Kartą chtulucene*: humuso kosmologijos sensacija „Planeta iš žmonių“

Mieli čiuopiantys* skaitytojai, šis tekstas rašytas su meile vaizduotei – sąmo n / j ingų teorinių kalambūrų puotoje. Svetinga futuristinio simpoziumo šeimininkė yra Donna J. Haraway. Vaišina Julijonas Urbonas. Drauge linkime atsiduoti erosui: išsinėrus iš asmeninio kailio, pasimatuoti ne visada patogias grožio, tiesos, gėrio uniformas. Groteskiniame baliuje gresiantį kvaitulį gali suvaldyti teksto gale pridėtas orientacinis žodynas. Tačiau labiau raginame svaigintis, nebijoti griūti. Taip, kaip Talis Miletietis, tikint anekdotu, kadaise užsistebėjęs į žvaigždes ir parkritęs purvan. Juk ne veltui kažkur ten ėmė rangytis filosofija.

…

Iš(trauka) iš būsimosios geologinės epochos

„Aptariant sliekininkystės (kitaip – chtoniškosios choreografijos) aktualijas, pastarojoje intralaikiškumų ir tarpvietiškumų sampynoje sujudimas aplink Eisenia fetida slopsta. Šie Kalifornijos sliekai, kurie organines atliekas skaido mitriausiai iš dalijamų vermikomposto rinkoje, dar neseniai šlovingai vadinti „raudonaisiais“ arba „tigriniais“, abiem epitetams aiškiai nešant revoliucines potekstes. Tačiau šviežiausioje vartosenoje stebimas ne visai politkorektiško apibūdinimo „mėšlinis“ plitimas: giminėje* tai demonstruoja per-formatyvą nuo vienos sensacijos prie kitos.

Eisenia fetida kirmėles nuo antraštinių puslapių patraukė ditirambai „Planetos iš žmonių“ plastikai. Taigi, chtoniškoji choreografija nebe užsibaigia čia čia čia, Žemėje – jos mostai jau lenkia Karmano liniją. Reliatyvią tiesą sakant, Julijono Urbono kirbinama kosminės pasiutpolkės idėja pranoksta net Dionisui švęstas bakchanalijas. „Planeta iš žmonių“ yra jaudinanti iniciatyva katapultuoti žmonių kūnus į vieną iš Lagranžo taškų. Ten dėl kibimo tarpusavyje jie ilgainiui sudarytų plūduriuojantį fosilijų gniužulą – naują planetą, pomirtinių šokių sceną. Kaipgi bedomins mėšlini sliekai, kai nuo šiol realu kompostuoti nuosavą sielą? Toliau skubame apnuoginti ažiotažo šaknis.

Kol kas pav(i)ešėkime praeityje. „Planeta iš žmonių“ suknibždėjo dar 2018-aisiais, kai Urbonas šią architektūrinės choreografijos kompoziciją statė galerijoje „Vartai“. Portikas į dirbtinį asteroidą iš biomasės tąsyk išniro įsivaizduojamybėje; juk tokio hiperobjekto materializacija ne tik brakonieriautų humanistinės etikos atžvilgiu, bet apskritai būtų įmanoma tik postpostposthumanistinėje aplinkoje. Todėl, užsimezgusios hipotetikos įsčiose, „Planetos iš žmonių“ gimimo riksmas suskambo viso labo 3D skenerio bangomis. Interaktyvios instaliacijos lankytojai kviesti skenuoti savo kūnus. Monumentalizuoti įvairiose pozose, jų klonai išskrisdavo į astroekosistemos manipuliaciją kompiuterių ekranuose. A. a. (liet. senkalbėje „amžinąją anabiozę“) virtualaus kapinyno donorams…

Lagranžo tašku įvardijama lokacija tarp dviejų besisukančių kosmoso objektų, kurioje susidūrusios gravitacinės jų jėgos kompensuoja viena kitą. Jeigu Lagranže randasi koks kitas kūnas, dėl tokios vietos specifikos jis levituoja netraukiamas pirmųjų dviejų objektų. Tai poetiškos Urbono simuliacijos prielaida: katapultuotieji į Lagranžo tašką (būtent į L2) nei sklęstų atgal į Žemę, nei sudegtų Saulės kaitroje. Nesijaudinkite, tarpsmas niekumoje – šaltyje ir tamsoje – netaptų konservavimusi vienišumo vakuume!

Atvirkščiai, Lagranžas derlingas tuo, kad žmonių kūnai, nors nepatrauklūs Žemei su Saule, čia imtų artėti vienas greta kito ir lipintis į pas-aulėjantį* (pranc. senkalbėje pas – „šokio žingsnelis“) ansamblį. Juk vidujai kiekviename pulsuoja gravitacinis centras – nematomi čiuptuvai, išsyk griebiantys šalia esantįjį. Ne staying with the trouble, bet staying in the trouble. Jei sesuo iš neobiologijos Lynna Margulis simbiotinių sistemų dinamiką romantizavo kaip „intymumą tarp nepažįstamųjų“, tai astronominės Urbono simbiozės vizija mažų mažiausiai prilygsta erotikai tarp prašalaičių…

Erotikos tarp prašalaičių te(rit)oriją užpildytų krioanabiozės atmosfera, kurioje žmonių skysčiai ir juose bei aplink, mėsoje, brinkstančios ląstelės imtų šalti. Stingimas lėtintų visas organizmų reakcijas, kol apmirusius / leisgyvius drebučius primenantys kūnai „Planetoje iš žmonių“ visiškai išcentruotų savo nervų sistemas. Vadinasi, antropomorfiškas spiečius šitaip klijuotųsi be sąmoningos jo narių intencijos, tik šokdinamas dėsnių improvizacijos. Užtai vulgarumu jų neapkaltinsi, konvencijų akyse neišskaitysi. Galų gale orgijų-per-mūsų-lavonus dumblynė įkūnytų bent vieną iš visatoje glūdinčių (egzo)tikrovių. Niekaip nediferencijuota, ji kažkuo primordialinė, kažkuo mutacinė arba kiborgiška. Evoliucijos apogėjus? O gal perigėjus?

Svarbu, jog mintinis „Planetos iš žmonių“ eksperimentas radosi atšiauriose aplinkybėse – kada holobiontiškas* bendrabūvis dar nebuvo akivaizdus. Tada, pagal archajišką kalendorių, XXI-ajame šimtmetyje, įsismarkavo vadinamasis Antrasis kosmoso amžius. Jau zigotinėje stadijoje ryškėjo jo kilmė iš blogio sėklos. Žemė, modernybėje apipančiota kontrolės tinklais, vėliau virto pasalūniškų antropocentristų kaliniu – žmogaus rūšies (im)potencijos lakmusu. Nuo kuklios telekomunikacijos prie gruobuoniškumo privatizuojant! Laimei, mums įprasta stebėtis tokiu ist o / e rišku sadomazochizmu: juk kraujais besispjaudžiusi gamta be eilės užkrėtė būtent tuos, kurie ir buvo jos skriaudėjai.

Laukiniame antropocene Urbono projektas taigi fermentuotas visai kitokių konceptualaus skilimo būdų. Lietuvos erdvės agentūra, kita pirmykštė „Planetos iš žmonių“ buveinė 17-ojoje Venecijos architektūros bienalėje 2021-aisiais, rezidavo renesansinėje Santa Maria dei Derelitti bažnyčioje. Flirtuoti su vietiniais kanonais ten ėmėsi gravitacijos estetika, gerokai ištąsiusi tradicinio mąstymo žiuželius. Per sinestetinį lankytojų įtraukimą ekspozicija stimuliavo vaizduotę, kurios neparalyžiuoja jokia subjektiška kategorija. Vakarų filosofija imta velti į kaltūną, jame pamažėle nėrėsi SF* audiniai.

Iš šiuolaikerdvinės perspektyvos kyla grėsmė „Planetos iš žmonių“ idėją vertinti anachronistiškai: chtuluceno kontekste Urbonas gali būti prilyginamas mesijui, skelbusiam humusą tarytum pirmąją materiją. Kūnai į gumulą judėtų grakščiais chtoniškosios choreografijos žingsneliais, o milžiniškas jų komposto burbulas didingai pliektųsi tiesiog dėl gamtinių jėgų savaimingumo. Kol neužliūliavo tokia sliekininkystės svajonė, sukluskime – ar žmogaus eroje „Planeta iš žmonių“ visgi nebuvo okultacinė? Ar ji, rodydamasi vizionieriškai, neslėpė substancialiai buvusi Trečiojo kosmoso amžiaus pribuvėja?

(Instru)mentalinis kosmoso užkariavimas, kaip skaudžiai mename, penėjo antropoceną Žemės orbitoje augintais sąvartynais. Būdai iškuopti šiukšles rasti toli gražu ne šviesos greičiu, be to, ir arčiau chtoninių planetos sluoksnių kraugeriškai siautė floros bei faunos naikinimas, klimatinės anomalijos, sferų tarša. Kultūrinės traumos vis dar sprangdina ištisas kartas: deja, prakaitavimas atsako(gali)mybe (angl. senkalbėje „response-ability“)* giminėje tebėra paveldimas. Kad ir kaip, net jei Urbono „Planeta iš žmonių“ kažkada galimai priklausė antropocentriškoms fantazijoms, chtulucene ji juk valiūkauja realijos pavidalu.

Apnuoginę humuso kosmologijos sensacijos šaknis, grįžkime į situacijos šerdį. „Žmogus (human) kaip humusas turi potencialo: o, kad galėtume sukapoti ir susmulkinti žmogų kaip Homo“, – kadaise rašė senmotė Donna J. Haraway, neilgtrukus pridėdama: „Kirmėlės – ne žmonės; savo banguojančiais kūnais jos ryja ir čiuopia, o jų išmatos apvaisina pasaulius.^[1]“ Dėmesiu tręšdami „Planetos iš žmonių“ kebeknę dabar, kai evoliucijai nuo hipotetikos iki tikrovės reikalingi vos keletas technologinių mazgų, pagaliau iščiulpsime visus galimybių syvus iš ekologinio pažado. Ištesėdami pastarąjį, mes ne tik susijungsime su tokiais giminaičiais kaip Eisenia fetida, tačiau elegantiškai papasakosime būtent jų istoriją.

Lyg sliekai maldamiesi žmonių krūvoje, supūdysime antropoceno liekanas totaliu altruizmu. Kai krūva išpamps į planetą, komposto sankaupos Paukščių tako galaktikoje mažiausiai padvigubės; tai reiškia bent du sykius daugiau pluošto gyvybei išsiropšti. (Sim)poezė* galutinai apraizgys žmogų, technologiją bei kitus padarus – būsimus partnerius iš mūsų pačių: toks prasminių kilpų vijoklis raitysis palei koegzistencijos naratyvą. Įsipainioję į gyvenimo ir mirties asambliažą patys, ilgainiui į jį integruosime kaimynines rūšis su gražiausiomis chelicerų, antenų, žandikojų, čiuoptuvų arba ambulakrinių kojelių epitafijomis.

Iki lapkričio 19-osios Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Vilniuje rengiamos socialinės iniciatyvos „Planeta iš žmonių“ (re)peticijos. Ilgainiui infrastruktūros pavadinimas bus keičiamas į naują, kuriame nešmėžuos jokia dominuojanti tapatybė. Mūsų aptariama humuso kosmologijos sensacija yra Chtuluceno vaizduotės programos dalis, finansuojama Atsinaujinančiomis idėjų lėšomis. Toliau rubrikoje…“

…

Ką tik patirto futuristinio simpo(e)ziumo šeimininkė Haraway (g. 1944) yra Kalifornijos universiteto profesorė emeritė. Daktaro laipsnį įgijusi tyrimu apie tai, kokią funkciją metafora atlieka biologijoje, visą akademinę karjerą Haraway skiria unikaliems antropologijos, mokslo ir filosofijos santykiams atskleisti. 2016-aisiais išleistoje knygoje „Staying with the Trouble: Making Kin in the Chthulucene“ Haraway reziumuoja neomaterialistines savo pažiūras, galop akstindama „likti bėdose“ bei atsverti jų iššūkius chtuluceno pasaulėjauta. Meninės praktikos, o tarp jų ir Urbono kūryba, ypač turtingos vizijų, kaip tokiai pasaulėjautai cirkuliuoti.

Orientacinis žodynas (pagal išdygimą tekste)

*Chtulucenas (angl. „chthulucene“: khthōn (gr. „žemė“) + kainos (gr. „dabartis“) + Pimoa chthulhu (voragyvių šeimos rūšis).

„Chtuluceno“ terminą Haraway siūlo kaip alternatyvą „antropoceno“ (pasaulio, kuriame dominuoja žmogus) arba „kapitaloceno“ (pasaulio, kurį alina kapitalizmas) sąvokoms. Kol antropoceno bei kapitaloceno naratyvuose ignoruojamas fizinis ir konstruojamas tikrovės kompleksiškumas, chtulucenas, atvirkščiai, veiksmingai užčiuopia tarprūšinę bei istorinę įvairovę. Krizių epochoje Haraway praktikuoja naują mąstymą, kuris, griaudamas antropocentriškas galios struktūras, veda prie simbiotinės ir intertekstualios tikrovės propagavimo – vienintelio būdo tiek išlikti žemėje patiems, tiek išsaugoti kitus.

*Čiuopiantys / čiuptuviškumas (angl. „tentacular“: tentaculum (lot. „čiuptuvas“) + tentare (lot. „justi“ / „bandyti“).

„Chtuluceno istorijai papasakoti prireiks galybės čiuptuvų.^[2]“, – chtuluceno kūrime Haraway įžvelgia sudėtingos – čiuopiančios, reaguojančios, eksperimentuojančios – prieigos būtinybę. Čiuptuviškumas čia byloja apie rūšių, idėjų bei istorijų narpliojimą. Toks procesas nepaklūsta įprastoms klasifikacijoms, mat, kaitaliodama žiūros perspektyvas, čiuopianti vaizduotė neapsiriboja vien subjektiškomis suvokimo formomis. Taip įėjus į registrus, priklausančius „mažiems“ pasaulio dalyviams (medūzoms, čiabuviams, kerpėms, t. t.), sučiumpami dažnai nepastebimi, nors irgi reikšmingi tikrovės veiksniai.

*Giminė / gentis (angl. „kin“: godkin (paveldima kraujo ryšio giminystė) + oddkin (giminiavimasis, motyvuojamas pasirinkimo).

Haraway nuomone, siekdami stabdyti planetą ardančią destrukciją, privalome tarpusavyje megzti nehierarchizuotus saitus. Rasių, lyčių, klasių destigmatizacija leistų tolimesnį ne tik metaforiško, bet ir genealoginio bioįvairovės bendrumo vystymą. Giminiavimosi idėja ragina gyventi ne tik kraujo ryšiu, o tiesiog bendru rūpesčiu – tarprūšine simbioze – grindžiamose gentyse. Kai nustosime būti ciniški, vienodais gentainiais laikysime ir vienišą kaimyną, ir globojamą šunį, ir kūne klestinčias bakterijas. Suartėti su giminaičiais iš visų aplinkos kertelių – tai etinis imperatyvas puoselėti tvarią kasdienybę.

*Pasaulėjantis / pasaulėjimas (angl. „world-ing“).

Žodžio „pasaulis“ suveiksmažodinimas išreiškia nepertraukiamą pasaulio steigimosi procesą bei margą šio proceso foną. Vienas Haraway naudojamų pasaulėjimo aprašymo būdų – vadinamasis SF („SF: science fiction, speculative fabulation, string figures, speculative feminism, science fact, so far.^[3]“) metodas, kai tarpusavyje derinami įvairūs diskursai. SF metodu kvestionuojamos sustabarėjusios Vakarų kultūros perskyros: „subjektas-objektas“, „dvasia-materija“, „gamta-civilizacija“ ir kt. Atsisakanti individualizmo bei statikos, pasaulėjanti egzistencija pasižymi daugialypumu, jautrumu, nuolatiniu persiformavimu.

*Holobiontiškas / holobiontas (angl. „holobiont“: holos (gr. „pilnas, visuminis“ / „sveikas, gyvas“) + bios (gr. „gyvybė“ / „gyvenimas, gyvenimo būdas“).

Biologijoje holobiontas – konkretaus organizmo ir su juo simbiotiškai sąveikaujančių kitų organizmų kolektyvas. Haraway papildo tokią sampratą gyvenamos laikinės-erdvinės terpės bei joje vykstančių procesų komponentais ir taip holobiontiškai traktuoja visą būtį. Autonomiški individai neegzistuoja, kadangi kiekvienas esame dinamiškų ekosistemų ir kontekstų dalis. Dalyvaudami beribiame informacijos, kontrolės, maisto ir kitų prasmingų sąryšių tinkle, savo egzistavimą palaikome būtent kitų holobiontų dėka. Taigi, Vakarų kultūroje vyraujantis individualizmas tėra kenkėjiška iliuzija.

*SF. Žr. „pasaulėjantis / pasaulėjimas“.

*Atsako(gali)mybė (angl. „response-ability“).

Žemei XXI amžiuje jau pakenkta negrįžtamai, todėl, jeigu nebus materialaus pokyčio, bergždžias tiek atsakomybės vengimas, tiek jos prisiėmimas. Pirmuoju atveju pokytį stagnuoja apatija, antruoju – neviltis. Anot Haraway, reikia atrasti įgūdžius, kurie tiktų laukiančioje nuolatinėje klimatinių, socialinių ar kitų krizių konfrontacijoje. Tradicinė teisė pernelyg ribota, idant aprėptų būsimo pasaulio sudėtingumą. Dėl to atsako(gali)mybės savybė krizių lauke generuos nestandartizuotą atsaką. Tik įvairiapusiškai vertindami situacijas bei veikdami plastiškai, mikromasteliais stimuliuosime makrovirsmus. 

*Simpoezė (angl. „sym-poiesis“: sym (syn) (gr. „kartu / tuo pačiu metu“) + poiēsis (gr. „sukūrimas / kompozicija“).

Moksliniuose gyvųjų sistemų aprašuose neretai vartojamas terminas „autopoetinis“. Juo išsakoma, jog organizmai, nors komunikuoja su aplinka, visgi yra nuo jos atsiskyrę, savarankiškai užtikrinantys savo tęstinumą, turintys uždarą vidinę tvarką. Atvirkščiai autopoezei, „simpoezės“ sąvoka pabrėžia gyvybės susietumą bei atvirumą. Haraway prielaidos yra simpoetinės: juk bet kuri rūšis egzistuoja su kitomis rūšimis, idėja su kitomis idėjomis, kaip ir istorija – su kitomis istorijomis. Simpoezę laikydama „darymu-su“, „galvojimu-su“, „tapimu-su“, Haraway mano, kad tokia sąmoninga aplinkodaira švelnina ekologinių krizių pasekmes.

Julijono Urbono ir Lietuvos erdvės agentūros interaktyvi instaliacija „Planeta iš žmonių“ Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veikia iki lapkričio 19 d.

---

^[1] Haraway, D., 2016, pp. 32, 34–35. Staying with the Trouble. London: Duke University Press. Vertimas čia ir kitur – mano.

^[2] Haraway, ibid., p. 31.

^[3] Haraway, op. cit., p. 2.