Kah Bee Chow solo paroda „GĖLĖS“ projektų erdvėje „Editorial“

Iki gruodžio 14 d. projektų erdvėje „Editorial“ (Latako g. 3, Vilnius) veikia menininkės Kah Bee Chow solo paroda „GĖLĖS“. Tai – pirmoji  kūrėjos solo paroda Baltijos šalyse.

Brangi S,

Prieš savaitę mano mama paviešino vaizdo įrašą, kuriame vienas iš jos naminių vėžlių bando pabėgti. Ji juos laiko prie restorano įėjimo, neva pagal feng šui (yra įprasta, kad vėžlys turėtų būti laikomas gale, tačiau ji Lilian Too yra skaičiusi kur kas daugiau nei aš). Klipe vėžlys mėgina išlipti iš baltos vaikiškos plastikinės vonelės įremdamas dvi priekines kojas ties viršutine atbraila ir keldamas savo kūną aukštyn. Nėra jokio dangčio, jokios kitos kliūties tik jo paties fizinė išmonė – galima nujausti, kad vėžlio sėkmė yra tik laiko klausimas. Iš viso 2016-aisiais mano sūnėnui Ollie buvo nupirkti trys vėžliukai – nuo to laiko jo entuziazmas šiems gyvūnams seniai išgaravo. Kasmet jie vis išauga iš savo bendros buveinės ir yra perkeliami į vis didesnį plastikinį indą, pakankamai lengvą valymui, kur jie gali užsiimti vos keliais dalykais: sėdėti, krypuoti, laukti. Taip pat ir kautis. Tiesa, mano mama galėtų paprasčiausiai paleisti vėžlius į laisvę. Kažkada, kai naminiai vėžliukai pergyvendavo tam tikrą laikotarpį, juos paleisdavo į lelijų tvenkinį vietiniame parke. Tai nutikdavo taip dažnai, kad dabar ten pastatytas didžiulis ženklas, malajų ir anglų kalbomis, grasinantis didžiulėmis baudomis už vėžliukų palikimą tvenkinyje.

Visiškai įmanoma, kad vėžliui pavyks paprasčiausiai išeiti iš restorano be didelės sumaišties. Bet kelio viduryje dėl savo greičio ar, tiksliau, greičio trūkumo, vėžlys tampa itin pažeidžiamas padaras. Sausumoje “šiems šarvuotiems padarams didžiausią riziką kelia automobiliai”, sako daktaras Ronas Hinesas. Savo tinklapyje “Kaip sutaisyti sutraiškytą vėžlį” jis pateikia detalias instrukcijas, kaip rūpintis rimtas kiauto traumas patyrusiais vėžliais, jei tokį užtikai. Jis pataria, kaip su vėžliais elgtis, kad išvengtum įkandimo, kokios higienos laikytis ir ar išvis gerai bandyti gyvūno gyvybę gelbėti. Daug žmonių internete dokumentuoja savo bandymus sutaisyti rastus sutraiškytus vėžlius. Procedūrai dažniausiai reikia visai paprastų priemonių: įsivaizduok vienkartinį operacinį stalą, sutaršytus mėlynus rankšluosčius – visa tai kūdikio vystymo stalo proporcijomis. Gelbėjimo metodų yra gausybė: kai kuriais atvejais lūžęs kiautas sutvirtinamas plastikiniais raišteliais ar metalinėmis sagtelėmis, kitais – sutaisoma dantų plombavimo priemonėmis ar epoksidinės dervos užtaisais; Hineso vėžlio kiautas susiūtas plieno viela per jame išgręžtas skylutes, taip palaikant kiauto formą stabilioje pozicijoje. Lūžių nuotraukos dažnai atskleidžia, kaip smarkiai kiautas būna įsirėžęs į vėžlio kūną, – ties skilimais matomas rausvas kraujuotas minkštasis vėžlio audinys.

Hinesas paaiškina:
„Dauguma žino, kad sausumos ar vandens vėžlių šarvai sudaryti iš mažesnių kaulinių plokštelių (lot. scutum), padengtų plonu nagus primenančiu keratino sluoksniu. Šios kaulinės dalys viena su kita sujungtos plonomis, pjūklą primenančiomis linijomis, siūlėmis (lot. sutura). Daug kas nežino, kad skilimai dažniausiai įvyksta būtent per šias siūles, o ne ties kaulinėmis plokštelėmis.”

Lūžis ties šiomis siūlėmis primena tektoninių plokščių sandūros linijas, ties kuriomis spaudimas ir slėgis gali sukelti įtrūkius žemėje. Bangų ilgis tiksliu traumos momentu. Ar pameni, per savo filmo peržiūrą kalbėjai, kaip kraštovaizdį charakterizuoja būtent įtrūkiai ir dislokacijos. Kaip ir kalbą, kaip nuoseklumą.

Savo pirmąją meninę rezidenciją atlikau mažame Šveicarijos miestelyje, Burgdorfe, prieš šešerius metus. Vienas iš vietinių lankytinų objektų buvo apleisti šveicarų inžinieriaus Heinzo Islerio betoniniai prototipai – iki jų buvo galima lengvai nuvažiuoti dviračiu, vos pasukus nuo kelio. Savo forma jie priminė realaus dydžio iglus, turėjo apskritas angas langams iš gipso ir molio – mano piligriminės kelionės metu jie jau ėmė irti. Isleris geriausiai žinomas dėl savo kiautinių plono betono struktūrų ir nekonvencinių architektūrinių formų atradimo metodų. Jis išrado kabinimo ir inversijos techniką: leidžiant kabančiai membranai „tapti” forma savo pačios svorio, įtampos, tąsumo ir kompresiškumo dėka, buvo galima sugeneruoti begalines kiautų formų variacijas. Man patinka, kad pačiõs medžiagos ribos nulemia jos struktūrinį efektyvumą. (Kiautas išlaiko kartu ir savo struktūrą, ir ja apimamą erdvę.) Kažkokiu būdu čia, jau kitoje rezidencijoje, parmyniau ten atgal, galvodama apie kiautų struktūrų darybą, apie vėžlio architektūrą, trokšdama žaisti su formomis, kurių visai negaliu sukontroliuoti ar numatyti.

Vakar naktį kol miegojome signalizacija suskambėjo tris kartus. Galiausiai padarėme išvadą, kad joks žmogus ar kas kitas į Rupertą įsilaužti nebandė. Įdomu, ar pastatas, tarsi kūnas, įrašo į savo sistemą praeities įsibrovimus, ir dabar klykia pavojumi vos tik kokia nors galima grėsmė pasirodo prie durų. Jei šis pastatas išsigandęs, apie tai kalba tik tokiais panikos atvejais, – jo apylinkės skleidžia ramybės, poilsio pojūtį, čia jaučiuosi saugi, net ir kai medžių dydžio langai krintantiems lapams transliuoja mūsų darbą/gyvenimą. Jie siunčia man dainas, o aš pagal jas šoku. Vienintelis disonanso šaltinis, ko gero, esu aš pati: ta kintamoji, atsitiktinai užeinanti į verslo susitikimus dėvėdama pižama, gerianti vyną 2:45 nakties – beprotė, dar kart bėganti iš palėpės. Čia, Vilniuje, studijoje mane aplankė buvęs profesorius ir paklausė, ką aš slepiu. Tai buvo žodis, kurį mūsų pokalbio metu nuolat vartodavau ar kitaip implikavau. Nežinojau, ką jam atsakyti. Vėliau mąsčiau apie tai, ką neseniai parašė mano draugė Simona: „jei kalba turi būti naudojama skausmui išreikšti, ji turi būti taisyklinga, kupina humoro, diskretiška arba abstrakti. Ji turi būti paslėpta, parašyta suvaržytai.” Kodėl kažkam gali reikėti tokios užslaptintos šnekėjimo formos? Galbūt tai pakankamai akivaizdu, tačiau ar tai vargina? Ar tai turi omenyje? Tai tik dar viena gudrybė – šį laišką tau prižadėjau parašyti vietoj to, kad „kalbėčiau apie savo darbą.” Ko gero, esu ta mergina vakarėlyje, kuri pasakė, kad išeina, bet kurį po trijų valandų ją randi ten pat, kur ir anksčiau.

p.s. Atsiprašau, jei gėriau kažkieno vyną nesulaukusi pasiūlymo.

Tikiuosi mūsų keliai dar susikirs,

xxKBC

Paroda veikia lapkričio 09 – gruodžio 14, 2019
III – V 15.00–19.00
VI 12.00–16.00
„Editorial“ (Latako g. 3, Vilnius)

Nuotraukos: Ugnius Gelguda