Kurti kolektyvines išgyvenimų patirtis. Pokalbis su Jurgiu Paškevičium

2021 m. balandžio 29 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Aistė Marija Stankevičiūtė

Jurgis Paškevičius – jaunosios kartos menininkas, kurio personalinė, specialiai Šiuolaikinio meno centrui kurta, paroda „Kintanti srovė“ iki balandžio pabaigos kvietė žiūrovus pasinerti į melsvą meditatyvią ir levituojančią instaliaciją. Šį projektą sudaro dvi dalys – garso instaliacija, susidedanti iš per visą ŠMC stogo plotą sukonstruotos antenos bei garso skulptūros ŠMC Šiaurinėje salėje – ir renginių ciklas, kurių metu skulptūra tampa scena gyvam pasirodymui. Projektas įgyvendintas menininkui bendradarbiaujant su fiziku, kosmologu Edgaru Zaronskiu, architektu Dominyku Dauniu, inžinieriumi, garso menininku Antanu Dombrovskij bei šviesų dizaineriu Martynu Kazimierėnu.

Kintanti srovė yra pirmoji tavo, specialiai Šiuolaikinio meno centrui kurta personalinė paroda iš dviejų nuolat kintančių dalių – garso instaliacijos ir renginių Šiaurinėje salėje. 

Pokalbį norėčiau pradėti nuo melsvoje šviesoje skendinčio pakabinamo stogo, forma primenančio paukščių lesyklą. Aplink jį vaikštinėdama lėktuvų pakilimo taku, pažymėtu ant Šiaurinės salės grindinio, prisiminiau šiemet keliems mėnesiams nutilusį dangų, paliktą žvirbliams. Kaip atsirado stogo konstrukcija? Apie ką galvojai kurdamas jo formą?

Viena vertus, stogo linkius ir kampus nulėmė atrasta „statybinė medžiaga“ – laikinos ŠMC sienos, kurios, būdamos interjero elementu, atspindėjo bendras pastato architektūrines proporcijas bei istorijas. Kita vertus, „kabantis stogas“ šalia kitų projekto dalių atkeliavo kaip kombinuota emocija. Nesvarumas ir žvilgsnis pakėlus galvą, potencialus bendruomeniškumas ir lengva grėsmė, interjeras ir eksterjeras.

Mane patraukė japonų kultūroje sutinkami erdvių sprendimai, ypač Sumo arenose kabantys stogai, kurių ištakos yra japonų šventyklos (shinto shrines). Kultūrinėje evoliucijoje šios šventyklos atsiskyrė nuo jas įžeminančių laikančiųjų kolonų ir Sumo tradicijoje stogas tapo levituojančiu. Mane žavi daugiafunciškumo idėja, jungianti skirtingus laikus ir jų krūvius.

Tad funkcija atranda formą, kaip gal ir žiūrovas akistatoje su levituojančia poza. Kartu vis pagalvoju, kad gal ši scenografija priverčia pasijausti lyg būnant po ledu (?).

Jurgio Paškevičiaus paroda Kintanti srovė Šiuolaikinio meno centre, 2021. Nuotrauka: Gintautas Trimakas

Įdomu galvoti apie prasmes, kurias suteiki Vlado Ozarinsko sienoms – jos tampa kabančia šventykla virš pakilimo tako; pakylėjimu, kurį gali pajusti žiūrėdamas aukštyn į ažūrinį palubį, nutviekstą šaltos, ledinės šviesos. Čia prisiminiau Ingold’o mintį apie paukščius ir žmones: flying does not make a bird, but speaking makes us human. Kiek tau svarbūs pasakojimai; parodos aprašyme ir Šiaurinėje ŠMC salėje įsisukusios istorijos?

Daug galvojau apie tekstą ir daug galvojau tekste. Stengiausi, kad jis būtų informatyvus ir didintų pagreitį. Dėl to norėjau asmeninio, gyvo, koncentruoto pasakojimo, kuris ragintų judėti. Tuo tarpu rašymo praktika – išties svarbus procesas, turintis terapinių kokybių, tačiau istorijų vardan paties pasakojimo (kaip story telling) neketinau pasakoti. Man svarbu daugiasluoksniškumas ir kaip kūrinys sukuria galimybę skleistis įvairiems kontekstams. Svarbu turėti omenyje, kad viskas susiję su viskuo.

Parodą įvardini kaip „white cube“, „black box“, bei „dance hall“ mitologijų junginį su nebematomomis gamybinėmis dirbtuvių dulkėmis. Gal papasakotum apie tai plačiau?

Bandžiau vienu sakiniu pasakyti daug :). Nors kabantis stogas šiaurinėje salėje atspindi visas šias skirtingas praktikas:
1. Kūrinys įtraukia meno institucijos egzistavimo parametrus ir komunikuoja jos kokybes.
2. Kūrinio poza bei atmosfera turi teatro aplinkoje sutinkamo paveikumo.
3. Parodos galimybė talpinti garso renginius ar klausyklos transformacija į sceną generuoja galimai naujas socialines trajektorijos. Gal kabantis stogas kada nors taps muzikos / šokių aikštele viešoje erdvėje (?).
4. Turėjau išskirtinį laiką – šiaurinė ŠMC salė karantino metu keliems mėnesiams tapo mano personaline darbo studija. Viskas projektuota ir atlikta savomis jėgomis su neįkainojama draugų, šios srities profesionalų, pagalba, o naujos praktikos ragina žengti į tolesnius pasaulio pažinimus.

Neabejoju, kad kabantis stogas rastų vietą virš kurios nors triukšmingos Vilniaus gatvės. Ypač jei galvotum apie jį kaip apie lesyklą arba objektą, verčiantį pasijausti po ledu. Ketini tai įgyvendinti?

Labai tikiuosi, kad šis laikotarpis ir aplinkybės paliks teigiamą poveikį kultūrai. Labai noriu muziką ištraukti į dieną. Galvoju, gal tai proga klausytis dar dienos energijos pritvinkusios choreografijos neišblaškyto miego ritmu. Viešas žalias saulėtas miesto parkas ir visiems prieinama muzikos bei šokių scena be sienų – labai norėčiau kad tai būtų dažnai mūsų kultūroje sutinkamas reiškinys.

Jurgio Paškevičiaus paroda Kintanti srovė Šiuolaikinio meno centre, 2021. Nuotrauka: Gintautas Trimakas

Būtų įdomu sužinoti apie parodą iki jos atidarymo – kaip keitėsi tavo sumanymai ir idėjos bendradarbiaujant su parodos kuratore bei kitais komandos nariais? Kiek tau svarbi bendraautorystė?

Kelis kartus nukeltas parodų atidarymas bei pandeminis užsidarymo laikas apskritai, galvoju, buvo labiau produktyvus kokybiškai nei kiekybiškai. Per tą laiką daug naujo neprigalvojome, labiau sau išartikuliavome, ką norėjome iškomunikuoti. Turėjome laiko išsibandyti, ir tai buvo labai vertinga. Darbas komandoje kelia daug iššūkių, dažnai – ir nesėkmių, išsiskyrimų. Man labai patinka dirbti komandoje, labai svarbu apsikeiti patirtimi, ir ši apykaita, matyt, yra vienas iš vertingiausių dalykų, liekančių po projekto. Kita vertus, bendraautorystė, manau, – labai geras apibūdinimas šiam globaliam laikotarpiui –pandemija yra bendraautorystė. Tai planetos masto empatija, kai beveik kiekvienas kampelis gali jausti ir užjausti kitą kampelį, nes visi dalinasi panašiais išgyvenimais tuo pačiu metu. Bendrai paėmus – mūsų pasaulis yra bendraautorystė.

Viena vertus, kalbi apie neregimus ir kintančius, jautrius dalykus: muzikos ritmų sukeltą pakylėjimo jausmą ir kūnų choreografiją, skrydžius, pasaulio jautrumą ir empatiją, tekste – mistišką Jupiterį; kita vertus, Šiaurinėje salėje pakibusi struktūra yra monumentali – nors ir pakibusi ore, ji atrodo sunki ir grėsminga. Ką apie tai galvoji?

Galvoju, kad projekto pradžioje nebuvau sau to aiškiai išartikuliavęs, bet dabar atsitraukęs matau, kad šis projektas tapo savotiška dedikacija ŠMC.

Jurgio Paškevičiaus paroda Kintanti srovė Šiuolaikinio meno centre, 2021. Nuotrauka: Gintautas Trimakas

Bendraautorystę palyginai su apykaita – kai ji sustoja, organizmas žūva. Kokių įgūdžių prireikė, kad šią cirkuliaciją palaikytum? Esi baigęs fotografijos ir medijų meno studijas Vilniaus dailės akademijoje, savo veiklas sieji su kinu, teatru, skulptūra ir daugeliu kitų sričių – kokios įtakos tavo struktūrai turėjo šis daugiasluoksnis fonas? Kas labiausiai lėmė pasirinkimus? Būtų įdomu sužinoti tavo kūrybos užkulisius. Kuo gyveni dabar?

Paskutiniu metu domiuosi juodojo metalo apdirbimo technologijomis ir praktikuoju TIG suvirinimo procesą. Ketinu tęsti ir plėsti šį lauką. Apskritai gamybiniai procesai šiuo metu yra inspiracijos šaltinis greta muzikos. Retrospektyviai vertinant, dažnai būdavo situacijų, kai su draugais kažką „statėme“, kad žmonės burtųsi tiek individualiam, tiek kolektyvinam išgyvenimui patirti. Buvo etapai, kai „imdavau“, džiaugiuosi, kad dabar galiu ir „duoti“. Prieš tai minėjome momentą, kai renginio metu kabantis stogas virsta scena: antroje klausymosi sesijoje pasiūliau sudalyvauti dviem garso kūrėjams, kurių sceniniai pavadinimai yra „Požemis“ ir „Sraunus“. Pasiruošimo metu šie kūrėjai susitiko pirmą kartą, ir Sraunus, žiūrėdamas į Požemį, sako: „Patirtis ir energija“. Man tai buvo labai gražus momentas, kuris, atrodo, virto dienos trukmės renginiu, kai aplinkui buvo daug besidžiaugiančių žmonių veidų.

Jurgio Paškevičiaus paroda Kintanti srovė Šiuolaikinio meno centre, 2021. Nuotrauka: Gintautas Trimakas

Išsamų fototeportažą iš Jurgio Paškevičiaus parodos Kintanti srovė Šiuolaikinio meno centre galite peržiūrėti čia.

Straipsnio autorius:
Aistė Marija Stankevičiūtė yra menininkė, kurianti formas, nardančias tarp tekstų ir fizinių erdvių. Ji baigė Fotografijos ir medijų meno studijas Vilniaus dailės akademijoje, rašo Lietuvos bei Baltijos šalių šiuolaikinio meno internetiniams žurnalams, dalyvauja ir rengia grupines bei solo parodas. Šiuo metu gyvena bei kuria Vilniuje, yra meno, rezidencijų ir edukacijos centro „Rupert“ alternatyvios edukacijos programos dalyvė.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *