Kitapus žinojimo apie kitapus. Vytauto Viržbicko paroda „Mirtinose mintyse“ galerijoje „Vartai“

Nors, kaip įžanginiame tekste pastebėjo Monika Kalinauskaitė, atskiruose Vytauto Viržbicko parodos „Mirtinose mintyse“  kūriniuose (o dar labiau – jų pavadinimuose) ryškus literatūriškumas (itin žmogiškas bruožas), visa Vytauto Viržbicko paroda greičiau kelia asociacijas su  džiunglėmis ir gyvūno suvokimu. Viržbicko sukurtoje aplinkoje (sunkiai apsiverčia liežuvis tai  pavadinti atskirais kūriniais) žmogiškos veiklos rezultatai yra ryškūs ir akivaizdūs, tačiau jų sugyvenimas vienoje erdvėje pernelyg nepasiduoda griežtoms struktūroms, hierarchijoms ir kitoms žmogiško žvilgsnio taisyklėms.

Kaip pavyzdys: šiukšlės, kaip tokios, egzistuoja tik žmogui. Kitaip tariant, katės ar lapės, besikapstančios šiukšlyne, vaizdinys liūdina tik patį žmogų, nes tik jis žino, kad tai yra šiukšlės ir kad lapės ar katės tokiu būdu virsta „bomžais“. Tačiau pačioms katėms ir lapėms plastmasinė šakutė yra ne daugiau šiukšlė, nei nukritęs lapas ar uolos skeveldra – tą turbūt patvirtins kiekvienas šuniuko savininkas, nuolatos pasivaikščiojimų bandantis įtikinti savo augintinį: „Fu, negalima!“.  Žinoma, žmogaus palikta šiukšlė (arba, „antropoceniškai“ kalbant,  su žmogaus pagalba susidaręs naujas cheminis darinys) gali būti pavojingas objektas (ypač, jei jį suvalgysi, kaip kartais tai padaro koks nors evoliucijos metu plastiko nepažinęs banginis arba paukštis), ir visgi gyvūnui tai – tik  dar vienas daiktas, kurį gali netgi magėti paragauti. Norėtųsi spekuliuoti, kad galbūt ši mintis galėtų padėti  atsakyti į (kai kuriuos žmones) kankinantį klausimą, kodėl (kai kurie kiti) žmonės lengvai leidžia sau šiukšlinti miškuose, upėse, jūroje ir kituose tyruose gamtos kampeliuose. Galbūt, nors ir skamba paradoksaliai, šie šiukšlintojai yra daug arčiau „gamtos“ ar gyvūno mąstymo, nediferencijuojančio aplinkos į tvarką/gamtą ir šiukšles? Priekabiai žvelgiant, ši idėja gali pakibti ore, kadangi nemažai gyvūnų rūšių (nors ir ne visi) savo pačių atliekas tvarko. Ir vis dėlto, maga apmąstyti tokią pradinę hipotezę, ir pabandyti pažvelgti į šiukšliną mišką teorinio įsivaizduojamo prie gamtos priartėjusio šiukšlintojo akimis – kaip į spalvingą gamtos kampelį.

Tam tikras panašus, visa apglėbiančio ir nediferencijuojančio žvilgsnio įspūdis kyla Vytauto Viržbicko parodoje, kurioje yra visko – meistriškai išskaptuotų ar atlietų šunų; modernizmo ir postmodernizmo sandūros idėjas primenančių gigantiškų industrinių objektų (padangų nuoplaišų bei surūdijusių vamzdžių); popmenišku džiaugsmu spinduliuojančių pigių puošmenų (tokią pačią, kaip Viržbicko „auksinę“ karūną mes su sesėmis vaikystėje susižavėjusios pirkome to meto svajonių šaly Prancūzijoje); aukštyn kojomis apverstas televizorius, bent sykį demonstruojantis savo reljefinę hardware ornamentiką, o ne plokščius skaitmeniniu būdu siunčiamus vaizdus; meistriškai pagamintoje ir polietilenu įstiklintoje medinėje spintoje grakščiai beskęstanti žymiausia XXI a. šiukšlė – plastikinis butelys; į krūvą sudėtos gamybinės medžiagos (veidrodžių plokštės); socialiai angažuotas konceptualus minimalistinis suoliukas; sovietinės lietuvių liaudies tradicijas menančios durys ir dar daug ko.

Postmodernizmo aušroje buvo populiaru „maišyti aukštąją ir žemąją kultūrą“, tačiau Viržbickas yra nuėjęs gerokai toliau. Jo veikla nebėra dviejų balų pramaišymas. Tai greičiau – kaip daro teorinis mano sukonstruotas šuo ar realus mano laikomas šeškas – be galo įvairios tikrovės, nepaliekant  binarinių struktūrų ar hierachinių atspirčių, aprėpimas. Susiduria ne tik pakankamai skirtingas menines strategijas replikuojantys kūriniai (tarsi kartu susėstų Richard Serra, Claes Oldenburgas, ankstyvasis Jeff Koonsas, Helen Marten, Mona Hatoum, Rikrit Tirvananija ir kiti), bet ir nesuskaičiuojama daugybė medžiagų (medis, stiklas, polietilenas, guma, (surūdijęs ir ne) metalas, plastikas, tekstilė, keramika…); rasti objektai ir menininko sukurtos formos; liaudies menas, unikalaus dizaino objektai ir serijinio technologijų dizaino produktai; netgi šiuolaikinio meno In&Jang – baltasis kubas ir juodoji dėžė – abu šiek tiek pagražinti, prakiurinti ar „patiuninti“.

Ne vienas menininkas yra dirbęs su perkrautomis, objektų pilnomis aplinkomis, dažnai ironizuodamas vartotojišką kultūrą (pvz. Thomas Hirshhorn 2011 m. Venecijos bienalėje, ar Mika Rottenberg 2017 m. Miunsterio parodoje). 2016 m. Berlyno bienalėje „Trashy DIY“ objektai funkcionavo kaip atsvara tobuliems post-internet estetikos vaizdams. Tačiau visa tai yra gana tolima Vytautui Viržbickui – bjaurumo estetika, pop estetika ar žavėjimasis „trash“ kultūra jam nėra tinkamas raktažodis. Viržbicko parodoje visi į galybę skirtingų kontekstų nurodantys kūriniai sudaro stebėtinai gražią (sic!), darnią, estetišką visumą, savo tobulumu labiau primenančią barokinį ansamblį –architektūrinę skulptūrinę erdvę, nei šleikštokai saldžią prekybos centro estetiką ar ir 3D erdvėse plokštumo šleifą tebetempiančią post-internet estetiką. Istoristinis karnizas „Vartų“ galerijos palubėje čia jaučiasi lyg namie – jis nėra nei kliudanti, nei „nematoma“, nei kontrastuojanti detalė, bet – atvirkščiai, visavertė, lygiateisė parodos dalis. Viržbicko parodoje gali apimti panaši nuostaba, kaip ir stebint islamo kultūros sukurtus objektus, kuriuose galybė spalvų ir raštų visgi sukuria darnią visumą. Tik, skirtumas tas, kad čia rašto dalimis tampa ne tik spalvos ir tūriai, bet ir medžiagos, estetiniai sprendimai bei kultūriniai kontekstai.

Bjaurumo, „pop“ ir „trash“ estetika atsiranda prisimenant, kas yra priimtina, o kas – ne, kas intelektualu ir kas banalu, kas teisėta, o kas – už ribos; ji atsiranda kovojant su normomis, norint įteisinti neteisėtą, žavėtis menku, vartoti niekingą. Tačiau nepanašu, kad Viržbickas su kažkuo kovotų ar kam nors ką nors įrodinėtų – žinoma, parodoje egzistuoja tam tikros istorijos ar emocinės būklės, tačiau jos sukrenta į krūvą, tarsi spalvos ir garsai žmogui, besidairančiam džiunglėse arba, miesto tūriai ir kvapai katei, bėgančiai gatve, kuriai stikliniai ofisai ir baroko šedevrai, Delfi komentatoriai ir The Guardian žurnalistai, apkerpėję seni gluosniai ir geometrinės rutulinės liepos, ant šaligatvio besimėtantys plastikiniai buteliai ir ant staliukų stovintys rankų darbo puodeliai, Egyboy ir H&M fanai, balandžiai ir ištrūkusios papūgėlės nėra jokios priešingybės, bet tik vienos tankios ekosistemos dalyviai, kai kurie pavojingi, kai kurie abejingi, vieni statiški, kiti greiti ir judrūs, bet visi sudarantys vieną darnią visumą, vieningai bėgančią, tupinčią ar besivoliojančią sykiu su kate. Taip, žvilgsnis panašesnis į katės, o ne Google paieškos sistemos, kadangi, kad ir koks neblogas įrankis pastaroji bebūtų, ji nepateikia Viržbicko parodoje be galo svarbaus medžiagiškumo ir erdvės pojūčio, suteikiančio jai ypatingo gyvumo.

Be abejo, katės, kaip ir visa, yra skirtingos, taigi, manyčiau, kad teorinė „Viržbicko katė“ nėra ta, kuri krūpteli nuo menkiausio garso ir išsyk sulenda į rūsio langą. Greičiau tai ta, kuri, pasisotinusi maistu, bet dar nenorėdama miego, išsirenka gerą apžvalgos tašką ir su nepailstamu susidomėjimu, bet ir pavydėtina ramybe stebi priešais ją mirguliuojančią didmiesčio jūrą.

Išsamų fotoreportažą iš Vytauto Viržbicko parodos galerijoje „Vartai“ galiter peržiūrėti čia.