Kartą oloje, arba vieno peiliuko istorija. Kipro Černiausko ir Martyno Pekarsko paroda „380 B.C.” VDA parodų salėse „Titanikas”

Nieko nelaukdama ir pradėsiu. O pradėsiu nuo pabaigos – paroda puiki. Žinoma, dėl skonio galime ginčytis, bet šioje kelionėje sunku bus nuneigti, kad ji – įdomi, įtrauki, gausi ir erdvi vienu metu, istoriška ir šiuolaikiška, linksma ir kartais liūdna, patogi kaip sofa ir tepi kaip anglis. Sakytume, subalansuota įvairių kraštų keliautojams ir ieškotojams. Nors šie žodžiai nuoširdūs, nemaža juose ir ironijos, koduojančios kur kas gilesnius parodos klodus. VDA galerijos „Titanikas“ II aukšte duris atvėrė, o gal akmenį nuo olos nurideno tapytojai Kipras Černiauskas ir Martynas Pekarskas su paroda-maršrutu „380 B.C.“. Perskaičius visus tekstus ir menininkų duotus interviu bei kartą perėjus parodą, jau, regis, galima teigti, kad viską supranti, bet štai – noras grįžti atveda dar vienam ir dar vienam kartui apžiūrėti kūrinius, daiktus… Kiek daug detalių praslydo pro akis. Ar ši spalva čia visada buvo? O šita knyga? Ir skylė negruntuotoj drobėj?

Nors paroda pristatoma kaip aiški struktūra su kelionės kryptį nurodančiomis rodyklėmis, tačiau kiekvienas lankytojas neabejotinai žingsniuos savitu keliu ir išsineš asmenišką erdvės patirtį. Todėl nebandydama aprėpti visko, ką „380 B.C.“ gali pasiūlyti, aprašysiu tik vieną savo patirtį joje.

Vos įėjus pasitinka dvigubas portretas (aut. M. Pekarskas, Likimo broliai), lyg Kipras ir Martynas žvelgtų į mus, o virš jo pabirę natiurmortai sutelkia žvilgsnį tarsi į kitą erdvę, esančią už baltų galerijos sienų. Iš kasdieniškai apstingusio vestibiulio judu į pažadiškai rausvą salę, tarsi lėktuvų laukimo zoną. Ryškiaspalvės, gausios objektų ir rakursų, instaliacijas primenančios Martyno drobės lyg verpetas įsuka į fragmentiškų vaizdinių, atspindžių, vizijų, virtualybės ir realybės pasaulį. Išvykimas veda per „Kelininkų Madoną“ (aut. K. Černiauskas), kurios atspindys nutiesia nematomą „pradžios“ siūlą į Martyno kūrinio „Drakoniuko šėrimas vaizdo skambučio metu“ dešinįjį kampą.

Kelionė tęsiasi per parodos svečio Mindaugo Dudėno instaliacijas tiesiai į olą. Jaudulys suvirpa einant pro nugarine puse atsuktas keturias dideles „Platono olos alegorijos“ (aut. K. Černiauskas) drobes, lyg slenkant scenos užkulisiu. Ši ola, kaip jai ir pridera, yra žmonių rankos paženklintomis sienomis. Tačiau tai ne pirmykščių žmonių ženklai Lasko urvuose, bet kalbantys apie šiandieninį pasaulį ir jame sklandančias mintis: „God is dog spelled backwards“, „Menininkas kaip šventasis pereina levelius ir laimi žaidimą, o tada miršta“, „Dantė buvo geriausias turistas istorijoje“. Į šiuos įrašus žvelgia ir laivu atplukdyti turistai iš didžiausios parodos drobės, kurią mūsų patogumui galime apžiūrėti prisėdę ant minkštos, geltonos sofos. Iš skaisčios mėlynos jūros į juodą, Stikso upę menantį vandenį įplaukia valtis, susijusi su antroje ciklo „Platono olos alegorijos“ drobėje lyg atvirukas nukritusiu Eugène Delacroix paveikslu „Dantė ir Vergilijus pragare“. Turistai, kaip ir Dantė, keliauja į olą vedami smalsumo ir ieškodami paaiškinimų (net jei jų intencijos ir paskatos visai kitkuo grįstos). Tačiau ar Platonas neminėjo, kad tikroji tiesa slypi ne oloje ir jos šešėliuose, bet už jos – ten, kur dega laužas, ten, kur grynosios idėjos spindi liepsnose ir kaip miražai praplaukia pro žmogaus akis? Į šį ciklą žvelgiame nelyg į Youtube reklamą, kuriai iš įpročio spaudžiame „Skip ad“ mygtuką ir neriame tolyn į virtualybės gelmes – kaip į priminimą, kad esame nelinkę aiškintis pasaulio vyksmo priežasčių, o gyventi apgaulės šešėliuose. Bėganti geltona juosta ne tik Kipro drobėje, bet ir priešais ją esančioje sienoje nusitęsia link visai kitokių „olų“ – menininko studijos ir virtualybės pasaulių.

Jaudulys, kurį patiri matydamas nugarines drobės puses, vėlei sužadinamas besižvalgant po inscenizuotą menininkų darbo vietą. Joje galime apžiūrėti rėmus be drobių, teptukų ir atraižų maišus, eskizus, nutiškusius dažus, o iš smalsumo paskaitome, ir kokią kavą pastarieji geria, ties kuriais skyriais Laozi knygoje įklijuoti neoniniai lipdukai. „Kažkas kartą pasakė, jog yra kelias iš čia. Reikia tik bilieto“, – teigia vienas iš įrašų Martyno piešiniuose, man tapęs parodos esencija. Kelios kontempliacijos minutės žiūrint į drobę, apkrautą įvairiais rakandais, kurioje ištapytas kompiuterio darbalaukis, pilnas atvertų langų. Kur galima nusipirkti bilietą iš šio elektroninio pasaulio, persmelkusio kasdienybę ir besikėsinančio į gamtą, į tikrovę, į tiesą? Toliau paroda siūlo iškeisti vaizdus į tekstą – galbūt tai ir yra ieškomasis bilietas? Vaizdingame kelionės Juodkalnijoje aprašyme prabylama apie Platono olos alegoriją kaip fundamentalų religinių ir filosofinių praktikų dėmenį, apimantį istoriniu tapusį tikrovės ir iliuzijos išsiskyrimą, kurį šiandienoje pridengiame nihilistiška ironija. Ar ne ironiška po visko įsliuogti į dovanų krautuvėlę? Jokiu būdu – tai bus reikalingasis įrodymas, kad paroda aplankyta, kad keliauta, kad klausyta (bet nebūtinai išgirsta), kad bus ką atsiminti išėjus pro duris. Be to, pasidaro kažkaip labai intymu ir prabangu dovanų krautuvėje į rankas imti maišelius su menininkų studijos(-ų) dulkėmis, už kurias (tik šiandien! ir tik čia!) prašoma neskausmingų dešimties eurų.

Pabaigai – refleksija apie pabaigą – apie išvykimą, grįžimą iš kelionės, kurį neretai paliekame pasakojimų paraštėje. Refleksija – dažnai girdimas žodis, praktikuojamas nuo verslo iki meno institucijų. Keturi ant violetinių sienų iškabinti kūriniai – lyg keturios galimos refleksijos apie parodą ar apie mirtį. Renkuosi nedidelio formato Kipro kūrinį „Peilis“, kuriame grėsmingas rausvų plytų spalvos fonas apgobia ryškiu mažu šešėliu išryškintą kišeninį peiliuką ir jo geležtę. Neabejojau (be jokio racionalaus pagrindo), kad šį peilį su savimi į kelionę pasiėmė vienas iš turistų, kad jis bijojo ir jaudinosi, nesijautė saugus, galbūt vienu momentu jį buvo išskleidęs ir laikė už nugaros. Tačiau peilis pasimetė – matyt, jo savininkas prarado budrumą. Kaip dabar jaučiasi tas žmogus? Ar pasigedo peilio? O gal jau įsigijo naują (dovanų krautuvėlėje)? Kaži kodėl mintis apie tai, kad peilio jam daugiau nebeprireikė, į galvą neateina…

Viską surašius, burnoje net saldu nuo atsiminimų, spalvų, formų, o pirštų pagalvėlės dar juostelėjusios nuo laikytos anglies. Šioje parodoje, pristatančioje du kūrėjus, nedingo jausmas, kad Kipro kūryba labiau išpildo konceptualią parodos sferą, o Martyno kūriniai labiau formuoja jos atmosferą. „380 B.C.“ – tai ir paroda, ir muziejus, ir instaliacija, ir ola, ir… daugelis dalykų. Tai tikrai matyčiau kaip vieną svarbių ekspozicijos bruožų, užgožiančių atsilaupusius lipdukus, kažkieno striuke nubrauktus užrašus ir kitas smulkmes, neatimančias sodraus meninio patyrimo. Kaip danguje, taip ir žemėje, kaip 380 prieš, taip 2022 po. Oloje, požemyje ar prie laužo yra idėjos, sklandančios be laiko. Kurias trokšta pažinti skirtingo plauko turistai (net ir apsiginklavę kišeniniais peileliais), esančios virš memento mori, primenamos ir perfrazuojamos skirtingų kartų ir kultūrų, skirtingų menininkų ir šventųjų, kurie leidosi į kelionę ir iš jos parvežė suvenyrų mums.

Kipro Černiausko ir Martyno Pekarsko parodą „380 B.C.” VDA parodų salėse „Titanikas” Vilniuje galima aplankyti iki vasario 5 d.

Nuotraukos: Rusnė Šimulynaitė

Pilnas parodos fotoreportažas:

Kipro Černiausko ir Martyno Pekarsko paroda „380 B.C.” VDA parodų salėse „Titanikas”