Ką veikti šiuolaikinio meno parodoje? „Uodega ir galvos“ ŠMC

Kai sausį artnews.lt perskaičiau dviejų menininkių ir kuratorių Viktorijos Damerell ir Onos Juciūtės pokalbį apie jų pačių kuruojamą jaunųjų Europos menininkų parodą „Uodega ir galvos“ ŠMC, pagalvojau, kad tai vienas iš tų labai retų atvejų, kai tekste ryškus jaunatviškas naivumas ir nuoširdumas, pernelyg nemistifikuojamos kūrybinės praktikos, galvojama apie savo žiūrovą ir atvirai keliami rūpimi klausimai. Tad, kai teko rinktis, ką parodyti NMA filologų sekcijos moksleiviams pavasario sesijos metu, nusprendžiau juos nusivesti būtent į parodą „Uodega ir galvos“ (vyko iki kovo 31 d.). Iš pradžių jiems šiek tiek papasakojau apie istorinį kuratorystės kontekstą ir kuratoriaus veiklų specifiką, pakalbėjome apie pokalbyje aptariamas kūrybines kuratoriaus ir žiūrovo veikimo taktikas, tada pasiūliau jiems eksperimentą – atlikti parodoje nedidelį antropologinį lauko tyrimą. Šis tekstas – tai ir reakcija į pokalbyje iškeltus klausimus, ir eksperimento aprašymas, ir kvietimas patyrinėti šią ar kitas parodas dar vienu būdu.

Pokalbyje Ona Juciūtė užsimena, kad paroda gali būti tarsi dėvėtų drabužių parduotuvė. Ši sąsaja tampa ir pačios parodos „Uodega ir galvos“ konceptualine ašimi. Kuratorės atskiria dėvėtų drabužių parduotuvę nuo greitosios mados vieno kurio nors prekinio ženklo parduotuvės. Jei „Humanoje“ megztiniai vėl tampa megztiniais, o kelnės – kelnėmis, tai firminėje parduotuvėje sukuriama didesnė skirtybės iliuzija. Anot kuratorių, nepaisant to, kad „Humanoje“ daiktai irgi suklasifikuoti ir kartais netgi matyti tam tikra tendencijų kaita, skirtingi daiktų atsiradimo kontekstai (kaip nusibodus, netikus, nusitrynus, kažkam mirus…?) numato galimybę įvairiems atsitiktinumams. Juciūtė pastebi, kad atsitiktinumas lydi ir patį kuravimo procesą. Kaip sutinkami vieni, o ne kiti menininkai? Kodėl pasirenkami vieni, o ne kiti kūriniai? Kaip pačių kuratorių „silpnosios vietos“ lemia darbų pasirinkimą? Anksčiau gal net nebuvau susimąsčiusi, kiek menininkų ir jų darbų pasirinkimas gali priklausyti ne tik nuo taip vadinamų pažinčių, bet ir kuratorių, šiuo atveju – skulptorių, subjektyvaus polinkio į vieną ar kitą medžiagą ar jų aspektus – pvz., tam tikru būdu apdirbtus paviršius ar konkrečių daiktų detalių pasirodymą kūriniuose.

Paroda gali būti tarsi dėvėtų drabužių parduotuvė, nes ir ten, ir ten, nepaisant ankstesnių kontekstų, daiktai susitinka naujiems deriniams. Iš pirmo žvilgsnio man šis apibūdinimas pasirodė kaip nuostabi metafora, leidžianti užduoti moksleiviams klausimą, tai kokia visgi yra kūrinių paskirtis parodoje – iš kur jie ateina, kaip susidėlioja ir ką su jais veikti. Atsakymas labai paprastas, bet šiame kontekste suskamba naujai. Įsivaizduokite, kad kaip ir parduotuvėje, taip ir parodoje, besimatuodami skirtingus daiktus – galvodami apie vienokias ar kitokias jų istorijas, mėgindami išskaityti reikšmes, galimus sąryšius su ankstesnėm patirtim (tarsi su kitais turimais daiktais), bei atsitiktinai surasdami savus derinius, išsinešate kažką unikalaus. Bet ar „Humanos“ megztinis tikrai unikalesnis už bet kurį kitą naują megztinį? Ar šie megztiniai apskritai jums reikalingi? „Zero waste“ (liet. be atliekų) judėjimo šalininkai socialinio tinklo grupėje tikina, kad „Humanos“ humanitarinė veikla tėra apgaulė, o jos milijonus valdančio savininko jau kurį laiką ieško Interpolas. Sunku čia neprisiminti čekų kilmės filosofo Vilémo Flusserio, kuris tarp daugybės kitų, mąsčiusių apie kultūros industriją, tiesiogiai siejo kino teatrą ir prekybos centrą. Abi vietos panardindamos į save „vartoja savo vartotoją“, o panašiam vartojimui taip pat kviečia ir šios parodos kuratorės, rašančios, kad: „[jos] čia yra ir pardavėjos, asortimentas pildomas kasdien, todėl lankytis traukia vėl ir vėl“.

Kiti du dalykai, apie kuriuos kalbasi kuratorės ir į kuriuos man atrodo prasminga reaguoti, jau tarytum visiškai prieštarauja šiai meno objekto kaip prekės sampratai ir galėtų būti laikomi klasikinio bandymo įtvirtinti meno autonomiją pavyzdžiais. Atsakydama į Juciūtės klausimą, kokia yra meno paskirtis, Viktorija Damerell sako, jog svarbiausia meno nauda – tai jo nenaudingumas. Nepaisant to, kad su ankstesniu palyginimu gana tiesiogiai siūloma meną vartoti, šis vartojimas kuratorei neatrodo pragmatiškas. Ji mano, jog būtent meninė veikla vis dar gali atsidurti už „visa aprėpiančios paklausos-pasiūlos sistemos“. Damerell priešina meno vertę funkcionalumui, susijusiam su grožiu, terapija, pramoga, socialine kritika ar investicija. Bet ar tikrai užėję į bet kurį šiuolaikinio meno centrą, mes staiga visi atsiduriame už paklausos-pasiūlos sistemos? Ką be visų anksčiau išvardintų meno funkcijų, mums šiandien siūlo šiuolaikinis menas? Ar gal reikėtų klausti – tai ką jis siūlo, neva nieko nesiūlydamas? Man atrodo, kad drąsus susidūrimas akis į akį su šiais klausimais, gali padėti įvertinti meninės veiklos savitumą, neatkertant jos nuo visų kitų veiklų, bet suvokiant ją kaip nuolat esančią santykiuose su kitomis veiklomis. Šis pastebėjimas tinka ir gražiam, bet problemiškam Juciūtės palyginimui, jog menas – tai tarsi juodraštis, kuris talpina savyje visa tai, kas nepakliūva į visuomenei tinkamą švarraštį. Ar tai reiškia, kad menininkams nereikia prisiimti jokios atsakomybės už savo kuriamus turinius? Gaila, bet menininkai nėra virš visuomenės su jos kapitalistine sistema levituojančios būtybės ir jų daromi pasirinkimai nemažiau siejasi su kitais žmonėmis. Lygiai taip, kaip neegzistuoja joks mokslinis švarraštis, atsietas nuo bet kokių nuomonių, individualių sprendimų, aparatų ir pasekmių, apie ką rašė dar Bruno Latour’as, nėra ir jokio meninio juodraščio.

Vienas iš dalykų, kuriuo tikrai žaviuosi šių kuratorių veikloje, tai neabejingumas žiūrovui. Pokalbio metu jos pasiūlo keletą meno kūrinių suvokimo strategijų, kurios gali būti parankios tiek moksleiviams, tiek ir labiau patyrusiems meno parodų lankytojams – net ir tiems, kurie susiduria su menu nuolat ir meno erdvė jiems dažnai tėra instrumentali ir jau seniai nebesakrali vieta. Juciūtė rašo, kad esant parodoje, ją suvokti labai padeda įsivaizdavimas, jog esi kaip specialioji agentė, renkanti įkalčius ir turinti išsiaiškinti, kas čia nutiko ir kodėl. Damerell priduria, kad ieškoti reiktų ne vienos galimos įvykių versijos, bet sekant detalių ryšiais, stebėti kaip plečiasi prasmės. Svarbu, jog tai yra ne greitas, bet lėtas procesas, reikalaujantis laiko ir atidumo. Savo moksleiviams aš pasiūliau įsivaizduoti, jog atsidūrėme ne ŠMC, bet jau kurį laiką negyvenamoj saloj, kurioj štai liko įvairių kažkieno paliktų daiktų ar tų daiktų detalių. Jų užduotis buvo patyrinėti erdvę, išsirinkti keletą objektų ir pasidaryti antropologinius užrašus – tuos objektus nusipiešti ir aprašyti, pagalvoti, kam jie galėjo būti naudojami. Turiu prisipažinti, kad tikriausiai nesu mačiusi labiau susidomėjusių ir susikaupusių meno kūrinių stebėtojų kaip tąkart, kai atlikome šią užduotį, o nusipieštos liekanos – „uodega ir galvos“ ir jų istorijos, patikėkit, negali būti randamos nė vienam pirktinės žuvies pilve ar vadovėly…

Nuotraukos: Inga Jankūnaitė