Kvėpuojanti kasdienybė. Beatričės Mockevičiūtės paroda „Asukas“ Kompozitorių namuose

2018 m. spalio 12 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Dovilė Tumpytė

Kad suprastum kai kuriuos dalykus – tiek gyvenime, tiek meno pasaulyje – pirmiausia juos turi aptikti. Arba tiesiog pastebėti. Tada jie ima egzistuoti. O egzistuoja vienaip arba kitaip, priklausomai nuo to, kiek ir kokią reikšmę jiems suteiki. Per meną (daugiau ar mažiau visada, bet ypatingai nuo tada, kai įgavo autonomiją XIX a.) sklinda užaštrintas (menininko) jautrumas. Ne tik diskursui ir formai, bet ir pasaulio kasdienybei bei buvimui joje. Jautrumas mažmožiams nutolina to, kas nepažinta, ribą. Ir aptinka poeziją ten, kur nė nenumanei jos esant. Užsukus į Beatričės Mockevičiūtės parodos apgyvendintus Kompozitorių namus, vis raiškesne darosi šimto metų senumo avangardinėmis idėjomis įsigėrusi ir tik perpus jaunesnė Robert Filliou mintis, kad „menas yra tai, kas gyvenimą daro įdomesniu už meną.“

Formaliai parodą „Asukas“ būtų galima laikyti įvietintu menu, kuriam būdinga minimalistinė raiška ir prielankumas minimalizmo principams. O minimalistams labiau už viską rūpėjo žiūrovo patyrimas: jie nematė prasmės kurti autonimiškų, po baltojo kubo erdves migruoti galinčių meno „daiktų“ – juos labiau viliojo kūrinio radimosi galimybės per menininko kuriamą objekto santykį su erdve ir žiūrovo kūniškumu. Kitaip tariant, kur kas vertingesniais už medžiaginį meno objektą „patį savaime“ jie laikė to objekto įveiklintų erdvinių ir laikinių ryšių išgyvenimą. Panašūs dalykai veikia ir Beatričės parodoje. Kalbant kino kalba, parodos objektai – tai savotiški MacGuffin’ai [1], kaip pastebėjo menininkė Laura Kaminskaitė. Objektų pasirodymas yra esminis, kad įvyktų kiti – svarbesni – dalykai.

Menininkės sukurti objektai – tai iš nerūdijančio plieno nulietos atspindžių formos. Šiems neilgai trunkantiems, greit išnykstantiems dalykams Beatričė suteikė radikaliai priešingą būvį – tvarius medžiagiškus kūnus ir asuko tapatybę. Asukas – lietuviškai skambantis, bet suomiškas, gyventoją reiškiantis žodis atspindi skandinavišką šio modernistinio pastato ir jo metamų atspindžių charakterį [2]. O kai pagrindiniu Kompozitorių namų gyventoju pavadini visai ne kompozitorių, o atspindį, tikrovė neišvengiamai ima ir įsijautrina.

Beatričės sukurti objektai Kompozitorių namuose nesijaučia svetimais – jie čia gyvena. Kaip ir priklauso pagal jiems suteiktą vardą. Jie nekonkuruoja su erdve, nes iš jos yra gimę arba prisitaikę. Jie gyvena tyliai ir ramiai, kurdami dar daugiau atspindžių. Vienas toks gyventojas pasitinka ant laiptų prie įėjimo, kiti spiečiumi būdrauja ant pakabų rūbinėje, o galiausiai – ir šis yra pagrindinis – mieguistai tyso per visą antrojo aukšto foje plotį. Daugelis objektų – tai kasdienybėje „sugauti“ atspindžiai, šviesos dėmės ir šešėliai, kritę miesto gatvėse nuo pastatų, ant fasadų, studijoje arba namuose nuo daiktų – kasdienėje menininkės aplinkoje. „Viskas, kas „padėta“ ant Žemės, saulei yra tarsi trafaretas – man svarbu taip galvoti“, – sako Beatričė. Šias formas menininkė kruopščiai fiksavo dienoraštyje kelis metus. Kiekviena jų, piešta ar fotografuota, turi tiksliai užrašytas pasirodymo vietas ir valandas, panašiai, kaip kad registruojamas kūdikio gimimas. Tačiau svarbu ne atsiradimo datos, o formos.

O tos formos – vilnietiškos, nes atsirado šio miesto gatvėse ir kambariuose. Tik šįkart jos pakeičia mastelį, prisitaikydamos prie Kompozitorių namų lauko laiptų, kurie padiktuoja derantį slenkančios formos dydį, o rūbinė miesto atspindžius – kilmės nuo pastato dydžio šešėlio iki stiklinės atbrailos metamo atspindžio – unifikuoja pagal vieną, į delną telpantį matą. Irgi, kaip dera. Tačiau antrojo aukšto foje esantis asukas yra išskirtinis – tai tas tikrasis Kompozitorių namų gyventojas – taip vadina jį menininkė. Šis objektas išlaiko unikalią formą ir dydį to atspindžio, kuris kiekvieną rytą repeticijų salėje krinta pro langą, užliedamas centrinę scenos dalį ir nutvieksdamas fortepijono klaviatūrą (o tai tik apsunkina naudojimąsi instrumentu). Iš repeticijų salės Beatričė atspindį perkelia į kitą vietą – foje – tam, kad, kaip ji sako, „jis niekam netrukdytų ir atsirastų sąlygos jam būti pastebėtam – nes kasrytinis jo elgesys rodo jį prašantis erdvės ir garbės.“

Būtent šis tikrasis gyventojas ir yra tas MacGuffinas, kurį Beatričė yra gerai ištyrinėjusi ir apmąsčiusi: „Jam čia patekus, atsiranda nauji santykiai su šia erdve. Tampa akivaizdu, kad ši forma atsiranda tik dėl šio pastato architektūros, o namas tėra trafaretas šiam atspindžiui. Šis objektas daugiau pasakoja apie tai, kad skirtingose šio pastato erdvėse atsirandančios formos vis tik yra giminingos ir leidžia pastebėti pačios architektūros autonomiškumą.“ Kad pajaustum ir suprastum šio asuko poveikį, reiktų bent kelias valandas, o gal kelias dienas praleisti su juo jo paties namuose – panašiai, kaip kad bandant pažinti žmogų. Tik jo prigimtis yra šiek tiek paprastesnė – priklausoma nuo pro langus įslenkančios saulės ir stebinčiojo vidinės tylos. Nes tik tyloje laikas ir erdvė pradeda kvėpuoti.

„Įsivaizduoju, kad vieną dieną einu gatve, pakeliu akis į viršų – o ten plaukia debesis, kurį aš pažįstu. Tada aš sakau: „Sveikas!“ Nes aš jį atsimenu – jis yra tos pačios formos, kaip ir prieš tris savaites – mes tada buvom susitikę. Taip ir su atspindžiais. Tai paaiškina viską, ką aš noriu padaryti,“ – sako Beatričė.

Laikinieji Kompozitorių namų „gyventojai“ ne tik netikėtu būdu pasiūlo išgyventi modernizmą architektūroje, bet padaro kur kas daugiau – paleidžia kerus į pačios kasdienės tikrovės patyrimą.

[1] MacGuffin – Alfredo Hitchcock’o įvesta fabulos technikos sąvoka. Ji žymi paprastai filmo pradžioje pasirodančius reikšmingus dalykus (nurodančius pagrindinio veikėjo siekiamą tikslą, trokštamą objektą ir pan.), kurie nulemia tolesnį siužeto vystymąsi, nors jų pačių svarba siužeto eigoje sumenksta.

[2] Šį tipinės masinės statybos kontekste išsiskiriantį pokarinio modernizmo šedevrą, kurio autentiškas interjeras išliko iki pat šių dienų, projektavęs V. E. Čekanauskas žavėjosi Suomijos ir ypatingai Alvar Aalto architektūra, iš kurių ir sėmėsi idėjų.

Išsamų fotoreportažą iš Beatričės Mocekvičiūtės parodos „Asukas“ galite peržiūrėti čia.

Straipsnio autorius:
Dovilė Tumpytė yra menotyrininkė, doktorantūros studijose (VDA) tyrinėja patirtinio posūkio apraiškas 21 a. mene.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *