Karolinos Kunčinaitės paroda „Danguje ir ant žemės“ galerijoje „Artifex“

Spalio 18 d. 18 val. VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) atidaroma Karolinos Kunčinaitės paroda „Danguje ir ant žemės“ .
Apie namus ir dar kai ką…

Karolina Kunčinaitė – žinoma tekstilininkė, grupės „Baltos kandys“ narė. Naujausioje solo parodoje „Danguje ir ant žemės“ menininkė ne tik išreiškia grupės filosofiją, kurioje savitai susijungia archajiškos tekstilės technikos bei konceptuali formų ir idėjų žaismė, bet prisistato ir kaip ryški, savita kūrėja.

Parodą sudaro tekstilinė instaliacija iš trijų glaudžiai tarpusavyje susijusių dalių. Tai trimatės veltinio technika atliktos figūrėlės, vaizduojančios vyrą ir moterį poroje, tarsi balansuojančios tarp dangaus ir žemės, velti namukų formos objektai ir simbolinė šių namelių „gyvenvietė“, kuri tampa dinamiško videofilmo fonu, sukuriant judėjimo erdvėje iliuziją.

Pasak pačios menininkės, naujas jos kūrinių ciklas įkūnija ir „kelionės namuose“ būseną, ir namo, kaip tam tikro fizinio objekto kelionę erdvėje ir laike, neapčiuopiamoje dvasinėje plotmėje. Namų ieškojimas K. Kunčinaitės kūryboje įgyja keleriopą prasmę. Tai ritualinis, simbolinis veiksmas, tačiau jo erdvė – tai pats gyvenimas, mus supanti tikrovė. Juk ir parodos pavadinimą, paremtą tradiciniu liturginiu posakiu, galime suprasti kaip minčių ir realybės atitikmenį. Mūsų mintys materializuojasi, o dvasinis (dangiškas) gyvenimas yra neatsiejamas nuo „žemiškos“ kasdienybės.

Namo ir jo kelionės įvaizdžiai šiame projekte iškyla kaip tradicinio rankų darbo tūrinio veltinio technika sukurti skulptūriniai objektai. Jų archajiškos formos primena dolmenus, senąją, ikiistorinę žmonijos architektūrą. Tai paprastos konstrukcijos būstas, suręstas iš akmens luitų, turėjęs iki galo neatskleistą maginę, ritualinę funkciją. Tuo tarpu K. Kunčinaitės projekte namas tampa ir antropomorfizuota esybe, saugančia, globojančia erdve.

Šią temą parodoje tęsia ir videofilmas, kuriame namo kelionė, pasak autorės, kiek siejasi ir su Žemės planetos kelione, lygiai taip, kaip mes visi iš tiesų keliaujame kosmosu, nuolat būdami namie ant judančios žemės… Filme keliaujama pagal archajinius ciklinio laiko dėsnius, besikeičiant metų laikams, ir vis sugrįžtant į pradinį tašką, kuriame kelionė prasidėjo.

K. Kunčinaitės projekte svarbi ir lyčių sąveikos, pusiausvyros tema. Vyras ir moteris susikibę už rankų – tai tarsi darnos ikona, kuri paklūsta bendrai parodos idėjai. Buvimas dviese simbolinėje namų erdvėje – lyg dangaus įsikūnijimas žemėje.

Naujausioje menininkės kūryboje nuolat iškyla ir fatalizmo nuojautos. Viename parodos kūrinyje ji susodina žmonių figūrėles į laivą, neišvengiamai nešantį jas amžinybėn. Nors kai kurie „keliautojai“, pažymėti blizgiais auksiniais siūlais, yra išskirtiniai, tačiau nenumaldomi gyvenimo dėsniai ir laiko slinktis nedaro niekam jokių išimčių šioje determinuotoje dangaus ir žemės, arba – amžinybės ir laikinumo karalystėje.

                                                                                                                           Teksto autorė Kristina Stančienė

Paroda veiks iki spalio 29 d.