Medžiagiškumas sugadintas potencialu

Kai jau mokėjau skaityti, perskaičiau eilėraštį apie zuikius, kurie nusprendė atidaryti mokyklą. Vieno posmo dalis man itin įsiminė – kaip mama zuikė ruošė sūnų į mokyklą: siuvo jam kelnes, liemenę ir liemenėje kišenę.

(Siuvo kelnes ir liemenę

O liemenėje – kišenę)

„O liemenėje – kišenė“. Nuo to laiko ši frazė niekaip nepaliko mano galvos. Prie drabužio prisiūtoje kišenėje slypi ypatingas džiaugsmas. Ką ji gali paslėpti? Kas joje bus? Kaip ji užbaigta? Kaip kišenė pakeičia drabužio išvaizdą?

Mėgaujuosi drabužių kūrimo procesu. Sugretinus siūlių užlaidas, jas išvertus į blogąją pusę – plokščias audinio gabalas virsta tuo, ką galima dėvėti. Kur dėvėti? Pabusti drabužyje. Išeiti laukan dėvint drabužį. Būti savimi arba kitu. Būti čia ir dabar. Švęsti. Iš reikalo. Iš kuklumo. Per pietus. Miegant. Aš esu ten, kur esu apsirengusi. Bet kas yra mano drabužiai, kai aš jų nedėviu?

Sukrauti ant kėdės, numesti ant lovos, sugrūsti į skalbimo mašiną, besisupantys ant kabyklos.

Drabužių esmė slypi ten, kur jie egzistuoja, be mūsų poreikio juos turėti. Man norisi atskirti save (menininkę) nuo mano kurtų drabužių. Noriu matyti juos savo ribotume ir noriu vystyti savo praktiką kaip sąmoningą bandymą kurti drabužius, atskirai nuo savęs.

Drabužis turi daug vertingų savybių, į kurias neatkreipiame dėmesio, kuomet laikome jį tik preke, turinčia piniginę vertę bei lengva ranka išmetamu daiktu. Mane domina drabužių biografija, veiksnumas ir materialumas (Brugemann, 2018), kuomet drabužiai egzistuoja patys sau, o ne tam, kad atstovautų savo industrializuotą kapitalistinę prasmę.

Tačiau daug darbo atliekama laike.

Prabėgus trims žiemos mėnesiams, norėjau apžvelgti savo rezidencijos projektą, kurį vykdžiau Vilniuje, SODAS 2123 erdvėje. SODAS 2123 – „Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos (LTMKS) inicijuojama bei kuruojama bendruomeniškumo ir savivaldos principais veikianti erdvė“. Ji buvo įsteigta 2019 m. ir nuo to laiko joje buriasi tyrėjai ir tarpdisciplininio meno kūrėjai, kurie savo praktikose eksperimentuoja, ieško netikėtų formatų ir reaguoja į kultūrines, socialines, geopolitines, ekologines aktualijas. SODAS 2123 vykdo rezidencijų programą, kurioje dalyvavau su pasiūlytu projektu – sukurti bendruomenės garderobu ir įgyvendinau jį 2022 m. per tris rudens rezidencijos mėnesius.

SODAS 2123 bendruomenės garderobą įsivaizdavau kaip rankų darbo drabužių seriją gyventojams ir SODAS 2123 lankytojams, sukurtą remiantis stebėjimo metu atrastomis įžvalgomis apie kasdienę erdvių veiklą, rutiną ir vykstančius renginius. Bendruomenės garderobas skirtas dalintis, todėl kasdien jis gyvuoja puoselėdamas bendrumo jausmą bei fiksuodamas bendruomeniško elgesio augimo žymes.

Apsirengimas tampa nesąmoninga dienos dalimi ir įgaudamas kitokio pobūdžio dėmesio, deformuojasi arba tampa įprastos rutinos dalimi. Pasiskolinusi Charlie Porter idėją, jog „tai, ką dėvi menininkai, gali būti jų kūrybinės praktikos dalimi“ (Porter, 2021), siekiau, kad garderobas praplėstų rutinos supratimą ir pasirengimo jausmą bei pakeistų požiūrį į apsirengimą tam tikrai progai. Ar tai būtų galerijos atidarymas, į kurį vėlgi nėra kuo apsirengti siekiant atrodyti reprezentatyviai, ar spaudimą keliantis svečių apsilankymas studijoje, o galbūt spontaniškas atpalaiduojantis dušas įrengiant naują parodą. Apsirengimas čia suprantamas kaip smagus žaidimas, todėl šio garderobo drabužiai papildo gyventojus ir įtraukia juos bei kitus lankytojus į rutinišką, absurdišką arba ypatingą kasdienę veiklą su specialiai tai progai pasiūtu drabužiu.

Užėję į SODAS 2123 rezidencijų aukštą, pamatysite garderobą, pakabintą ant kabyklos, ir tarp malonių spalvų masyvo beveik iš karto pastebėsite signalizuojančias baltas etiketes. Prie kiekvieno drabužio yra prisiūtos didžiulės etiketės, kurios suteikia informaciją apie jo sukūrimą ir paskirtį, medžiagos sudėtį, priežiūrą ir dėvėjimo progą. Ši veikia labiau kaip bendruomenės paskatinimas, tačiau neapibrėžia vienintelės drabužio paskirties. Mėlynos spalvos džinso kelnės instaliavimui nėra būtinai skirtos tik šiam tikslui – jas dėvint galbūt galima sutikti naujus rezidentus bei išdalinti jiems studijų raktus. Universalaus dydžio sujuosiamas ruoželinio audinio sijonas gali būti dėvimas studijos vizito metu, arba norint atrodyti geriau pasiruošus susitikimui kavinėje pietų metu. Rudos lyg pakavimo popierius kelnės puikiai tiks jei ką tik apsiliejote kava ir reikia kuo skubiau persirengti. Be to, dėvėdami jas drauge su derliaus liemene, viso ant savęs turėsite net dešimt kišenių. Galbūt sveikinimų apykaklė yra vienintelis drabužis, kurio pritaikymas ne toks lankstus, tačiau jo ribos gali būti praplėstos, kai jį dėvi šuo ar kas nors kitas, ieškantis priežasties būti užkalbintu. Prijuostė pietums gali apglėbti jūsų kūną per pietus ar vakarienę, kavos pertraukėlę ar tvarkant studiją. Jei kas nors lankosi parodos atidaryme, galima dėvėti ryškiai rožinį švarką, kuris padės išsiskirti iš minios ir būti lengviau pamatytam draugų, arba apsivilkti ypač puošnią ultravioletinę suknelę su nėrinių intarpais, norint pasijusti ypatingai net ir niūrią darbo dieną.

Pagrindinė bendruomenės drabužių spintos taisyklė yra ta, kad kiekvienas gali ateiti ir paskolinti drabužį, su sąlyga, kad jis bus prižiūrimas ir grąžinamas atgal. Tačiau garderobas skirtas dėvėti tik SODAS 2123 teritorijoje – esant bet kurioje iš dviejų pastatų komplekso erdvių ir jos apylinkėse. Ši taisyklė apibrėžta tam, kad garderobu būtų aktyviai dalinamasi ir jis būtų atpažįstamas būtent SODAS 2123 bendruomenės ir lankytojų, o ne mieste. Įvietintas garderobas taip pat yra išbandymas, apribojantis ir leidžiantis išlaikyti koncentruotą idėją apie tai, kaip jis veikia kaip bendruomenės skatinimo priemonė ir metodas.

Nepriklausomai nuo to, ar kas nors nuomojasi, gyvena, kitaip dalyvauja ar tiesiog lankosi SODAS 2123 pastatų teritorijoje, visiems vienodai leidžiama naudotis ir dalintis garderobu. Tai yra bendra iniciatyva, todėl pasiskolintą rūbą turi prižiūrėti kiekvienas jo nešiotojas, ir dėvėti bei prižiūrėti jį tvariai. Toks ketinimas atskleidžia vertę ir potencialą, kurį tekstilė išlaiko savo medžiagiškoje būsenoje.

SODAS 2123 garderobui pasirinktos spalvos ir medžiagos yra visiškai atsitiktinės, ir planuotos buvo tik iš dalies. Audiniai įsigyti iš audinių parduotuvės sandėlio, kuris 2014 metais užsidegė ir dalis jame laikytų audinių buvo sugadinti. Paveikti gesintuvų ir vandens purkštuvų ar išblukę nuo tiesioginės šviesos, audiniai, siuvimo priedai ar vis dar tinkamos naudoti atraižos buvo parduodamos už simbolinę kainą. Paskatinta audinių išgyvenimų ir atstumties, sumaniau išnaudoti jų unikalų medžiagiškumą, autentiškus defektus ir sugrąžinti juos atgal į naudojimo ciklą, iš jų sukuriant drabužius. Todėl netolygus audinio raštas ant mėlynos prijuostės ir marškinių nėra specialiai sukurtas, o iš tikrųjų likusį žymė dėl gaisro gesinimo metu subėgusių greta sukrautų audinių spalvų.

Straipsnio „Atliekų poetika: šiuolaikinė mados praktika švaistymo kontekste“ (The Poetics of Waste: Contemporary Fashion Practice in the Context of Wastefulness) autorės tiria, kaip sukuriant pakylėjantį kontrapasakojimą apie atliekas per sugadinimo, susidėvėjimo ir švaistymo estetiką, atsiskleidžia visas potencialas tyrinėti gamybos metu išmestas medžiagas. (Binotto ir Payne 2017). Rezidencijos projekto vykdymo metu panaudojau išmestos medžiagos potencialą ir perdariau jas į nešiojamą drabužį, paprasčiau tariant – perdirbau. Tačiau šį procesą pavadinti tiesiog perdirbimu man atrodo nuvertinančiai. Atrodo, kad terminas „perdirbimas“ užgožia tikrąją proceso esmę. Nuo sąmoningos medžiagų paieškos iki konkretaus medžiagos įtraukimo į vykdomus projektus bei galiausiai iki įgūdžių ir žinių, kurių reikia norint rasti teisingą būdą (bet tai nereiškia, kad yra ir kažkoks neteisingas) tinkamai ir holistiškai panaudoti jos potencialą. Šis procesas mano praktikoje beveik tapo nauja metodika, kuri skiriasi nuo perdirbimo. Šį metodą labiau suprantu kaip kelią praktikoje, kuris atsitraukia nuo dizaino kūrimui tik gamybai, ir leidžia dirbti lėtai bei vertinant medžiagą, su kuria yra dirbama, o tai vėliau atsispindi ir yra apčiuopiama baigtame kūrinyje. Dažnai kyla baimė, kad panaudota medžiaga nebus vertinama taip pat kaip nauja, nes išmokstama, jog medžiagos naujumas yra grožio ir vartojamo gaminio žymeklis. Vis dėlto, mano manymu, tikrasis grožis slypi potenciale, kuo tai gali tapti.

Filosofas Villem Flusser kaip pavyzdį apibūdinti kūrybos procesus naudoja žodį tekton, kuris išvertus iš graikų kalbos reiškia baldininką arba stalių, glaudžiai susijusį su tuo, ką dabar suprantame kaip žodį „technika“. Čia žaliavą formuoja technikas ir dėl to forma atrodo matoma (Flusser ir Cullars, 1995). Vadovaujantis šia logika, medžiagos potencialą formuoja technikas ir dėl to gali atsirasti įvairių jo matomų formų. Iš dalies, šis potencialas tampa atpažįstamas tarp prekių, kurias žino kiekvienas, gyvenantis postindustrinėje visuomenėje. Flusser toliau aiškina: „Pagrindinis Platono prieštaravimas menui ir technikai yra tas, kad teoriškai intuituojamos formos (idėjos) yra išduodamos ir iškraipomos, kai jas įkūnija materija“. (Flusser ir Cullars, 1995). Remiantis šiuo prieštaravimu, menininkas arba kūrėjas (technikas) tam tikra prasme apeina jau egzistuojančias medžiagų idėjas ir apgaudinėja žiūrovą savo technika, skirta jas iškraipyti (Flusser ir Cullars, 1995). Mano požiūriu, ši konkreti gudrybė paskatina įsitraukti į kūrybinį procesą ir sukelia pasipriešinimą egzistuojantiems dizaino principams, išmoktiems mados dizaino studijose. Man tapo įprasta nuolat ieškoti, ką būtų galima „išgauti“ iš turimos medžiagos, kas sukurtų tokią naujumo iliuziją, apie kurią įprasta galvoti žiūrint į dizaino gaminius. Mane nuolat motyvuoja iššūkis sukurti drabužį, pavyzdžiui, iš siekio tikslingai pratęsti išmestų tekstilės atliekų gyvenimo ciklą.

SODAS 2123 garderobo projektas man pasiūlė kūrybišką savęs aktualizavimo jausmą. Tai man suteikė erdvę įgyvendinti idėją, kuri užgimė iš mano praktikos ir augo, kol galėjo materializuotis. Rasti viskam vietos ir laiko per 3 rezidentūros mėnesius buvo grįžtamąją vertę turintis procesas, tiek dėl to, kaip atrodė baigtas projektas, tiek kaip jis buvo priimtas. Praėjus dar trims mėnesiais vis sulaukiu grįžtamojo ryšio iš dėvinčių bendruomenės spinta ir tai yra tai kas skatina ieškoti tolimesnių tęstinumų. Esu dėkinga SODAS 2123 kuratorių tarybai už paramą ir už priėmimą į rezidenciją bei bendruomenės nariams už dalyvavimą Visvaldo Morkevičiaus užfiksuotoje projekto dokumentacijoje.

Nuorodos:

Brugemann D. (2018), “Dissolving the Ego of Fashion: Engaging with Human Matters”, Artez Press
Binnotto C., Payne A.(2017) The Poetics of Waste: Contemporary Fashion Practice in the Context of Wastefulness, Fashion Practice, 9:1, 5-29, DOI: 10.1080/17569370.2016.1226604
Porter C.(2021) “What artists wear”, Penguin Books
Flusser, V., & Cullars, J. (1995). On the Word Design: An Etymological Essay. Design Issues, 11(3), 50–53. https://doi.org/10.2307/1511771

Iš anglų k. vertė Ugnė Andrijauskaitė

Nuotraukos: Visvaldas Morkevičius