Marijos Sučilaitės ir Urtės Bakaitės paroda „Augti tyliai“ galerijoje „Akademija“

2020 m. birželio 26 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Birželio 30 d. 18 val. galerijoje „Akademija“ pradeda veikti Marijos Sučilaitės ir Urtės Bakaitės paroda „Augti tyliai“.

,,Augti tyliai’’

Gyvenimas skubančiame pasaulyje, mirgančiame nuo vaizdų gausybės, mažinančios pastabumą bei skatinančios pasyvumą, ragina atsigręžti į gamtą ir trumpam sustoti. Parodoje ,,Tyliai augti’’ ekponuojame tylius ir ramius kūrinius, atspindinčius žmogaus ir gamtos santykį, besiskleidžiantį per augimo procesus.

Pirmoje parodos dalyje žiūrovui siūlome pažvelgti į pelkę – unikalią gamtos terpę, nevaržomą sienų, nesumanipuliuojamą ir neatskiriamą nuo kitų gamtos ekosistemų. Sunkiai kontroliuojama, mutuojanti ir prieštaringa pelkė išlaisvina mūsų kaitai pasiduodančią vaizduotę. Liūliuojantys ir hipnotizuojantys vaizdai įtraukia ir palieka mus tarpe tarp regimybės ir neregimybės. Pelkė yra mūsų gamtinis savitumas ir kartu būsena, kai prarandame stabilumą ir atsiduriame akistatoje su nežinomybe. Įgavę laisvę nuo tikrovės ir pasilikę su savimi, galime save perkurti, perkonstruoti. Tyrinėdamos šį gamtinį ir filosofinį fenomeną, mes atrandame estampo procesus, įkūnijančius pelkės egzistavimo dėsnius – sluoksniavimą, konservavimą, filtravimą bei smulkių dalių ir didelių plotų bendrabūvį. Daug kantrybės ir atsidavimo reikalaujančiu darbu mes įprasminame savo persikūrimo laiką dideliuose raižinių formatuose, kurie paskatina žiūrovą patirti savo asmeninį santykį su pelkės paviršiais ir gelmėmis.

Antrojoje parodos dalyje žiūrovas kviečiamas užsukti į besiformuojantį privatų sodą. Kontempliatyvios gamtinės terpės egzistavimas sąlygojamas gamtinių išteklių, šviesos bei žmogaus
prisilietimo, sujungia buitį ir būtį, praktišką kasdienybę bei dvasinį ilgesį. Buvimas sode yra neatsiejamas nuo ilgo augmenijos stebėjimo bei augimo laukimo. Kiekvienais metais atsinaujinantys augalai kartu prikelia ir prisiminimus, taip primindami istorijos permąstymo galimybę, šeimos santykius, augimo ir tęstinumo dėsnius. Vegetaciniai ciklai, pasikartojantys, bet niekada nenustojantys suktis, įprasmina asmeninį augimą kaip nesiliaujamą kismą.

Apie autores

Darbas dviese turi daug privalumų. Vienas jų – įsipareigojimas, kuris, nors ir skamba kontraversiškai nepriklausomo menininko kontekste, yra pasitikėjimo saitas, garantuojantis įdomesnį darbą ir nepaliaujamą dalinimąsi patirtimis. O dalinamės jau ilgai – beveik 14 metų, nuolat painiojamos dėl fizinio panašumo, kurį tikriausiai iš dalies lėmė kartu praleistas laikas mokantis, dirbant ir ilsintis, keliaujant ar sėdint pajūryje. Būtent laikas yra labai svarbus mūsų darbuose – kaip proceso dalis, kaip investicija į draugystę ir bendrų tikslų siekimą. O siekis mūsų paprastas – matyti pasaulį gražesnį, geresnį gyventi. Todėl kuriame estampus, lėtai ir meditatyviai, kol paraleliai pasaulis skuba ir gamina begales naujų paveikslų. Jaunosios kartos menininkės, gimusios 1995 metais, Marija Sučilaitė ir Urtė Bakaitė kartu mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, vėliau studijavo ir 2018 m. baigė grafikos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *