Karšta sunki vasara. Paroda „Pagrįsti pagrindai: Prisiderinant prie chroniškumo ritmų“ Nidos meno kolonijoje

Nelauktai užklupus rudeniškai darganai mintys pačios nevalingai grįžta į vos ką tik pasibaigusią vasarą. O vasara buvo karšta, nepakeliamai karšta. Ją pasitikome Baltarusijos žurnalisto Romano Protasevičiaus sulaikimu/pagrobimu, tęsėme su „pabėgėlių krize“ ir simboliškai užbaigėme pasipiktinusių piliečių riaušėmis prie Seimo. Nuo kaitros atsivėsinti nepadėjo ir įprastai prieglobsčiu tampančios galerijų, muziejų erdvės, kurios kaip ir oras įkaito nuo karštų, sunkių temų, nagrinėjamų jų parodose. Tarp tokių porodų buvo iki liepos vidurio Mo muziejuje veikusi paroda „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“, vasaros pradžioje ŠMC atsidariusi 14-oji Baltijos trienalė „Nesibaigiančios kovos“ bei viename iš karščiausių vasaros taškų – Nidoje – pasirodžiusi paroda „Pagrįsti pagrindai: Prisiderinant prie chroniškumo ritmų“ (paroda veikė liepos 16 – rugsėjo 12 d., parodos kuratorė Azar Mahmoudian).

Karas, okupacija, tremtis, holokaustas, rasizmas, tapatybė, homofobija, mirtis – visos šios sunkios ir „karštos“ temos tapo minėtų parodų ašimis. Parodas vienijo ir būdas kalbėti apie šias patirtis. 14-oje Baltijos trienalėje galėjome pamatyti išskirtinai daug video darbų, Mo parodoje buvo pristatomas vienas žinomiausių lenkų kino režisierius Andrzej Wajda (1926–2016), o parodos „Pagrįsti pagrindai: Prisiderinant prie chroniškumo ritmų“ koncepcijos pagrindu tapo kino ir politikos sąveikos. Tačiau kitaip nei parodoje „Nesibaigiančios kovos“, kur buvo pristatomos tik mūsų regiono, tai yra Centrinės ir Rytų Europos, istorinės patirtys, Nidos meno kolonijoje vykusi paroda žvelgė plačiau ir lokalias problemas apmąstė bendrame Europos kontekste. Tarptautinė grupinė paroda buvo Europos Sąjungos programos „Kūrybiška Europa 2014–2020“ inicijuoto projekto „4K: Nuo konflikto iki konsensuso per kūrybiškumą ir kultūrą“ dalis. Ketverius metus trukęs projektas siekė ištirti, kaip menas ir kultūra gali tapti įrankiu spręsti ar mąstyti apie kylančius konfliktus. Paroda taip pat prisidėjo prie šio tyrimo, pasirinkdama kalbėti apie kino galimybes ir funkcijas trauminių patirčių būsenose.

Paroda Pagrįsti pagrindai: Prisiderinant prie chroniškumo ritmų Nidos meno kolonijoje. Nuotrauka: Inga Jankūnaitė

Kinas kaip pasipriešinimo forma.                                 

Kinas gali tapti įrankiu skleisti propagandą, norimą ideologiją, ir kartu būti rezistencijos prieš šią ideologiją forma. Šią temą parodoje „Pagrįsti pagrindai: Prisiderinant prie chroniškumo ritmų“ reprezentavo grupė „NSRD“ ir trys jų videodarbai. NSRD, kitaip „Nejaustų jausmų restauravimo dirbtuvės“ – tai 1982 m. Latvijoje architekto ir didžėjaus Hardijs Lediņš (1955–2004) kartu su menininku Juris Boiko (1954–2002) įkurta elektroninės muzikos grupė/mąstymo erdvė. Grupė geriausiai žinoma savo eksperimentine, avangardine, „new wave“ ir „new age“ muzika, tačiau ne ką mažiau įdomūs ir jų atlikti tarpdisciplininiai performansai, akcijos, instaliacijos, poezija, videodarbai. „NSRD“ įprastoms to laiko normoms priešinosi ne tik propaguodami vakarietišką vakarėlių kultūrą, bet ir įvairių menų sinteze, kurios tuometinis režimas nepripažino. Šiandien „NSRD“ dažnai net vadinami Latvijos multimedijos menų tėvais ir vakarietiško postmodernizmo savo šalyje įkūnytojais. Grupę taip pat galime sieti su ir Vakaruose atsiradusiu Fluxus judėjimu.

Fluxiškas absurdiškumas, ribų tarp meno ir kasdienio gyvenimo naikinimas pastebimas ir parodoje rodytuose videodarbuose, pavyzdžiui filme „Dr. Eneserio žiūroninių šokių pamokos“ (1986–987). Filme pristatomas grupės išgalvotas Daktaras Eneseris ir jo ritmingas akių mirksėjimo ritualas, kurį Hardijs Lediņš inkorporuodavo ir į diskotekas ar siūlydavo žmonėms atlikti individualiai. Taip kartu su publika Lediņš kūrė vienus pirmųjų dalyvaujamojo meno pavyzdžius Latvijoje. Paprastas, kasdienis reiškinys kaip mirksėjimas simbolizuoja ne tik „tvarkingą pasaulėžiūrą, kuriančią naują bendravimo lygmenį“, bet ir taikią rezistenciją prieš absurdišką sistemą, režimą.

NSRD video filmai Nidos meno kolonijoje. Nuotrauka: Nendrė Žilinskaitė. Menininkų nuosavybė

Absurdiškumas regimas ir teatrališkuose grupės performansuose: jų siužetuose ir atlikėjų kostiumuose. Pavyzdžiui, antrojoje minėto filmo dalyje Salaspilio botanikos sode dalyviai demonstravo Annos Romanovskos sukurtus ekstravagantiškus apdarus, egzotišką grimą ir jų pačių kurtus aksesuarus – akinius, pradedantiesiems akių šokių šokėjams. Panaši nuotaika būdinga ir kitam jų kūriniui „Ledkalnio ilgesys / Vulkano svajonės“ (1987). Ritualą primenančiame darbe, kurį įkvėpė Laurie Anderon daina „Smoke rings“, menininkai atlieka įvairius veiksmus: lede iškerta skylę, į ją spaudo raugintus kiaušinius, į sniegą mėto degtukus ar į plastiką suvinioja grojantį saksafoninką, taip laukdami žiemos pabaigos bei artėjančio vulkano išsiveržimo. Vulkano išsiveržimą, kitaip imperijos griūtį, fiksuoja ir jų video darbas „Atsisveikinimas su imperija“ (1996), kuriame užfiksuota menininkų atlikta akcija, likus keliems mėnesiams iki Sovietų Sąjungos griūties. Ekspedicijoje po vadinamąjį „Rusijos auksinį žiedą“ „NSRD“ kartu su vaidybos studentais provokavo praeivius iššaukiančiais kostiumais bei performansais, kuriuos atlikdavo prie svarbiausių Rusijos simbolių, pavyzdžiui Lenino mauzoliejaus ar Kremliaus. Imperijos griūtį liudija ir filme naudojami subtilūs simboliai, pavyzdžiui, didingos architektūros fone išnyrantis ir šiukšles renkantis sunkvežimis.

Kinas kaip istorinio laiko ir žmonių būsenų dokumentas

„NSRD“ kūrinys „Atsisveikinimas su imperija“ iliustruoja ir kitą galimą kino funkciją – liudyti, dokumentuoti, šiuo atveju, Sovietų Sąjungos pabaigą. Kino kaip istorinio dokumento savybę parodoje nagrinėjo ir menininkės, kino režisierės Clarissos Thieme kūriniai „Negu tu jų nematai? Pakartok“ (2019) ir „Šiandien 1993 m. birželio 11 d.“ (2018). Papasakoti apie Bosnijos karą, vykusį 1992–1995 m., menininkė pasitelkė bibliotekos-video archyvo „Hamdija Kreševljaković“ medžiagą. Pavyzdžiui, instaliacijoje „Negu tu jų nematai? Pakartok“ matoma menininko Nedimo Alikadic slaptai nufilmuota akimirka iš Sarajevo apgulties, kuomet rajone palei upę žingsniavo ginkluoti milicininkai. Instaliacijoje jundantis vaizdas tampa ne tik istorinio laiko, bet ir paprastų žmonių būsenų liudininku. Minėtas video archyvas, įkurtas Sarajevo apgulties metu, nėra įprastas. Jį sudaro ne oficialūs istoriniai dokumentai, bet asmeniniai paprastų piliečių įrašai apie jų realybę ir kasdienybę karo akivaizdoje. Šie kūriniai taip pat yra menininkės inicijuoto projekto „Tarp mūsų“ dalis, kurio tikslas yra plėsti minėto archyvo žinomumą bei sukurti virtualią ir kritinę erdvę, kurioje būtų apmąstoma individualių žmonių atmintis. Žmogiškumą instaliacijoje „Negu tu jų nematai? Pakartok“ sustiprina ir neramūs kameros judesiai bei menininkės pasitelkta vaizdo apdorojimo technologija, leidžianti atkurti kameros judesius ritmingais šviesos blyksniais. Blyksniais erdvėje keliauja ne tik šviesa, bet ir pats žiūrovas. Tarsi laiko mašina nukeliavęs iš dabarties į praeitį, jis įsikūnija į filmuojančio Nedimo kūną, pajunta visas jo baimes ir nerimą būti pastebėtam bei nušautam.

Clarissa Thieme, Negu tu jų nematai? Pakartok, 2019. Nuotrauka: Nendrė Žilinskaitė. Menininkės nuosavybė

Clarissa Thieme, Šiandien 1993 m. birželio 11 d., 2018. Kadras iš filmo. Menininkės nuosavybė

Kinas kaip kino kritika

 Parodoje kinas reprezentuojamas ir kaip būdas apmąstyti patį save, savo kalbą. Kritiką kinui pateikia menininkės Wendelien van Oldenborgh kūrinys „Nuo kairės iki nakties LP“ (2019), kuriame išvis atsisakoma esminio kino elemento – judančio vaizdo. Garso instaliacijoje, kuri yra sukurta 2015 m. menininkės sukurto filmo „Nuo kairės iki nakties“ pagrindu, yra diskutuojama apie 2011 m. Londone ir kituose Anglijos miestuose vykusias riaušes, kurių priežastimi tapo jauno, 29-erių metų juodaodžio Mark Duggano mirtis nuo policininko paleisto šūvio. Garso instaliacijoje girdime kalbančius 6 skirtingų sričių atstovus: du Londono hip hopo atlikėjus (Mehrak Golestan/Reveal ir Dean Burke/Owlz), psichologijos studentą (Wanderley Moreira), brazilų politikos ir feminizmo teoretikę (Denise Ferreira da Silva), hip hopo didžėjų iš Nyderlandų (K. Gambier/Mixmaster Fader) ir šį meno kūrinį finansavusios meno institucijos „The Showroom“ kuratorę (Louise Shelley). 6 skirtingų žmonių dialogas atspindi menininkės naudojamą kūrybos metodą – polifoniją. Kinematografinėje polifonijoje menininkei svarbus daugiabalsis pokalbis, kuriame į vieną pasakojimą susijungtų skirtingų kontekstų, sričių (politikos, mokslo, ekonomikos, kultūros) balsai. Tokiu būdu menininkė ne tik užtikrina daugiabalsį pasakojimą, bet ir daugiaperspektyvį temos, įvykio apmąstymą. Tačiau Wendelien van Oldenborgh kūrybai būdingas ne tik polifoniškumas, bet ir postkolonialistinės temos, mažųjų, užtildytų pasipriešinimo istorijos. Todėl garso instaliacijoje girdime įvairių istorinių protestų pavyzdžius, pačio protesto kaip rezistencinės formos apmąstymą ar pokalbius apie Brazilijos juodaodžių judėjimus ir tokius rasistinius išpuolius kaip 2013 m., kuomet taikus juodaodžių susitikimas viename Brazilijos prekybos centre iššaukė policijos fizinį smurtą, muštynes.

Wendelien van Oldenborgh, Nuo kairės iki nakties LP, 2019. Nuotrauka: Inga Jankūnaitė. Menininkės nuosavybė

Judančio vaizdo atsisakymas ne tik įgalina be pašalinių trukdžių išgirsti šių šešių žmonių istorijas, bet ir primena, kine slypinčius pavojus. „Jie mane filmavo / jie mane filmavo / jie mane filmavo / jie man filmavo / ir tada aš buvau pamatytas. / Jie sukūrė istoriją iš paskirų fragmentų / ir tada aš buvau apkaltintas. / Pamatytas ir apkaltintas. / Dabar tu mane filmuoji / tu mane filmuoji / tu mane filmuoji / ir tada tu sukursi savo istoriją. / Ir tada aš būsiu kuo? / Matomas?“ – tai garso instaliaciją pradedantys Dean Burke, kuris policijai pasitelkus sumontuotais CCTV įrašais buvo apkaltintas Londono riaušių metų, žodžiai. Taigi, Dean Burke primena, kad judantis vaizdas gali tapti ne tik sėkmingu propagandos įrankiu, bet ir priemone sekti žmones ar klastoti, fabrikuoti istoriją ar kurti norimą jos versiją.

Kitas į kiną kritiškai žvelgiantis kūrinys – Clarissos Thieme darbas „Šiandien 1993 m. birželio 11 d.“, kuriame kaip ir „Negu tu jų nematai? Pakartok“ (2019) panaudota „Hamdija Kreševljaković“ archyve rasta medžiaga, tiksliau kelių jaunuolių 1993 m. sukurtas trumpas mokslinės fantastikos filmas, kuriame gan ironiškai inscenizuojamas keliavimas laiko mašina Sarajevo apgulties metu. Kinas šiame kūrinyje tampa ne tik Bosnijos karo ir jo paveiktų žmonių nuotaikų dokumentu, bet ir tam tikru prieglobsčiu, išsigelbėjimu. Video kasetė – vienintelė išeitis, kad kas nors kada nors, išradus laiko mašiną, pamatys šį įrašą ir išgelbės šiuos žmones nuo karo absurdų. Rastą archyvinę medžiagą „Šiandien 1993 m,. birželio 11 d.“ Clarissa Thieme taip pat papildo ir video menininkės Grace Sungeun Kim monotinišku sinchroniniu vertimu, kurį panaudoti įkvėpė Lenkijoje, o ir kitose Europos šalyse vis dar taikomas filmų įgarsinimas vienu balsu. Monotonišką vertimą galime interpretuoti ir kaip kino kalbos kritiką. Ar kino-laiko mašinos pagalba nukeliavę iš dabarties į praeitį mes išties galime pajusti, suprasti video juostoje matomų žmonių patirtis? Ar bandymai kino juostose reprezentuoti istorinius įvykius gali būti tikslūs, tikri? Šaltą vertimą galime suvokti ir kaip istorijos rašymo mechanizmų kritiką. Skaudžios istorijos įgarsinimas ne tik primena B. Brechto teatre taikytą atsiribojimo efektą, bet ir vadovėlius, kuriuose istorija rašoma oficialiu ir šaltu tonu, o žmonės tampa tik skaičiais, statistika.

Clarissa Thieme, Šiandien 1993 m. birželio 11 d., 2018. Nuotrauka: Nendrė Žilinskaitė. Menininkės nuosavybė

Visgi „Šiandien 1993 m. birželio 11 d.“ girdimą vertimą galime interpretuoti ne tik kaip skirtį, bet ir jungtį. Pasak menininkės, būtent vertimas įgalina mus suvokti, kad nepaisant kalbinių barjerų, geografinių, istorinių, ideloginių skirtumų, mes galime vienas kitą suprasti, turime bendrumų. Vertimą galime suvokti ir kaip pačio kino metaforą. Parodoje „Pagrįsti pagrindai: Prisiderinant prie chroniškumo ritmų“ kinas universalia, nors ir ribota, judančių vaizdinių kalba leidžia keliauti į praeitį, įkūnyti dabartį, siųsti žinutę į ateitį ir suprasti šių skirtingų laikų bendrumus. Parodoje eksponuojami erdvėje (Latvija, Anglija, Bosnija ir Hercegovina) ir laike (kūriniai sukurti tarp 1986–2019 m.) nutolę kūriniai ne tik įrodo chronišką istorijos ritmingumą, bet ir leidžia tarsi atsukus kino juostą iš naujo permąstyti šios sunkios, karštos vasaros įvykius.

Paroda Pagrįsti pagrindai: Prisiderinant prie chroniškumo ritmų Nidos meno kolonijoje. Nuotrauka: Inga Jankūnaitė

Clarissa Thieme, Negu tu jų nematai? Pakartok, 2019. Nuotrauka: Nendrė Žilinskaitė. Menininkės nuosavybė

Parodos katalogas. Grafinis dizainas Vytautas Volbekas. Nuotrauka: Inga Jankūnaitė

Paroda Pagrįsti pagrindai: Prisiderinant prie chroniškumo ritmų Nidos meno kolonijoje. Grafinis dizainas: Vytautas Volbekas. Nuotrauka: Inga Jankūnaitė

Paroda Pagrįsti pagrindai: Prisiderinant prie chroniškumo ritmų Nidos meno kolonijoje. Nuotrauka: Inga Jankūnaitė

Wendelien van Oldenborgh, Nuo kairės iki nakties LP, 2019. Nuotrauka: Inga Jankūnaitė. Menininkės nuosavybė

Wendelien van Oldenborgh, Nuo kairės iki nakties LP, 2019. Nuotrauka: Inga Jankūnaitė. Menininkės nuosavybė