Keturių parodų atidarymai Šiuolaikinio meno centre

Kovo 19 d., penktadienį, 18 val.  Šiuolaikinio meno centrą užplūs lietuviai, tiksliau lietuvių menininkai – jame vienu metu atsidaro net keturios Lietuvos šiuolaikinio meno parodos:

Coro Collective (Eglė Budvytytė, Goda Budvytytė ir Ieva Misevičiūtė) „Raidyno pamoka“,  Kęstučio Grigaliūno „Mirties dienoraščiai“, Benignos Kasparavičiūtės ir Kęstučio Šapokos „Meno sparnai“ bei Gintaro Makarevičiaus „Piešiniai“.

Coro Collective. Raidyno pamoka

„Raidyno pamoka“ – tai Vilniuje nufilmuotas muzikinis vaizdo klipas, kuriame sujungiamos šokio, muzikos ir architektūros istorijos. Šiame kūrinyje devintojo dešimtmečio afroamerikiečių subkultūra susiduria su sovietiniu modernizmu, kurio pastatų fone Coro Collective atlieka savąją vogue šokio versiją. Vogue yra labai stilizuotas modernus šokis, kuriame naudojamos siluetą pabrėžiančios fotomodelių bei „egiptietiskos“ pozos ir „kampuoti“, gimnastiniai kūno judesiai. Jo pavadinimas pasiskolintas iš Vogue žunalo, o pats šokis atsirado devintajame dešimtmetyje Niujorko gėjų ir transvestitų subkultūroje. Viena pagrindinių šios subkultūros sąlygų – nuolat rituališkai patvirtinamas įsitikinimas, kad asmuo gali tapti tuo, kuo įsivaizduoja esąs (kino žvaigžde, fotomodeliu ar niekuo neišsiskiriančia mokinuke), nes statusą visuomenėje didžia dalimi lemia išvaizda. Tokia logika – pavadinkime ją [i]vogue[/i] logika – buvo svarbi ir kuriant šį vaizdo klipą bei dainą. Jei asmuo gali transformuotis į raidę, tada tikėtina, kad ir raidė gali transformuotis į kažką kito, o pastatai gali būti (at)kuriami vadovaujantis ne techniniais brėžiniais, o muzikine partitūra, ar ne? „Raidyno pamoka“ gali būti interpretuojama kaip pasaka, kuri dekonstruoja architektūros figūras paversdama jas sfinksininėmis raidėmis, kurios „dar tobulina savo tobulybę“.
Coro Collective  gyvena ir dirba Amsterdame

Kęstutis Grigaliūnas. Mirties dienoraščiai

„Mirties dienoraščiai“ kalba apie Lietuvos Respublikos piliečius nukentėjusius nuo pirmosios sovietinės okupacijos (1940 06 15 – 1941 06 22): lenkus, lietuvius, rusus, totorius, žydus, nekaltai nukankintus, sušaudytus, išvežtus į lagerius, apie jų nutrauktus gyvenimus ir sudaužytus likimus, apie mirtį ir žudymo absurdiškumą.

Jau keleri metai Kęstučio Grigaliūno domėjimosi objektu yra represinių struktūrų naudojamas fotografavimo būdas, kai asmuo fotografuojamas vienu metu iš priekio ir iš šono. „Mirties dienoraščiuose“ menininko paieškų išeities tašku tapo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistas „Lietuvos gyventojų genocido I-asis tomas: 1939-1941“, kuriame suregistruoti 30461 asmenys, vienaip ar kitaip nukentėję nuo sovietinės okupacijos. Dėl didelės darbo apimties Grigaliūnas apsiribojo sušaudytų, nukankintų, mirusių tremties vietose asmenų fotografijų Lietuvos ypatingajame archyve paieška, kurios ir tapo ekspozicijos pagrindu. Darbai atspausdinti šilkografijos technika. Ant kiekvieno iš jų autoriaus ranka užrašyta trumpa vaizduojamo asmens biografija.

Benigna Kasparavičiūtė ir Kęstutis Šapoka. Meno sparnai

Benignos Kasparavičiūtės ir Kęstučio Šapokos paroda „Meno sparnai“ – kompleksiškas meno projektas, kuriame meno kūriniams suteikiamas ne visai toks vaidmuo, prie kokio esame pratę. Kęstutis Šapoka yra ne tik menininkas, bet ir aktyvus meno kritikas bei teoretikas, ir pastarieji jo užsiėmimai gali tapti parodos sumanymo raktu.

Visų pirma, jis nesibodi kalbėti apie eksponatus kaip rekvizitus, „atliekančius tapybos vaidmenį“. Pirmiausia jis turi omenyje Benignos Kasparavičiūtės video filme „Noriu išreikšti save“ panaudotus tapybos darbus, kuriuos ji pasitelkia kaip foną preparuodama menininko (tapytojo) statuso klišes. Tačiau ši tapyba – ar rekvizitai – eksponuojama parodoje drauge su pačiu filmu, tad ir kiti parodoje eksponuojami kūriniai, menininkų teiginiai, gestai ir netgi pati paroda persismelkia galimybe, kad nieko „tikro“ tame nėra, ir iš tiesų eksponuojami tik nuogi parodos mechanizmai. Žinoma, tai netiesa.

Antra, kaip įprasta meno kritikui ir kaip išryškėja šioje parodoje, Kęstutis Šapoka savo kūryboje remiasi kitais kūriniais. Jis tai daro mažų mažiausiai dvejopai: juose dalyvaudamas, kaip liudija, pavyzdžiui, Alekso Andriuškevičiaus performanso „Kelionė“ įrašas; arba semdamasis iš jų idėjų, ir, pasak autoriaus, ne visuomet gerų. Nepaisant nevienprasmiškos, skeptiškos ar net sarkastiškos autorių pozicijos ir daugybės nutylėjimų, parodoje atsiranda ištisos serijos kūrinių, gvildenančių aktualias meno procesų temas.

Žiūrovas itin išsamiai supažindinamas su šokių video kamerai serija, kurioje eksponuojamas 1996 m. Gintaro Šepučio darbas „Žodžių žaismas“ – šokis, sukurtas pagal meno kritiko ir poeto Alfonso Andriuškevičiaus eiles, paskatinęs K. Šapoką sukurti šokius pagal Alfonso Andriuškevičiaus poleminį straipsnį „Dailės kritika keičia funkcijas“, o vėliau – ir pagal Lolitos Jablonskienės tekstą katalogui „Emisija 2004 – ŠMC“.

Gintaras Makarevičius. Piešiniai

Pastarąjį dešimtmetį Gintaras Makarevičius yra žinomas kaip dokumentinių filmų kūrėjas ir scenografas. Tačiau visus šiuos metus jis taip pat nepaliauja piešti. Tai spontaniška, jokių kūrybinių programų ir siekių nesusaistyta paralelinė veikla, kurią paskatina atsitiktiniai impulsai – noras atkartoti kasdienybėje matytą vaizdą, situaciją, sapną ar tiesiog atlikti fizinį piešimo veiksmą, kurio metu, laisvai vedžiojant ranką popieriuje, gimsta anoniminiai portretai, erotiniai vaizdai ir fantazijos, iškeliančios į paviršių įvairias fobijas.

Per daugelį metų išryškėjo keletas temų, prie kurių menininkas nuolat sugrįžta. Kai Gintaras Makarevičius paskutinį kartą eksponavo savo piešinius Šiuolaikinio meno centre, parodoje „Nekaltas gyvenimas“ 2000 metais, tai buvo iš televizoriaus ekrano perpiešti epizodai. Vėliau ši tema transformavosi perkeliant dėmesį nuo transliuojamų vaizdų į patį žiūrėjimo veiksmą – taip ėmė rastis daugybė „Televizoriaus žiūrėtojų“ portretų tuščiomis akimis. Atskirais ciklais galima pavadinti piešinius, kuriuose dokumentuojamos akistatos su policija („Policija“) ir benamių gyvenimo detalės („Paryžiaus bomžai“). O visa kita – tai nuolat kintantis dienoraštinių vaizdinių srautas.

Parodos veiks iki gegužės 9 d.

Iliustracija viršuje:  Gintaras Makarevičius. Iš serijos Televizijos žiūrėtojai, 2004-2010.