Lino Jusionio tapybos paroda „Anapus laiko, laukiant kol tai nutiks“ galerijoje „Galerija XX“ Panevėžyje

Balandžio 24 d., penktadienį, 17.00 val., LDS galerijoje „Galerija XX“ (Laisvės a. 7, Panevėžys) atidaroma jaunosios menininkų kartos atstovo Lino Jusionio tapybos paroda „Anapus laiko, laukiant kol tai nutiks“.

Autorius parodą pristato taip: “Parodos pavadinimas “Anapus laiko, laukiant kol tai nutiks” yra paimtas iš to paties pavadinimo tapybos darbų ciklo, kuris yra eskponuojams parodoje. Jis  yra sugalvotas kaip laiko nuoroda apibūdinanti specifinę pasakojimo erdvę, kurią galima suvokti kaip vienijantį mano tapybos darbų faktorių. Ši pasakojimo erdvė atsiskleidžia ( yra konstruojama) per santykį tarp vaizdinio, jo pasakojamo siužeto ar reikšmės, bei kuriamo emocinio erdvės ir laiko pojūčio. Mane domina mintys, kurias mes projektuojame į vaizdinį ir tai, kaip vaizdinys tuo pačiu metu jas priima ir joms priešinasi. Persekiojantys kasdienybės vaizdiniai, seni ir visai švieži prisiminimai ir motyvai iš daugiau ar mažiau žinomų istorijų yra naudojami konstruojant isivaizduojmus peizažus, kurie tampa  asmeninių patirčių projekcija. Šie motyvai yra fiksuojami ir žiūrovui peteikiami parodoje eksponuojamoje knygutėje.  Abstrahuoti erdvės vaizdiniai funkcijonuoja kaip pasakojimo ar įvykio pakaitalas.  Pasakojimai ar įvykiai atrodo labai migloti, tačiau šis miglotumas pabrėžia vaizdinių autonomiškumą, ir neartikuliuotų patirčių svarbą minčių topografijoje. Šios neartikuliuotos mintys primena utopinius ar nostalgiškus pasakojimus, kuriuose įvykis yra išstumiamas sustabdyto laiko emocijos.
Pagrindinė problema, kuri nuo pat pradžių domino mane, yra klausimas ar vaizdinys gali funkcijonuoti kaip nurodantis į kažką autentiško, ar jis iš principo lieka savireferentiškas ir dėl to savotiškai nebylus. Paveikslą aš suvokiu kaip sistemą, kuri atsiranda bandant iš atskirų mintyse užstrigusių ir nuolat persekiojančių vaizdinių sukonstruoti prasmę įgaunančią visumą. Tai šiek tiek primena mėginimą papasakoti savotišką istoriją. Tačiau dėl pasirinkto vaizdavimo fragmentiškumo ir sprendimo visiškai išgryninti percepcijas paveikslas tampa labai efemerišku ir iš tiesų pasakoja tik pats save. Jis pasakoja ne kažkokią istoriją, o tai kaip jis pats yra konstruojamas. Paveikslo elementai leidžiasi apibūdinami tiek kaip kuriantys aplink save asociacijų tinklą, tiek kaip visiškai autoreferentiški. Nei vienai iš šių kraštutinių alternatyvų nėra suteikiamas prioritetas. Taip konstruojamas kūrinys funkcijonuoja kaip sau pakankama laisvai interpretuojamų elementų sistema nesiekianti perteikti jokios iš anksto užprogramuotos prasmės, kuri būtų anapus kūrinio.”

Paroda veiks iki gegužės 13 d.