Kolektyvinė fotografijų paroda „Post scriptum“ „Prospekto“ galerijoje

Gruodžio 16 d., trečiadienį, 17.30 val. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma kolektyvinė fotografijų paroda „Post scriptum“.

Parodos dalyviai: Akvilė Anglickaitė, Arnas Anskaitis, Algimantas ir Mindaugas Černiauskai, Remigijus Pačėsa, Titas Silovas, Gytis Skudžinskas, Laisvydė Šalčiūtė, Algirdas Šeškus, Arturas Valiauga, Gintaras Zinkevičius, Algimantas Žižiūnas.

„Post scriptum“

Parodoje „Post scriptum“ išvysime vaizdinių ir verbalinių tekstų dialogą. Čia šalia fotografijos, joje ar vietoj jos visada lygiavertę poziciją užims ir rašytinė informacija. Tačiau tekstas šiuo atveju neatlieka vien metrikos ar aprašymo funkcijos: parodos darbų užrašai yra sudėtinė kūrinio dalis, išplečianti vaizdo suvokimo ir interpretavimo galimybes.
Parodoje eksponuojami darbai sukurti įvairiu laiku, tad ir vaizdo bei rašytinio teksto santykis juose gana skirtingas bei įvairialypis, parodantis galimų variacijų aibę. Rašto kalba kartais atsargiai papildo ir pratęsia matomo atvaizdo mintį, kartkartėmis ironizuoja, o kartais ir užima atvaizdo vietą.

Ankstyviausi darbai parodoje yra XX a. 7–8 dešimtmečiais sukurtos brolių Černiauskų ar Algimanto Žižiūno fotografijos, juose dar visiškai tradicinė fotografija – portretas, bet nuotraukas lydintys prierašai – jau ne darbų aprašymai, o autorių ar vaizduojamų personažų emocinių jausenų atspindys. „Nuobodulio“ kartos autoriai tekstus „įkelia“ į pačią fotografiją, jie tarsi ir pratęsia pirmtakų tradiciją, tačiau jų darbuose juntama ir ironijos dozė užfiksuoto vaizdo atžvilgiu. Dar kiti autoriai naudoja suvenyrinio atviruko, reklaminio stendo ar videofilmo titrų principus ir tikrina, kas suvokėjui daro didesnį poveikį – užfiksuoti vaizdai ar užrašyti pranešimai (Arturas Valiauga, Gintaras Zinkevičius). Jaunesnės kartos menininkai parodo, kad vaizdas kartais apskritai nebereikalingas, kad daug kartų aprašytas ir chrestomatiniu tapęs atvaizdas gali būti atpažįstamas ir projektuojamas mūsų sąmonėje. Laisvydė Šalčiūtė žongliruoja chrestomatiniais atvaizdais tol, kol nelieka nei vizualinio, nei verbalinio pranešimo viršenybės, o Arnas Anskaitis užduoda lingvistinę mįslę: ar bandymas įamžinti kartu netampa ir pabaigos pradžia?

Tad šios kolektyvinės parodos darbai – tarsi grynosios fotografijos post scriptum, tai, kas nebetelpa į pagrindinį pranešimą, bet nepamirštama pridėti kaip mintį papildantis ir išplečiantis taiklus aforizmas.

Paroda bus eksponuojama iki 2016 sausio 9 dienos.