Kokio dydžio yra daiktai? Aido Bareikio paroda „Omeny“ galerijoje „Vartai“

2020 m. sausio 2 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Ona Juciūtė

Kaip dažnai mes lankome parodas gyvai? Eidama į Aido Bareikio parodą „Omeny“ galerijoje „Vartai“ paskutinę jos veikimo dieną pati šiek tiek juokiausi iš savo pastangos susitikti su daiktų gyvu būviu (angl. presence). Svarstau, ar išvis reikia man ten eiti, viską mačiau online – turbūt dokumentacijos autorius pridėjo ir tokių kampų, kuriais pati nebūčiau pasižiūrėjusi. Iš tiesų aš aktyviausiai lankau parodas lovoje ir viešajame transporte. Akimis vedžiodama skirtingo dydžio ekranus, kasdien lankausi MoMA, tada off-space Briusely ar kokioje komercinėje galerijoje Londone.

Keista, bet susitikimas fizinėje tikrovėje (angl. in real life) atskleidžia nemažai papildomų elementų ir pačią parodą mano mintyse pasuka visai kitu kampu.

Visų pirma, esu nustebinta daiktų dydžio. Visas parodoje esančias skulptūras jau mačiau ir gana detaliai tyrinėjau savo nešiojamojo kompiuterio ekrane, todėl nė vienas daiktas man nebuvo matomas pirmąkart. O jaučiuosi taip, lyg žiūrėčiau į mažesnius tų pačių skulptūrų eskizus, grubiau atliktus tarpinius variantus tarp minčių ir baigto meno kūrinio. Keista, nes beveik kiekviena šių skulptūrų turi po labai atpažįstamą kasdienio gyvenimo elementą – sportbatį, rankinę, namų apyvokos reikmenį, kurie galėtų suveikti tarsi visiems suprantamas mastelio indikatorius. Kaip moneta ar delnas „eBay“ parduodamų daiktų nuotraukose.

Pradedu galvoti, ar iš viso žinau, kokio dydžio yra mane supantys daiktai ir kaip tas dydis matuojamas. Žvilgsnio tai ar kūno reikalas? Gal ir neįmanoma suprasti daiktų mastelio nepaėmus jų į ranką ar bent neatsidūrus rankos atstumu nuo jų. Iš kitos pusės, ar mes turime vidinius įrankius savo kūnui pamatuoti, jei jau teigiame, kad jis yra atskaitos taškas? Pamenu, menininkė Viktorija Damerell man parodė realaus dydžio chromuotą liežuvio atlieją. Aš buvau šokiruota – toks mažiukas jis man pasirodė. Tada pirmąkart supratau, kad neturiu objektyvaus, su anatomija susijusio savo kūno paveikslo. Mintimis klaidžiodama po savo kūną, aš turiu milžinišką galvą su burnoje vos telpančiu liežuviu, ypač didelius delnus ir visai nemažas pėdas. Aktyviausios kūno dalys vaizduotėje tampa ir didžiausios. Nežinau, ar Aidas Bareikis irgi turi tai „Omeny“.

Aido Bareikio paroda Omeny galerijoje Vartai, 2019. Nuotrauka: Tomas Terekas

Aido Bareikio paroda kalba apie kasdienių daiktų ir jų santykio su žmonių kūnais logiką. Šie pažįstami daiktai, keistai nudėvėti, aptrinti tarsi ne visai žmogiškų kūnų ar efektų, atrodo įkalinti abstrakčios tapybos rėmuose – lyg kokiuose vartotojiškos visuomenės ar meno istorijos likučių spąstuose. Sakydama „rėmuose“, turiu omeny, jog ready-made objektų ir tapybinių struktūrų santykis nėra visiškai organiškas: pačių daiktų ir jų tapybinės tąsos riba labai aiški – medžiagiškumo skirtumas net prikišamai aktyvus. Bet tai vėlgi akivaizdu lankant parodą gyvai. Online dokumentacijoje skulptūros daug solidesnės, rimtesnės, spalvos sodresnės ir perėjimas nuo ready-made objektų iki tapybos beveik nepastebimas. O realybėje daiktai tokie gležni, tarsi apleisti žmonių kūnų, jie lieka prisiminimų ir minčių sukurtose trapiose sistemose. Maži, pažeidžiami, nunešioti. Tai suteikia parodai ir jos elementams paveikumo, tikrumo ir gyvumo, kurio online pateikta dokumentacija tartum gėdijasi.

Aidas Bareikis sluoksniuoja popierių, tepa dažus negailėdamas, struktūros nuo jų kūprinasi tarsi senos. Nežinau, ar esu mačiusi skulptūrą, kuri ne tik vaizduotų suglamžytą, o iš tiesų tokia ir būtų. Parodoje atsiskleidžiantis daiktų ir mūsų santykio su jais atsitiktinumas, mano akimis, siūlo ironišką žvilgsnį į mus supančią aplinką. Pačios situacijos ir kombinacijos paradoksalios, kiek primenančios dailės mokyklose dėliojamus natiurmortus, kur kaukolės susimeta su obuoliais, lygintuvais ir gipsinėmis formomis. Sustingę deriniai tarsi pozuoja keistoms šeimos fotografijoms. Už jų nugaros – fotoateljė drapiūros, o gal koks gerai krintantis audinys, labai dėkingas šešėliavimo pratimams, bet baisiai idiotiškas derinių logikos pasiilgusiam žvilgsniui.

Aido Bareikio paroda Omeny galerijoje Vartai, 2019. Nuotrauka: Tomas Terekas

Atrodo, kad Aidui Bareikiui apskritai nesvetimos meno istorijos, tapybos ištakų paieškos. Jungdamas jas su šiuolaikinio pasaulio ready-made objektais, autorius kuria keistą, subjektyvų laiko jausmą. Anot Bareikio, kiekvienas daiktas jau yra šiukšlė, tačiau, kada ja virs, priklauso visai ne nuo materialių dalykų. Apsupdamas šias būsimas šiukšles tapyba paženklintomis struktūromis, menininkas tarsi užduoda vertės rebusą, kuriame pagrindiniu nežinomuoju tampa žmogaus santykis su jo daiktais bei to santykio kuriama aplinka.

Aido Bareikio paroda Omeny galerijoje Vartai veikė 2019 m. spalio 24 d. – lapkričio 29 dienomis. Išsamų fotoreportažą iš parodos galite peržiūrėti čia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *