Klykianti Mandragora

Apie Mandragorą galima pasakoti be įžangos. Kas skaitė J. K. Rowling „Hario Poterio“ knygas ar matė jų ekranizacijas, pamena augalo ir mažos žalios būtybės hibridą su plunksniškų lapų karūna, augančia iš galvos. Ir iš tiesų vaistinė mandragora (Mandragora officinarum Bertol) turi šakotą susiraukusio žmogeliuko figūrą primenančią šaknį. Hario Poterio istorijose minima, kad net mažos Mandragoros riksmas gali parblokšti žmogų, o suaugusios – užmušti. Persodinama būtybė priešinosi, spardėsi ir kandžiojosi. Nuo šio keisto augalo prasideda Felicia Honkasalo ir Sam Williams paroda „Nemylimi“ (The Unloved) galerijoje „Atletika“. Tik ne nuo to, kurį sugalvojo J. K. Rowling, menininkai remiasi Viduramžių mandragoros (mandrake) suvokimu. Tarkim, pagal šaknies formą buvo skiriamas vyriškasis ar moteriškasis augalo tipas, šaknies veikimas siejamas su raganų skraidymo galiomis ir pan. Iš šių fantastinių tikėjimų įkvėpimo sėmėsi ir Hario Poterio autorė. Vaistinė mandragora turi visai neprastą lietuvišką vardą, irgi žymintį paslaptingas galias – ji vadinama kaukeliu.

Apie augalus, vadinamus piktžolėmis, galima kalbėti be išankstinių nuostatų. Paroda išaugo iš tamsių gotikinių fantazijų, madragoros, taip pat kiečių, narcizų, adonių, iš vaiduokliškų Viktorijos laikų šiltnamių istorijų bei Londono gamtos istorijos muziejaus augalų pavyzdžių. Taip prasideda paroda „Nemylimi“. Negali sakyti, kad mandragora buvo nemylima, tačiau pagrindinė parodos pasakojimo linija yra piktžolės, t. y. augalai, kuriuos žmogus dėl savo poreikio klasifikuoti ir skirstyti į kategorijas nusprendė paversti žemesniąja kasta bei visaip niekinti. Augalijos pasaulyje, žinoma, tiek usnys, tiek kiaulpienės yra lygiavertės Žemės tinklo narės, tačiau žmogaus mąstymas viską skirsto pagal savo naudą. O tiksliau – pagal savo menką išmanymą, nes tos nekenčiamos garšvos ar dilgėlės, ypač dabar, ankstyvą pavasarį, yra vitaminų šaltinis, salotų ar sriubų pagrindas. Menininkai Honkasalo ir Williams kreipia žvilgsnį į 18 a., kai Europa intensyviai tyrinėjo Azijos ir Naujojo pasaulio šalis, o iš ten keliautojai parsiveždavo ne tik egzotiškų prekių, bet ir nematytų tų šalių augalų. Iš užjūrių atkeliavusiems „svetimšaliams“ buvo statomos oranžerijos ar žiemos sodai, visa tai kėlė ne mažesnį pasididžiavimą savininkams nei meno kolekcijos. Tuo tarpu savos šalies žolės atrodė neįdomios. Nemylimos. Suprantama, kas gi didžiuosis dilgėlynu ar kiaulpienėmis! Šiuo pagrindu paremtas menininkų video pasakojimas, įkvėptas Liucijos figūros iš Francesco del Cossa XV a. paveikslo. Pasakotojas čia – augalo lapelis vietoje žmogaus lūpų, o žvelgia į mus šv. Sesilijos akys vietoje žiedų. Dar vienas augalas-žmogus, kaip ir mandragora, tik sukurtas menininkų, tyrinėjančių gotikinių istorijų augalus.

Apie neatitikimus galima kalbėti. Autoriai video kūrinyje pateikia pasakojimą apie egzotiškus augalus-atvykėlius, tačiau kartais kuria kiek vienpusišką naratyvą. Atvežtieji augalai ne visada atrodo kaip invaziniai, kaip kenkėjai, užėmę žmogaus dėmesį ir vietos augalijos vietą. Tarkim, pomidorai, bulvės, didžioji dauguma mūsų daržovių yra atvykėlės, vietos veislių Lietuvoje beveik neturime. Iki atkeliaujant daugumai dabartinių daržovių, buvo auginamos ropės ir pupos, vaistiniai augalai, asortimentas tikrai negausus. Tad ar blogai, kad dabar mūsų daržai pilni labai įvairių daržovių? Kitas pavyzdys galėtų būti tulpės. Kažkur žiniasklaidos platybėse radau straipsnį, kur aiškinama, kad tulpės nėra kilusios iš Olandijos ir kad Europoje tikroji tulpių kilmės šalis yra Turkija. Taigi, tulpės dažnai siejamos su Olandija, kuri tai pavertė didžiuliu šalies verslu. 1555–1562 m. Osmanų imperijoje gyvenęs austrų pasiuntinys Ogjeras de Busbekas parvežė į Europą keletą tulpių svogūnėlių, jie greitai pasiekė Nyderlandus, kur užkariavo ne tik olandų širdis, bet ir pinigines, sukeldami garsiąją tulpių karštinę. Netrukus tulpės išplito visame pasaulyje ir yra mylimos iki dabar. Lietuvoje kaip tik šiuo metu miesto gatvių pakraščiai ir skverai pasipuošę ryškiais tulpių žiedų taškais. Ar jos yra invazinis augalas? Greičiausiai ne, nes yra lepios ir auga tik žmogaus persodinamos bei prižiūrimos. Kartais keliamas beveik filosofinis klausimas, ar žmogus čia valdo situaciją, o gal gėlė savo žiedo grožiu suviliojo mus kaip bites, kad dirbtume ir ją daugintume? 

Kitas neatitikimas – Honkasalo ir Williams minimi Krištolo rūmai. Jie nebuvo oranžerija, kaip gali susidaryti įspūdis iš video pasakojimo. Krištolo rūmai buvo suprojektuoti žymaus sodininko (ne architekto!) Josefo Pakstono (Joseph Paxton) ir pastatyti 1851 Londono Haid parke pasaulinei industrinių pasiekimų parodai. Šis projektas buvo paremtas autoriaus patirtimi projektuojant oranžerijas ir, neskaitant pastato konstrukcijos pigumo, palyginus su konkurentais, bei modulinės konstrukcijos, leidusios pastatyti itin greitai, turėjo dar vieną reikalingą komponentą – išsaugojo Haid parko medžius, prieš kurių iškirtimą tuo metu kovojo visuomenė. Medžiai tiesiog liko pastato viduje. Tad legendiniai krištolo rūmai yra labai netinkamas pavyzdys autorės pasirinktam naratyvui – jie nebuvo oranžerija ir kaip tik saugojo vietos (Haid parko) augaliją, jokių egzotinių augalų viduje nebuvo.

Augalų vardu kalbėti neetiška. Kitame video parodos autoriai domisi gėlių portretais. Ne, ne natiurmortais, o Ofelijos vainiku ir kitais gėlių vaidmenimis spektakliuose. Jie supranta, kad būtų neetiška tiesiogiai įgarsinti, ką esą galvoja augalai, nes tai – tik žmogiškas naratyvas, be to, anksčiau minėtame video sukurta lapelio lūpų animacija, todėl randa kitokį originalų ir efektingą būdą kalbėti augalų vardu. Menininkai filmuoja charizmatišką Lavinia Co-op – legendinę radikalaus gėjų teatro grupės BLOOLIPS ir „Hot Peaches“ dragų kolektyvo atlikėją, gėjų išsivadavimo fronto aktyvistę, kuri vaidina augalų aktorių. Tai skirta priminti Lindsay Kemp, miuziklo „Gėlės“ (Flowers) žvaigždę. Keistas ir įtaigus jo pasakojimas, gimęs iš menininkų ir aktorės kūrybinio bendradarbiavimo, veikia lyg magija. Kartais sunku suprasti, kur pasakojimas yra fikcija, o kur galbūt panaudoti faktai, tačiau būtent šis situacijos netikrumas žavi dar labiau, tarsi vaidmenį atliekantis aktorius iš tiesų būtų mediumas tarp nepatiriamo, nesuvokiamo buvimo/tapimo augalu ir kasdienės dabartinio žmogaus būties.

Augalų vaidmenų atlikėjas gali pasakoti. Filmo personažas iš esmės pasakoja apie savo sukurtus augalų vaidmenis. Kartais tai trečiarūšės rolės, nevertingi vaidmenys. Aktoriaus specializacija – vaidinti piktžolę. Lavinia Co-op perduoda buvimo kitokiu jausmą, buvimo nevertinga, Kita, piktžole. Kaip rašoma parodos anotacijoje, „pasak Richardo Mabey, žymiausio Didžiosios Britanijos gamtos rašytojo, piktžolės – net ir daugelis įsibrovusių svetimžemių augalų – ką nors duoda mainais. Jos suželia apleistose vietose, kurias mes sukūrėme. Jos užima vietą jautresnių augalų, kuriuos mes išstūmėme ar sunaikinome. Jų gebėjimas augti pačiose nedraugiškiausiose aplinkose – subombarduotame mieste ar sienos plyšyje – atneša laukinės prigimties idėją ten, kur jos paprastai nebūtų“. „Atletikos“ erdvė nepaprastai tinka šiai parodai – ne baltasis kubas, išlaikiusi jau tapusią retenybe apleisto pastato iliuziją, ji priima piktožoles. Gotikinis pasakojimo pamušalas susilieja su nelygiais patrupėjusiais sienų dažais, buvusios sporto salės grindų lentomis, keistais užkaboriais.

Klykianti Mandragora. Jei man reikėtų duoti pavadinimą Honkasalo ir Williams video, pavadinčiau jį „Mandragora“. Keisto augalo su plunksniškais lapais ant galvos vardu, augalo, turinčio šaknį su susiraukusio žmogaus veidu. Aktorius filme neklykia, nes jis turi sau tinkančią dirvą – teatrą, bendruomenę, iš kurios niekas nerauna. Tačiau filmo personažas yra augalas-žmogus, perduodantis vidinį klyksmą, neišvengiamą būnant kitokiu – piktžole. Kostiumas, šviesa, makiažas kuria nepaprastai vieningą ir kartu magišką įspūdį, lyg užuominą, kad mandragora siejama su raganomis ir jų skraidymo galiomis. Raganomis, kurios gotikiniais Viduramžiais klykė kankinamos ir deginamos ant laužų. Mes negalime kalbėti augalų vardu, bet man kartais atrodo, kad girdžiu, kaip klykia kertami miškai ar naikinamos laukinės pievos, pilnos vadinamųjų „piktžolių“.