasirinkimas užtemdyti erdvę – ir logiškas, ir efektingas. Sterilioje parodų erdvėje kūriniai atrodytų gerai, tačiau tikrai ne taip įspūdingai. Baltos galerijos sienos sugertų vidinę darbų šviesą, jie prarastų švytėjimą ir paslaptį (galiu tai rašyti užtikrintai, nes antrą kartą lankantis parodoje, viena iš langus dengiančių marškų buvo nukritusi ir tamsos nebeliko). O dabar Povilanskaitės darbai praplėšia tamsą ir švyti joje ne tik kaip mokslo ir meno, bet ir kaip maginiai objektai.

Dalies pirmame aukšte eksponuojamų menininkės sukurtų objektų fizinis būvis gana paprastas, pavadinčiau jį net „pirminiu“ – prie „Helium Flash“ (2024) savo užrašuose pasižymėjau „gimda“, o prie „The Thecosomata“ (2024) – „medūza“ (dar galėtų būti smegenys?). Nepaisant išorinės kūrinių fizinės formos paprastumo ir tą paprastumą siejančio panašumo, pastaraisiais darbais tyrinėjamos gana skirtingos temos. Pavyzdžiui, iš chromuoto nerūdijančio plieno, stiklo ir helio sukurtas „Helium Flash“ „žymi kritinį žvaigždės gyvavimo ciklo momentą, sukeldamas termobranduolinę reakciją, kuri formuoja žvaigždžių kūnų likimą“, o Plutarcho „De Sollertia Animalium“, Leo Lioni „Parallel Botany“ ir istoriniais elektros tyrinėjimais paremtas „The Thecosomata“ (metalas, stiklas, ksenonas, elektrodai) kviečia apgalvoti energijos ir gyvybės reikšmes. Kaip atrodytų pasaulis, kuriame net ir pačios subtiliausios formos turėtų dinaminę galią?

Beje, mažas pastebėjimas prieš peršokant į antrą ekspozicijos aukštą – kūrinys „Conductive“ (2024) iš esmės yra instaliacija, turinti skleisti elektros, karščio, nutrūkusios elektros linijos natas. Tik aš, deja, nieko nebūčiau pastebėjusi, jei ne etiketė. Galbūt kitoje erdvėje kvapas būtų atsiskleidęs labiau, tačiau observatorijoje jis ištirpsta ar susimaišo su kitais čia tvyrančiais. Senuose Vilniaus pastatuose jų tikrai netrūksta.

Antrame aukšte eksponuojami darbai „Taming“ (sukurtas bendradarbiaujant su Pia Glassworks, 2024) ir „Self-ignite“ (metalo darbas – Synthtati, pirminis šablonas – Szilvia Bolla, 2024) man patiko labiausiai dėl savo intensyvaus vizualumo, sintezės su erdve ir galimybės fantazijai nujudėti net toliau, nei leidžia pirminė idėja. Iš stiklo, argano ir elektrodų pagamintas, video žaidimų įkvėptas kardo-sparnų hibridas „Taming“ kalba apie laukinį ir nenuspėjamą elektros pobūdį, o aš galvoju, kad jis galėtų būti ir keistas vandenyno padaras, kokius matome per LRT sekmadieniais ir negalime patikėti, kad tokie giliai gyvena.

„Self-ignite“ tyrinėja savaiminio užsidegimo fenomeną ir yra įkvėptas šešiasparnės dieviškos būtybės – serafimo. Hebrajiškai „saraph“ reiškia „degantis“. Darbo aprašyme taip pat teigiama, jog kūrinys gilinasi į šviesos, kaip autonominės būtybės, savybes, taip pat išieškodamas įsikūnijimo būsenas, kalba apie ryšį tarp (dangiškųjų) kūnų ir mašinų. Tie patys sparnai dar gali tapti ir priemone kurti Lichtenbergo figūras, primenančias iškrovos fraktalus ar kelti asociacijas su vėl madingų tribal tatuiruočių estetika.

Kitaip tariant – darbe sutelpa daug sluoksnių ir posluoksnių, iš kurių suformuojamas amžinai liepsnojantis angelas-žmogus-mašina mechaniniais sparnais – su tokiais net Ikaras nenukristų iš dangaus aukštybių. Man buvo smagu įsivaizduoti, kad konstrukciją sukūrė vizionieriškas (ir gal šiek tiek išprotėjęs?) mokslininkas, savo observatorijoje/mokslinėse dirbtuvėse eksperimentuojantis su įvairiausiomis medžiagomis, konstrukcijomis, idėjomis. Galbūt prie tokių vizijų prisidėjo ir observatorijos bokšte tvyrantis karštis.

Abu kūriniai meta įmantrius šešėlius ir formuoja ant sienų ir ant gražaus medinio observatorijos kupolo ne mažiau įspūdingus piešinius. Darbų ir erdvės sintezė šiuo atveju sukuria unikalų produktą – bet kur kitur tas pats kūrinys atrodytų visai kitaip, lygiai kaip ta pati erdvė rodytųsi nepažįstama, būdama užpildyta kitais objektais. Panašiai jaučiausi ir lankydamasi Pakui Hardware parodoje „Uždegimas“ Taikomosios dailės galerijoje, o paskui žiūrėdama dokumentaciją iš Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje. Kūrinys tas pats, bet potekstės ir jausminiai elementai jau kiti. Atrodo, kad Emilijos Povilanskaitės darbai ir Vilniaus universiteto idėjų observatorijos erdvės labai tinka vieni kitiems – čia sklandžiai į vientisą masę susilipdo tiek vizualumas, tiek pagrindinė idėja ir po ja galinčios glūdėti potekstės, o kažkur tarpinėje stotelėje gali susitikti menas ir mokslas.