Leidžiu sau žaisti

Fotografę Janiną Sabaliauskaitę kalbina menotyrininkė Agnė Narušytė.

Agnė: Janina, gimei Lietuvoje, dabar gyveni Anglijoje, Niukasle. Kodėl išvažiavai?

Janina: Išvažiavau baigusi mokyklą – studijuoti fotografijos į Sanderlando universitetą. Jau žinojau, ko noriu. Ir man pasisekė, nes universitetas turi profesionaliai įrengtas analoginės fotografijos laboratorijas. Ten tiesiog įsimylėjau analoginę fotografiją – ir spalvotą, ir nespalvotą. Galimybės buvo labai plačios. Dėstytojai – praktikuojantys menininkai ir teoretikai. Nuo pradžių jaučiau, kad patekau į stiprią studijų programą. 

Agnė: O dabar ar nekyla minčių sugrįžti?

Janina: Būdama ten galiu sau leisti veikti čia. Nuolat apie tai galvoju. Buvimas „tarp“ leidžia daug išmokti, jaustis laisvai, pritaikyti patirtis skirtinguose kontekstuose, atvirai tyrinėti, plačiau matyti pasaulį. Tikrai žinau, kad noriu labiau įsitraukti į meno vyksmą Lietuvoje – mokyti jaunus žmones analoginės fotografijos ir kuruoti, fokusuotis į queer feministinę istoriją, kurti. Šiuo metu su draugais renkame techniką analoginės fotografijos laboratorijai, kuri, tikiuosi, bus prieinama. Čia bus saugu ir gera susitikti, dalintis idėjomis, mokytis vieniems iš kitų ir keistis patirtimi. Man svarbu kartu su bendruomene kurti galimybes būti matomiems, įamžinti savo patirtis, jausmus ir išgyvenimus.

Agnė: Seniai domiesi queer fotografija, surinkai įspūdingą fotoknygų kolekciją. Kurie menininkai tau padarė didžiausią įtaką? 

Janina: Studijuojant patraukė Nan Goldin, Roberto Mapplethorpe’o, Catherine Opie fotografija.
Persikrausčiusi gyventi į Niukaslą susipažinau su Kuba Ryniewicziumi, vėliau Phyllis Christopher, kuri mane supažindino su JEB, Del LaGrace Volcano, Jill Posener, Honey Lee Cottrell, Tee Corinne, Annie Sprinkle kūryba. Visai neseniai susipažinau su Roman Manfredi ir dalyvavau jos projekte „MES / MUS, lesbietės iš darbininkų klasės aplinkos britiškame peizaže“ (WE / US, Butches and Studs from Working Class Backgrounds within the British Landscape, kuruota kartu su Ingrid Pollard).

Man svarbi fotografija, kuri siekia pokyčio. Sisteminio. Visi šitie žmonės fotografavo ar fotografuoja savo aplinką ir savo kultūrą, savo draugus ir save, o man atrodo, kad tokios jautrios, atviros, queer bendruomenės reprezentacijos dar mažai yra Lietuvoje.

Džiugu, kad Veronikos Šleivytės fotografija – intymi, jautri ir šmaikšti, labai daug sluoksnių turinti – neseniai jūsų su Milda Dainovskyte atrasta. Atsispiriant nuo įkvėpėjų man svarbiausia dokumentuoti tai, kas vyksta dabar, savo aplinką. Domėtis žmogaus teisių procesais Lietuvoje, savo kūryba prisidėti prie man svarbių pokyčių.

„Pokyčių – gamtoje ir visuomenėje – pradžios nepastebimos. <…> Priimti, kad kai kurie klausimai neišsprendžiami, ir toliau nepaliaujamai tyrinėti man yra perspektyvus būdas užmegzti santykį su tikrove“ (Developments – in nature as well as in society – have unnoticeable beginnings. <…> Accepting the unsolvable nature of certain questions whilst continuing to research relentlessly is, for me, a viable way to engage reality – cituota iš Wolfgang Tillmans, Manual, 2007). Net žurnalas „Kreivės“, kurį pradėjome kartu su Laura Varžgalyte ir Vilniaus Queer festivaliu, leidžiamas, nes norėjosi suteikti platformą idėjoms, kritiškai reflektuoti praeitį, svajoti apie kitokią ateitį, dokumentuoti savo gyvenimą, kad jis išliktų kitoms kartoms. 

Agnė: Tam pačiam tikslui pasitelki ir fotografiją. 

Janina: Mane traukia žmonės, kuriems rūpi pokytis, jų istorijos, aistra gyvenimui, veiklos. Žmonės, kurie atvirai reiškia save. Per fotografiją kuriu ryšį, susipažįstu. Kartais kabu kaip tiltas tarp tų žmonių, kurie mane įkvepia, ir žmonių, kurie anų žmonių dar neatradę. Gal dėl to susidomėjau kuravimu. Man svarbu archyvuoti, dalintis atradimais, suvesti. Fotografuodama, mokydama, kuruodama galvoju, kad būdami matomi galime ką nors pakeisti per jautrų vaizdą.

Agnė: Kas tau yra jautrus vaizdas?

Janina: Tai santykis. Ilgalaikis ryšys. Fotografija suteikia vietą, prasmę. Man yra taip: o, koks žmogus! Mums reikia ką nors nuveikti kartu. Tiesiog mano galvoje nuolat kirba tokia mintis: kaip prisidėti prie pokyčių per kultūrą. Kaip tapti matomiems. Mes norim gyventi dabar, o ne visą gyvenimą kovoti už savo teises. 

Gal taip yra todėl, kad mes, queer žmonės, nelabai turim reprezentacijos ir ieškom signalų, simbolių, asmeniniuose archyvuose nugulusių vaizdų, kurie galbūt parodytų, kad mes buvom, jau seniai esam. Tiesiog norisi tyrinėti praeitį, ką puikiai daro „Išgir̃stì“ queer archyvo komanda – Viktorija Kolbešnikova ir Augustas Čičelis. Ištraukti iš užmaršties, kas buvo slėpta. Žinoma, reikia atsargiai interpretuoti ir jautriai ką nors teigti. 

Aš noriu rodyti queer joy, džiaugsmą, kurį patiriame kaip laimę būti kartu, veikti kartu ir jausti stiprų užnugarį. Kartu galim gana daug. Aš niekada nesu viena, nekuriu viena. 

Man svarbu dokumentuoti žmones emigracijoje, nuolat stengiuosi užmegzti su jais ryšį, užduoti klausimų, dalintis patirtimis. Pavyzdžiui, Dylanas – jis jau daugiau nei vienuolika metų gyvena ne Lietuvoje. Su juo susipažinau Vilniuje per „Baltic Pride“ 2022 metais. Į eitynes atsinešiau polaroidinį fotoaparatą. Norėjau fotografuoti žmones su plakatais. Mano dėmesį patraukė Dylano laikomas plakatas not gay as in happy but queer as in free Palestine. Taip ir priėjau prie jo. Dylanas buvo spalvingas, pasipuošęs, pradėjo kalbėti lietuviškai, sako: „Aš gyvenu Glazge.“ – „O aš gyvenu Niukasle, –sakau, – susitinkam.“ Ir susitikom Glazge praėjusią vasarą. 

Kiekvieno fotografuojamo žmogaus paprašau, kad pasidalintų kuo nors asmenišku apie save. Kai kurie nenori niekuo dalintis. O kiti – atvirkščiai, noriai pasakoja apie save. Kate ir Phyllis parašė žiauriai fainai. Su jomis susipažinau 2016 metais. Jos abi yra menininkės, tiria queer reprezentaciją ir įgalinimą. Kate šiais metais išleido knygelę apie įsivaikinimą būnant queer moterimi ir ką tai reiškia, ypač jei esi vyresnio amžiaus. Ta knygelė dabar yra LGBT archyve „Išgir̃stì“. Jos – mano šeima. Kai paprašiau kuo nors pasidalinti, jos parašė: „Susipažinusios Kate ir Phyllis susitarė, kad potyriai, o ne patogumas bus jų santykių moto“ (When Kate and Phyllis met they agreed that experience above comfort will be their relationship motto).

Arba štai Ajus, stovintis upėje, irgi pasidalino: „Esu Ajus, esu queer žmogus, esu (perdegęs) žmogaus teisių aktyvistas, esu kairysis – man svarbu tiek kolektyvinis, tiek asmeninis išsilaisvinimas ir solidarumas su skirtingomis kovomis su priespauda ir neteisybe. Esu vienas iš asociacijos „Trans Autonomija“ įkūrėjų ir pirmininkas (TRANS AUTONOMIJA: savęs apibrėžtis, kūno autonomija, orumas, solidarumas, depatologizacija; daugiau informacijos galite rasti čia: https://transautonomija.lt/).

O štai Agnė: „Kas būtų, jei tikėtume meilės galia viską pakeisti?“ (What if we believed that love has the power to change everything?)
Simona: „Mylėkim(ės) garsiai.“

Agnė: Bet parodoje tekstų nėra? 

Janina: Nėra, bet stengiausi kuo daugiau laiko praleisti galerijoje, kad galėčiau apie kiekvieną portrete matomą žmogų papasakoti. Štai Beatričė pasidalino: „Pamilti ir mylėti visada taip garsiai, kad niekas negalėtų to perrėkti.“ Jau seniai su ja tarėmės susitikti fotografijai. Mane žavi jos aistra motociklams. Primena Dykes on Bykes (lesbės ant motociklų). Potrete – ji ir jos pirmasis motociklas. Tai paskutinė diena, kai Beatričė turėjo tą motociklą, ant jo ją ir nufotografavau, kitą dieną jį pardavė. Tai atsisveikinimo portretas. Ir kartu – mudviejų gilesnis susipažinimas.

Janina: Pamenu, atvažiavau pavargusi, kaip tik tą rytą fotografavau Dovilę Dobravolskaitę Asvejos ežere. Beatričė pasiūlė arbatos, dar kartą aptarėm idėjas ir netrukus nuėjom fotografuoti. Po kurio laiko pajaučiau, kad jau turiu tą nuotrauką. Bet suabejojau, ar tikrai išėmiau apsauginę plokštelę iš savo vidutinio formato „Mamiya’os“. Tad įsidėjau naują juostą ir bandžiau atkartoti, ką buvau nufotografavusi. Aišku, jai nesakiau, kad taip įvyko – nenorėjau sugadinti ūpo. Tik grįžusi prisiminiau, kad mano fotoaparatas neveiktų, jei nebūčiau ištraukusi tos plokštelės.

Fotografuoju lėtai, nevadinu to fotosesijomis. Kai pajuntu tarpusavio ryšį, to žmogaus pasitikėjimą, kad kartu kuriamas atvaizdas išreikš jo (jos) būseną tuo metu, jo (jos) asmenybę, sustoju.

Agnė: Dabar man tavo portretai ima atrodyti lyg bendravimo stop kadrai.

Janina: Man smagu, kai fotografuojant žmonės užmiršta pozuoti, atsipalaiduoja, įsiklauso į savo kūną, tiesiog būna. Pavyzdžiui, Simona. Susipažinome naujametiniame vakarėlyje. Simona iškart mane užkalbino: „Kaip man patinka tavo fotografija!“ Aš apie ją nieko nežinau, bet akį patraukė jos gender non-conforming butch dyke savimi pasitikinti išvaizda. Sakau: „Man labai patinka, kaip tu atrodai, o tu taip kiekvieną dieną atrodai?“ Ji sako: „Taip, aš esu anglų kalbos mokytoja ir nekeičiu savo išvaizdos eidama pas mokinius, man žiauriai faina būti savimi.“ O ta šukuosena! Kirpimas „Gradacija“ (skin fade). Sakau: „Gal norėtum nusifotografuoti, kada turi laiko? Aš Lietuvoje dar kelias dienas.“ Ji sutinka, susitariame, kad fotografuosiu ją Bernardinų kapinėse, nes jai ten gera nueiti, kai norisi pabūti su savimi. Išsirinkome vietą, buvo apsiniaukę, ne toks kontrastingas apšvietimas. Ji išsitraukė cigaretę, o aš sakau: „Iš pradžių gal be cigarečių.“ Po kurio laiko peržiūrėjusi seriją nuotraukų su ja, supratau, kad nuotrauka su cigarete vis dėlto daug stipresnė, nes Simona stovėjo arčiau manęs. Ji didingesnė, ne taip susiliejusi su aplinka, jos asmenybė ryškiau matoma. Ir ta cigaretė, ta ranka…

Arba štai Agnė – prieš tai ją menkai pažinojau. Buvau ką tik parskridusi į Kauną, gėriau su tuometine savo mergina kavą vidiniame kiemelyje. Kaitino saulė. Atėjo Agnė, ji gyvena tame name, prisėdo šalia ir sako: „Janina, norėčiau atsisveikinti su šiais namais, nes ruošiuosi išsikraustyti. Gal tu galėtum mane kada nors nufotografuoti?“ Kaip tik po ranka turėjau fotoaparatą. Sakau: „Dabar, išgeriam kavą ir varom.“ Ir buvo labai smagu. Sakau: „Žaidžiam, reišk save.“ Ten buvo automobilis, apaugęs vijokliais – ji pradėjo su jais žaisti. Tada nuėjom pas ją į namus, dar nusifotografavom – toks praeities paleidimas.

O Aistę ir Vėją fotografavau legendinio „Lelijos“ siuvimo fabriko kieme. Norėjosi perteikti jų aistrą, žaismingumą, meilės ryšį. Vėliau visos kartu atrinkome kadrą, kur Aistė laiko Vėją. Kaip tik tokios fotografijos idėją turėjau seniai ir pagaliau atradau žmones, su kuriais galėjau ją įgyvendinti. Savo žmonių nevadinu modeliais, man norisi, kad bendradarbiaudami žmonės visų pirma atspindėtų save, o ne darytų vien tai, ką aš pasiūlau.

Agnė: Visada fotografijas atrenki kartu? Ar čia ir glūdi „Pasitikėjimas“, tapęs parodos galerijoje „Drifts“ pavadinimu?

Janina: Toks mano procesas. Kai nufotografuoju, nusiunčiu kuo daugiau nuotraukų, nes noriu grąžinti žmonėms jų atvaizdą. Aišku, pasakau, kuri nuotrauka man išsiskiria, bet dažniausiai būna, kad tas kadras ir jiems rezonuoja.

Su parodos pavadinimu neskubėjau, norėjau išjausti. Man svarbu buvo, kad kuratorė Laima Kreivytė pamatytų fotografijas gyvai. Aš dirbu su analogu, o atrankai siųsti galėjau tik skaitmeninius vaizdus. Kai ji Lietuvoje pamatė analoginius atspaudus, buvo didžiulis įspūdis. Ji sako: „Vardink po žodį, apie ką ši paroda tau.“ Vardinau, vardinau, vardinau, kol abi sustojome ties tuo pačiu žodžiu. Bet ir šiaip tai yra mano kūrybos pagrindas: atsiklausti. Man sako: „Janina, juk jau sakiau, kad gali naudoti šitą nuotrauką.“ O aš klausiu: „Ar tau nesvarbu, kur ji bus naudojama šį kartą?“ Visi šie žmonės yra mano draugai arba pažįstami, su kuriais stengiuosi palaikyti nuolatinį ryšį. Tas pasitikėjimas turi būti abipusis – aš jais pasitikiu, bet ir jie manimi pasitiki, kad nenaudosiu jų atvaizdo bet kam ir bet kur. Svarbus ir pasitikėjimas pačia galerija, žiniasklaida, kad atspindės, pateiks mus kokybiškai – pasitikėjimas, kad bus bendradarbiaujama, kad viskas bus daroma rūpestingai.

Pavyzdžiui, su Luiza ir Justina susipažinom, kai jos atsakė į mano kvietimą kuriant fotografijų seriją pirmajam „Kreivių“ žurnalo numeriui apie meilę, kasdienybę ir draugystę tarp LGBT+ žmonių. Jos pasikvietė mane į namus atšvęsti neįvykusių vestuvių.

Agnė: Kodėl neįvykusių?

Janina: Jos turėjo tuoktis Švedijoje, bet kadangi Lietuvoje nėra atitinkamų įstatymų, joms neleido. Prieš atvažiuodama susipažinti, šios istorijos nežinojau, bet jų meilės dokumentavimas buvo jų pačių dovana sau. Po trejų metų vėl pas jas apsilankiau. Tiesiog pamačiau, kad Justinos gimtadienis, pasveikinau. Atrašė, kad persikraustė, turi katiną. Sakau: „Noriu aplankyti, bet turiu nedaug laiko, nes ruošiuosi parodai. Bet gal jūs norėtumėte nusifotografuoti mano parodai?“ Labai apsidžiaugiau, kai sutiko, jaudinausi – jos man tokios svarbios, visoms tai buvo labai jautri akimirka. Galvojom, kaip nepadaryti klišės, parodyti daugiau nei išvaizda, atskleisti jautrumą, švelnumą, ryšį. Paskui jos man atsiuntė tris žodžius: „MEILĖ TIESIOG YRA.“

Yra parodoje ir mano asmeninis autoportretas, darytas Pietų Šyldse. Tai apie mane kaip kūrėją moterį, gender non-conforming lesbę. Man buvo svarbu parodyti save – kad esu fotografė, valdau situaciją. Tai susiliejimas su gamta, įsirašymas į istoriją.

Su šiuo autoportretu parodoje siejosi Ksenijos portretas, nes tai – ta pati erdvė Pietų Šyldse. Ji pati yra nuostabi menininkė, rašo apie queer kultūrą, jos bakalauro darbas „Lietuvos lesbiečių (ne)matomumas: perimant reprezentaciją į mūsų rankas“ (In/visibility of Lithuanian Lesbians: Taking Representation into Our Own Hands) buvo apie mano kūrybą, Veronikos Šleivytės archyvą ir filmą „Sangailės vasara“ (rež. Alantė Kavaitė, 2015). Jai svarbu būti matomai ir ji daug žaidžia. Norėjau ja pasidžiaugti, nes ji buvo šalia visus šiuos metus, kai daug kas vyko, daug kas keitėsi.

Parodoje pereiname iš vieno kambario į kitą. Ten – erotika ir gamtos fotografijos.

Čia peržengi aistros slenkstį, kaip pastebėjo mano draugė rašytoja Marija Šaboršinaitė. 

Ant sienos – Dovilės Dobravolskaitės portretai. Seniai norėjau ją nufotografuoti, nes man labai patinka jos išraiška. Ji vilki drabužį-kostiumą – odinius pakinktus (leather harness) ir grandininę kaukę (chain mask),  kuriuos pasidarė pati. Dar viena šios serijos nuotrauka išspausdinta „The British Journal of Photography“, kuriam daviau interviu (Gem Fletcher, „Queer New Wave“, BJP, 2023 m. gruodis, p. 125). Ji – savimi pasitikinti dyke. Klausiu: „Dovile, kaip tu norėtum, kad tave nufotografuočiau? Man svarbu, kad darytum tai, ką nori.“ Ji sako: „Man labai patinka vanduo, gal važiuojam fotografuotis naktį.“ Sakau: „Man patinka natūrali šviesa, gal važiuojam ryte.“ Dovilė pasiūlė Asvejos ežerą. Pakeliui buvo užrašas „Dvyliškis“. Iškart supratome, kad tai ženklas – esame tinkamoje vietoje. Visas ežeras buvo mūsų. Padarėme daug stiprių nuotraukų. Čia kalbasi mūsų abiejų fetish kink malonumo ieškojimai ir kūniškumas, seksualumas. Tokios nuotraukos dažniausiai daromos studijose, nes tai – tabu, o mes daikinam ežerą, atsiimame viešąją erdvę.

Priešais Dovilės portretus kabo mano pačios aistros įrankiai: botagas ir antrankių fotograma. Domiuosi BDSM kultūra (tai suvaržymas ir disciplina, dominavimas ir paklusnumas, sadizmas ir mazochizmas). Lietuvoje trūksta žodžių šiems dalykams išreikšti. Būtų smagu sukurti malonumo žodyną naudojant fotogramą kaip techniką.

O toliau – gamtos peizažai. Viskas prasidėjo nuo Tee Corinne serijos „Izidė ir Madona“ (Isis & Madonna, 1984–1985, dvigubi kadravimai, vulvos gamtoje). Vieną dieną važiavome rinkti „stebuklingų“ grybų Šatono (Chatton) kaime Nortumberlando grafystėje. Jų neradome, bet netikėtai pamačiau akmenis. Juose įžiūrėjau moters formą. Visiškai pasinėriau. Pradėjau fotografuoti.

Tuo metu jaučiausi gana vieniša, gamta man tapo mylimąja. Laima Kreivytė šias fotografijas gretina su Marija Gimbutiene. Man artimesnės menininkės Annie Sprinkle ir Beth Stephens, jos pasakė: „Elkis su gamta ne kaip su motina, bet kaip su mylimąja“ (treat nature not as a mother but as a lover). Annie ir Beth yra ekoseksualumo pradininkės. Jų darbai mane įkvepia. Gamta man suteikia gelmę tyrinėti. Tai labai erotiška. Moters kūnas pereina į geologinį kūną – man svarbu tai atvirai išreikšti. Mane tiesiog traukia šitie vaizdai, traukia juos tyrinėti, o kadangi tai abstraktu, visi čia gali pamatyti ką nors skirtingo. Pavyzdžiui, čia man primena mylimosios krūtis. Čia man primena mylimosios putę. Čia mylimosios pilvas. Tai erotiniai, jautrūs gamtos kūnų peizažai.

O fotografijų serija „Meilės guolis I–III. Kurta meilėje su Dovile Lapinskaite“ yra labiau apie malonumo suteikimą sau. Ir pakvietimas būti, žaisti, tyrinėti savo kūną. Fotografavome Žirmūnuose, žiemos saulės nubučiuotame bute 5-ame aukšte. Pamenu, turėjome nedaug laiko, nes vėl turėjau išvažiuoti, santykiai per atstumą vargino. Tai buvo vienas iš paskutinių kartų, kai ją fotografavau, o fotografavau nuo pat draugystės pradžios. Man labai svarbu mylėti atvirai, visada būdavo gera prie jos prisiglausti, jausti jos kūno šilumą – tai suteikdavo man saugumą. Norėjosi tai atspindėti. Fotografavau plačiakampiu objektyvu. Pamenu, kad šią seriją kūriau gavusi kvietimą į parodą „Balsai“ Rygoje (Voices/Balsis, kuratorė Mētra Saberova, 2022).

O štai čia fotografijos su mylimąja Jade Sweeting. Kai tik susipažinome, pamatėme, kad ant rankų tose pačiose vietose turime tokius pat apgamus – ilgai galvojau, kaip tai nufotografuoti. Norėjosi parodyti artumą, geismą, atspindėti mudviejų žaismingumą.

Agnė: Kaip kuri tokias atviras ir jautrias erotines fotografijas?

Janina: Aš – matytoja. Vaizdas man susikuria pirmiau, visa tai išjaučiu ir tada galvoju: su kuo galėčiau išbandyt šią idėją. Aišku, jeigu tai labai intymu, lengviausia ir įdomiausia tai daryti su žmogumi, kuriam jaučiu abipusį pasitikėjimą ir supratimą.

Visos tos erotinės nuotraukos yra su mylimosiomis. Man patinka prieiti arti, stebėti šviesą ant kūno, tyrinėti mudviejų fantazijas, perteikti aistrą, kurią viena kitai jaučiame, užčiuopti mūsų unikalų, autentišką ryšį juostoje, fotografijoje. Esu kaip kempinė, prisigėrusi vakarų lesbiečių fotografijos vaizdų, bet Rytų Europoje tokių vaizdų žinau mažiau ir man jų trūksta. Tad tai mane įkvepia kurti atvirą fotografiją nebijant, neužsibrėžiant ribų, rizikuojant, nes žinau, kad tokie vaizdai yra svarbūs mano pačios gyvenimo dokumentai, bet ir kitus įgalina dokumentuoti savus. Esu dėkinga Laimai Kreivytei, kad supažindino su jau mirusios estų menininkės Annos Stinos Treumund kūryba. Jos atvirumas traukia, ir nors jos nepažinojau, matau daug paralelių – smagu atrasti kai ką artimo buvus savo kontekste. Galbūt mano darbai įkvėps ką nors kitą ar išlaisvins. 

Agnė: Į kūrimo procesą įtrauki ir savo partneres. Kaip jos į tai reaguoja?

Janina: Renkuosi partneres, kurios yra kūrybiškos. Man svarbu dokumentuoti savo gyvenimą, kuriame yra jos, noriu, kad kartu būtume matomos. Prieš fotografuojant, visada kalbamės, apsibrėžiame savo ribas, o tada viskas vyksta natūraliai. Žaidžiame. Esu spontaniška. Visada vertinu kritiką. Kartais sako: „Gal čia per daug perspausta, gal reikia kitaip.“ Aš klausau, kalbuosi. Bet kada viskas gali baigtis, ryšys gali nutrūkti, žmonės gali dingti. Būna skyrybų, būna bendras sukauptas archyvas, klausimas, kam kuri nuotrauka priklauso, kartais skaudu žiūrėti į nuotraukas, galvoji, kaip čia bus, ar leis naudoti, dažniausiai reikia išlaukti, kai skaudės mažiau. Viskas taip jautru. Labai daug atsakomybės. Bet aš stengiuosi nuo pradžių kalbėtis apie tai, kad dokumentuoti santykius man yra svarbu. Ir labai džiugu, nes dažniausiai sutikti žmonės palaiko, jiems rūpi būti reprezentuojamiems.

Agnė: Kokį jausmą išsiveši iš Lietuvos parodai pasibaigus?

Janina: Sutikau labai daug nuostabių žmonių. Man norisi visais džiaugtis. Dar labiau noriu kurti. Šita paroda norėjau paminėti trisdešimt metų, kai Lietuvoje dekriminalizuotas homoseksualumas. Lietuvoje daug stiprių žmonių, kuriems rūpi, kurie gyvena autentišką gyvenimą nepaisydami negatyvaus požiūrio. Kurie kuria, rašo, atvirai myli.

Faina, kad galerija „Drifts“ yra pačioje Vilniaus širdyje!

Laima Kreivytė rašė, kad „Drifts“ dabar yra ir baltas kubas, ir bendruomenės namai, ir susitikimų vieta, ir miegamasis. Man labai gražūs visi šitie žodžiai. 

Smagu, kad visi žmonės, kurie yra nuotraukose, atėjo į parodą. Labai gera kartu kurti savireprezentaciją. Parodos atidarymo vakarą LRT „Panorama“ parengė reportažą. Kitą dieną
gavau žinutę:

„Labą dieną, ačiū, kad priėmėt į draugus. Bet pasipiktinau jūsų labai gražia paroda. Kodėl jūs fotografuojate tik jaunus žmones? Aaaaa?!

Ar jums gražūs tik jaunoji LGBT visuomenės dalis?

Aš manau, kad ir mudu labai gražūs – mes jau 52 metai kartu. Man netrukus jau 70, mano draugui 85. “

Sakau: „Nuostabu, susitikim.“ Apsikeitėm telefono numeriais, skambinsiu.