Kipro Dubausko paroda „Firestarter“ galerijoje „Meno parkas“

Iki lapkričio 10 d. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veikia Kipro Dubausko paroda „Firestarter“.

Jūs užeinate į mito ir pasakos erdvę, kurią persekioja smalsi ir dosni menininko-režisieriaus Kipro Dubausko dvasia.

Pirmą kartą su Kipru ir jo judančiais vaizdais susipažinau 2018 m., kai Vilniuje kūrėsi antroji menininkų vadovaujama fotochemijos laboratorija. Jo kino darbai pasižymi turiningu dialogu su įvairiomis medijomis – žmogiškomis ir nežmogiškomis. Jis verpia pasakojimus iš miesto erdvių, aplinkos intervencijų, pasaulio kūrimo aktų, performansų ir skulptūrinių objektų, paversdamas juos žaismingais ir kritiškais patyriminiais laukais. Du 16 mm filmai parodoje atspindi nepaprastą dvasią, todėl menininkui būtina pasikliauti simboline materija.

Kipro meninėje praktikoje naudojama psichogeografijos taktika, todėl parodą geriausia patirti atsižvelgiant į ją. Psichogeografai atkoduoja miesto erdvę būdami joje, keliaudami per ją, tyrinėdami ją ir keisdami erdvės skaitymo būdus. Erdvę supraskite kaip niekieno ir visų, kaip pogrindinį gestą, kur menininko veiksmai kritiškai vertina privačios nuosavybės kaprizus ir smalsiai žvelgia į miesto istoriją. Apleisti pastatai atlieka griovimo ir atstatinėjimo sąsajų funkciją. Paslėptos infrastruktūros atidengiamos, užduodant klausimą, kodėl patiriame gyvenimo patogumus kaip „natūralias“ duotybes.

Tiek „Genius Loci“, tiek „Firestarter“ įtraukia mus į autoriaus išgyvenimų liniją, pagrįstą kartais konceptualiais, kartais nuojautos impulsais. Pasitelkdamas filotopijos (meilės vieta) sąvoką, kurią sukūrė filosofas Arvydas Šliogeris, menininkas greta savęs išdėsto vietą ir vidinį jausmą.

Patys filmai pasakoja apie šias patirtis, remdamiesi fikcijos (kostiumų) ir kūrybinės dokumentacijos (montažo) konvencijomis. Adrenaliną, kylantį įsibrovimo į negalimas lankyti teritorijas metu, filmo autorius ir slopina ir didina, norėdamas išsaugoti pėdsaką po savo veiksmų. Dėl šios įtampos video kūriniai išsiplečia anapus to, kas matoma ir inscenizuojama, į platesnį menininko gyvenimo ir kasdienės praktikos naratyvą.

Filme „Genius Loci“ menininkas, apsimetęs gatvių remonto darbuotoju, įlipa į sunkvežimio kėbulą ir įvažiuoja į Vilniaus šiluminę elektrinę. Mes stebime jį; kaip protagonistas, nešamas urbanistinio srauto, plaukia nežinomybės link. Walterio Benjamino anekdote 1840 m. Paryžiaus gyventojai siekė įgyti teisę į džentelmenišką laisvalaikį, vesdamiesi pasivaikščioti savo vėžliukus, kad šie jiems „nustatytų tempą“. Filme „Genius Loci“ menininkas nori padaryti miestą prieinamą ne tik pagal nustatytas taisykles. Dar svarbiau, jo transgresyvus veiksmas reikalauja mūsų teisės į erdvę ir norimą tempą privačios nuosavybės valdomoje pasaulio tvarkoje.

Filmas „Firestarter“ prasideda kaip Šventojo Antano procesijos kažkur Italijoje dokumentacija, tačiau netrukus filmas virsta ieškojimu persidengiančiu pasauliu, kuriame netrūksta sukčių, požeminių perėjų ir apleistų pramoninių objektų.

Šių dienų Šventojo Antano reinkarnacija tampa pagrindiniu filmo veikėju, tačiau mums netrukus primenama apie nestabilią kino prigimtį. Vaizdai ima meistriškai keistis tarp rastų kadrų, stop motion animacijos, cinema vérité ir scenų, kuriose nedalyvauja aktoriai. Rekvizitai ir scenografija, pavyzdžiui, Šventojo Antano ugnies kablys, įgauna savo savarankiškumą ir veiksnumą. Apleistos erdvės, užteršti vandenys ir požeminiai tuneliai leidžia mums keliauti filmo įvykių grandine.

Skirtingi pasakojimo sluoksniai kelia asociacijas su asmenine menininko mitologija. Filmas atsisako etikečių, žaismingai vengdamas vieningos istorijos, paprastos interpretacijos ar formalaus nuoseklumo. Filmas „Firestarter“ – tai šiuolaikinio eksperimentinio kino kūrinys, kuris yra asmeniškas ir subjektyvus, tačiau savo hibridinėmis formomis yra sklandus ir laisvas. Visiškai neatsisakydamas naratyvinio siužeto, jis leidžia žiūrovui apmąstyti, kaip galime atrasti prasmę judančiuose vaizduose. Kultūrinės ugnies reprezentacijos čia ir kvestionuojamos ir gyvai amplifikuojamos. Kunigas atneša ugnį į kaimo bendruomenę, tačiau galiausiai tik sukelia žalą. Netikra ir beveidė meno visuomenė, pasipiktinusi, kai dailininkas ant tvarkingai „įrėminto“ meno kūrinio nupiešia ugnies atvaizdą. Žaisliniai ugniagesiai, kurie užgesina nutapytą paveikslą tikru vandeniu. Piromanas, padegantis apleistą sunkvežimį, kurį užgesina grupė pokštininkų, nešinų mirksinčiais kibirais su stebuklingu eliksyru.

Nors šios variacijos kritiškai kvestionuoja reprezentaciją, tiesą ir religinį mitą, jos taip pat pripažįsta, kad mums reikia naratyvo, net jei jis ir prieštaraujantis. Mūsų lietuviškame kontekste vyro-menininko figūra meta ilgą šešėlį. Eksperimentinio kino vingiuotuose keliuose gausu klajoklių su kameromis, tačiau dauguma jų ilgainiui įsikuria kitose buveinėse. Kipro filmų linijoje galbūt galime matyti, mano supratimu, profesionalaus kino mėgėjo Arturo Baryso, Audriaus Stonio dokumentinių eksperimentų, bet lygiai taip pat ir tokių menininkų kaip Gintaro Šepučio ar Tomo Andrijausko judančių vaizdų, kurie dešimtojo dešimtmečio viduryje pradeda sulieti kiną ir video. Pereinant per Roterdamo menininkų valdomas kino erdves ir draugystę su neformaliu susibūrimu „Tree Lab“ (2008-2012 m.), Kipro kino meno bagažas yra ir platus, ir gilus.

Švęskime šią parodą kaip gyvą argumentą lietuviškam eksperimentiniam kinui, stovinčiam erdvioje filmų, meno ir gyvenimo kryžkelėje.

Teksto autorius: Miki Ambrózy

Paroda yra galerijos „Meno parkas“ projekto „Eteris. 2024“ dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Parodos rėmėjas: UAB „GOTAS“ (Kauno filialas).

Fotografijos: Airida Rekštytė / Galerija „Meno parkas”