Leonoros Kuisienės meninės knygrišybos paroda „Laikas" galerijoje „Ars et mundus“

Rugsėjo 20 d., ketvirtadienį, 18.10 val. galerijoje „Ars et mundus” (A.Mapu g. 20, Kaunas) įvyks Leonoros Kuisienės meninės knygrišybos parodos „Laikas” atidarymas.

 Knygrišyba, kaip amatas ir menas, žinoma nuo senovės. Jos kelias beveik toks pat senas ir ilgas, kaip ir pačios knygos. Tačiau mūsų laikais, kuomet spausdinto žodžio tradicija vis labiau išstumiama elektroninių jos pakaitalų, knygrišybos tradicija taip pat po truputį grimsta užmarštin. Senovėje buvusi kasdiene būtinybe šiandien knygrišyba tampa egzotika ir prabanga, tačiau šios šakos egzotiškumas turi ir žavesio. Nūdieniame perteklinės informacijos amžiuje žmogus nori nenori ima ilgėtis kažko jaukaus, malonaus, dvelkiančio egzotika ir laiku, kuris netiksi, ragindamas lėkti užsiimti praktiškesniais dalykais, o sustoja, leisdamas pasidžiaugti žavingomis akimirkomis, sustabdytomis Leonoros Kuisienės stotelėse. Stotelė − tai ta akimirka, kai, nelyginant Faustas, velniui sielą parduotum, kad tik sustabdytum jos žavesį. Kasmet po vieną įrišamos L. Kuisienės stotelės turi sustojusio laiko – sugedusio laikrodžio mechanizmą. Apie laiką ir visa paroda.

Pasak Chorchė Luiso Borcheso, „skirtingai negu Niutonas ar Šopenhaueris, jūsų protėvis netikėjo absoliučiu ar vieningu laiku. Jis tikėjo begalybe laikų, svaiginančiai augančiu tinklu išsiskiriančių, susiliejančių ir paralelių laikų. Šis laiko tinklas – kurio gijos priartėja viena prie kitos, išsišakoja, susipina ar nepaiso viena kitos per amžius – apima kiekvieną galimybę. Daugumoje tų laikų mes neegzistuojame. Kai kuriuose esate jūs, bet ne aš, kituose esu aš, o jūsų nėra, dar kituose esame abu.” Kaip Ch. L. Borcheso sampratoje nėra absoliutaus vieningo laiko, taip L. Kuisienės knygrišyboje nėra vienintelės nedalomos meninės raiškos: išgyventos patirtys pinasi tarpusavyje, sukeldamos naujas kūrybines mintis, idėjas, turinius ir formas.

Puoselėdama tradicinės knygrišybos tradicijas, menininkė kartu tiesia ir naujus kelius šios šakos ateičiai. Pagrindinė Leonoros veiklos sritis − konceptualioji, eksperimentinė knyga, knyga-objektas, knyga-idėja, kurioje svarbiausia − minties raiška, jos fiksacija ir žiūrovus įtraukiančiame procese gimstančios interpretacijos. Tačiau ne mažiau Leonorai svarbi ir tradicinė meistrystė. Net atitoldama nuo tradicinės knygos, ji vis tiek nori išlaikyti ir technines knygrišybos subtilybes, yra puikiai įvaldžiusi kone visas įmanomas knygrišybos ir meninės odininkystės technikas nuo Lietuvos knygrišyboje beveik nebenaudojamos auksavimo technikos, nepriekaištingai įvaldytų odos raukimo, karpymo, tonavimo, deginimo, reljefų, kaltukų technikų bei tradicinių rišimo būdų ir įvairiausių jų interpretacijų iki autorine technika kuriamų odos skulptūrų. L. Kuisienė odinių knygų viršelius apipavidalina nenaudodama presuojamų klišių, ji viską iškalinėja kaltuku. Kaip pati sako, pagal savo pasaulėjautą jaučiasi gimusi 19 amžiuje, dėl to ir jos pasirenkamos technikos bei kūrinių stilistika yra tarsi to laiko blyksnis dabartyje.

Be vienaip ar kitaip su laiku susijusių kūrinių, tiltus tarp laikų begalybės parodoje ties ir autorės dukros nuotraukos, įamžinusios Leonorą kūrybiniame procese.

Paroda veiks iki spalio 3 d.