Paroda kaip nusikaltimo vieta. Viktorijos Damerell ir Onos Juciūtės pokalbis

Beveik kasdien skaitome kuratorių parašytus parodas lydinčius tekstus – trumpus ar išsamius, poetinius ar pristatomuosius. Tačiau ilgas pasiruošimo parodai procesas, kuratorių darbo specifika, diskusijos su menininku/e/ais dažniausiai lieka užkulisiuose ar tampa vietiniais anekdotais. Straipsnių ciklas „Kuratorių pokalbiai su menininkais“ siekia bent šiek tiek kilstelti tą uždangą ir atverti menininkų ir kuratorių darbo drauge procesus. Šis pokalbis – ciklo dalis.

Viktorija Damerell (V.D.): Šiek tiek keista su tavimi kalbėtis tokia proga, nes nors šnekame nuolatos, interviu forma reikalauja iš karto turėti omenyje skaitytoją. Tarsi sėdime kambaryje dviese, bet jau kažkas stebi iš šalies ir klausosi. Nemanai?

Ona Juciūtė (O.J.): Taip, sutinku, aš irgi panašiai jaučiuosi, man kiek neįprasta būti atsakingai už tai, ką ištarsiu, ypač kalbant su tavimi. Bet gal reikia nesijaudinti dėl to, kas klausosi, o su ja / juo pasisveikinant prisistatyti. Mes esame dvi menininkės, kurios kartu kuruojame parodas ir ta proga dabar viena iš kitos imame interviu apie savo veiklą. Ir dar esame geros draugės, kurios ir taip dažnai kalba įvairiomis temomis.

Viktorija Damerell ir Ona Juciūtė kuratorinėje kelionėje, 2018. Nuotrauka: Viktorija Damerell

V.D.: Tai galime iš karto vieną jų ir paliesti. Dabar ruošiamės tarptautinei grupinei jaunų menininkų, kuriuos suradome keliaudamos po užsienio akademijų peržiūras (ačiū Lietuvos kultūros tarybai), internetą, Vilnių bei savo studijas, parodai. Ji bus atidaryta vasario 15 dieną Šiuolaikinio meno centre. Kas tau šiame procese atrodo įdomiausia?

Ona Juciūtė lankosi baigiamųjų darbų parodoje Frankfurto Staedelschule akademijoje, 2018. Nuotrauka: Viktorija Damerell

O.J.: Turi galvoje kuravimą? Man apskritai įdomu yra surasti: tiek kuruojant, kai ieškome meno kūrinių, tiek gaminant kūrinius, kai ieškau tam tikrų situacijų, istorijų ar medžiagų. Viskas prasideda nuo suradimo, tik tada atsiranda kombinacijos, parodos, instaliacijos ir kūriniai.Tuo pačiu, daug galvoju ir apie tai, kiek absoličiai galima tokias situacijas vertinti: tai, kad kažką pamatei ar sutikai yra vis dar smarkiai apspręsta atsitiktinumo, kuris taip pat reiškia, jog kažko nesutikai ar nepamatei. Tokiu būdu paroda tampa tarsi dėvėtų drabužių parduotuve – magiška vieta, kur daiktai susitinka naujiems deriniams, nepaisant ankstesnių kontekstų. Iš tiesų, kuo toliau, tuo sunkiau matyti skirtumą tarp kuravimo ir kūrimo. Man patinka mintis, jog grupinė paroda yra kuratoriaus solo show, o gal net, kažkuriuo požiūriu, meno objektas. Camille Henrot taip darė savo solo parodoje Days are Dogs (Palais de Tokyo, 2017/18), kur kartu su savo kūriniais rodė ir eBay rastus daiktus, ir kitų autorių kūrinius. Man patinka toks lengvas požiūris į kūrinius, iš vienos pusės, jie eksponuojami kartu su masinės produkcijos daiktais iš eBay, kita vertus – nurodomas autorius, kai jis žinomas. Labai supaprastina dalykus: nei sureikšmina kažką, nei kuria specialų atsainumą. Kuruojant, aišku, atsiranda daugiau komunikacijos, elektroninių laiškų rašymo, kas mane asmeniškai labai disciplinuoja. Tai yra ta dalis, kurią turiu prisiversti daryti. Iš kitos pusės, labai sveika, būnant kūrėja, kartais sudalyvauti studio vizite ar autorių atrankos susitikime kaip kuratorei. Man tai padėjo suvokti, kaip viskas sąlygiška, kartais juokinga ir taip pat gerai suprasti abi puses.

O kas tau sunkiausia kuruojant? Kuo tau kuravimas ir kūryba skiriasi?

V.D.: Dažniausiai atrodo, kad viskas einasi gana lengvai – kai darai kažką, kas pačiai įdomu, tarsi pačios situacijos tau padeda. Kaip ir tu, sunkiau susidoroju su komunikacijos, organizacine dalimi (kaip žinai, turiu lengvą kalbėjimo telefonu fobiją), bet net ir tai suteikia tam tikrą malonumą – kai jaučiu, kad galiu daryti ir sau nebūdingus dalykus. Jeigu kalbėsime apie sunkumus, galbūt iš tikrųjų sudėtinga kartais nepamesti šviežio žvilgsnio į tai, ką darai. Vis iš naujo pasitikrinti, ar mūsų idėja iš tikrųjų veikia, ar (ir kokių) korekcijų reikia. Šiuo atžvilgiu kuravimas irgi nesiskiria nuo meninės kūrybos – svarbu išlaikyti atvirumą pokyčio galimybei, gyvai reaguoti į kintančią situaciją ir ją žaismingai išnaudoti. Jei kalbėsime apie kuravimo ir kūrybos skirtumus, kuruodama jaučiu didesnę atsakomybę atrasti dialogą su galimu žiūrovu. Juk paroda pirmiausia ir yra tas dialogas, labiausiai bendraujanti meno išraiška. O kai kuriu pati, viršų ima šiek tiek kiti dalykai. Man kūryba yra mąstymo būdas, natūrali, lengviausiai prieinama pasaulio pažinimo priemonė. Galėčiau sakyti, jog tada svarbiausia žiūrovė sau esu aš pati.

O.J.: Aš gal paslapčia norėjau iš tavęs išpešti tokius nutikimus, kai vienas mūsų parodos pagrindinių autorių sunaikina savo kūrinius ir sako hm, jų tiesiog nebėra, arba kai pakvieti žmogų studio vizitui ir tik vykstant pokalbiui supranti, kad visai ne jo kūrinius turėjai omenyje.

V.D.: Taip, galime papasakoti skaitytojams į kokias awkward situacijas kartais tenka įsivelti. Miuncheno meno akademijoje šią vasarą lankėme studentų parodą ir mus abi sudomino vienas kūrinys. Deja, žemėlapis buvo toks klaidus, kad iš trijų žmonių gavome tris skirtingas nuorodas, kam tas kūrinys priklauso. Trečioji versija pasirodė įtikinamai, todėl parašėme autorei ir susitarėme susitikti. Ji atėjo, ir mes pradėjome klausinėti apie jos kūrinį. Bet tada menininkės veide pastebėjome sąmyšį ir ji parodė, kad jo darbas yra kitur. Už mūsų nugarų. Iki tol net neįsivaizdavau, kad įmanoma pažerti tiek įžvalgų apie darbą, kurio dar prieš valandą net nepastebėjai. Galiausiai ji ir nesuprato, kad iš tiesų norėjome susitikti su kažkuo kitu. Ir tai netgi virto visai įdomiu pokalbiu.

Ona Juciūtė kuratorinio vizito Vokietijoje metu, 2018. Nuotrauka: Viktorija Damerell

O.J.: Aš labai gerai pamenu, kai baigusios tą pokalbį išėjome rimtais veidais, stengdamosis nežiūrėti viena į kitą ir, tik pasukusios už kampo, taip sprogom iš juoko. O jei rimtai, man tada labai padėjo įsivaizdavimas, kad kūrinys yra tarsi nusikaltimas detektyve, o tu lyg spec. agentė turi išsiaiškinti, kas nutiko, koks motyvas, koks įrankis. Toks priėjimas prie kūrinių mane dažnai gelbėja. Tiesiog svarbu atsakyti, kas čia dabar atsitiko ir kodėl? Taip galiu žiūrėti bet kokią parodą ar kūrinį ir man būna įdomu. O kaip manai, kokį raktą galėtume pasiūlyti mūsų būsimos parodos žiūrovui, bandančiam išsiaiškinti šį nusikaltimą?

V.D.: Manau, kad sekant detektyvo analogiją, šioje parodoje labiau suveiktų ne į konkretų atsakymą vedančios paieškos, bet suvokimas, kad kiekviena detalė rezonuoja su kitomis ir jų prasmės nenustoja plėstis. Taigi, raktas būtų tiesiog neskubėjimas viską išsiaiškinti, o duoti sau laiko pabūti, pasekti įvairiais kūrinius supynusiais ryšiais, kartu nebijant kažką praleisti.

O.J.: O kaip tu manai, kokia yra meno paskirtis?

V.D.: Neseniai pagalvojau, kad svarbiausia meno nauda yra jo nenaudingumas. Faktas, kad žmogus gali užsiimti veikla, kuri vis dar gali iškristi iš visa aprėpiančios paklausos-pasiūlos sistemos man suteikia vilties. Galbūt klystu, bet man atrodo, kad mene vis dar galima erdvė kitokiam, pragmatiškumu nesiremiančiam egzistavimui. Tai reiškia tokį kaip ir paradoksą – netgi žmonės, besidomintys menu, dažnai jį sieja su tam tikra funkcija – grožio, terapijos, pramogos, socialinės kritikos ar pagaliau žiūri į jį kaip į investiciją. Jau nekalbant apie didžiąją dalį visuomenės, kuri vis dar mano, kad menas – laiko švaistymas. Jaučiu poreikį mažinti nesusikalbėjimą šia tema, bet kartu suprantu, kad tai nėra tiesioginė meno funkcija. Dialogo siekis per parodas gali tik dar labiau klaidinti. Todėl manau, kad pirmiausia reikia pradėti nuo pagrindų, švelnaus įvedimo į meno kalbą per bendresnes paskaitas ar diskusijas. Tuo man taip pat visai patinka užsiimti.

Dar grįžtant prie kuravimo, atsimeni, kai darėme kartu pirmąją parodą Per plauką (2016), norėjome pabrėžti, kad darome tai iš menininkių pozicijos. Kaip į tai žiūri dabar? Kas tau svarbu parodos idėjos konstravime?

Paroda Per plauką, 2016. Nuotrauka: Laurynas Skeisgiela

O.J.: Tikrai, aš irgi norėjau tau tai priminti. Iš tiesų, pradėjome kuruoti ne visai dėl to, būkime sąžiningos, o dėl to, kad niekas kitas mūsų kūrinių nekuravo. Kai pateikėme paraišką Titaniko galerijai, netikėtai gavome antro antro aukšto salę, nors norėjome parodyti vos porą kūrinių. Tuomet pagalvojome, kodėl nepakvietus kūrinių, kurie būtų vienaip ar kitaip mums svarbūs, artimi mūsų pačių kūrybai, taigi atsigręžėme į autorius, tuo metu buvusius šalia mūsų. Taip natūraliai ir susiformavo toks kuravimo principas, kai mes renkame kūrinius gana laisvai, pasikliaudamos viena kita ir savo nuojautomis. Esu įsitikinusi, jog man labai padeda tai, kad pati kuriu, nes kuravimas yra tarsi side project. Tai labai atpalaiduoja, man atrodo, kad mums tiesiog linksma ir įdomu.  Bet aš vis dar tikiu šia mintimi ir jos svarba – kai kūriniai formuoja parodą ir jos turinį, o nėra dailiai surikiuoti pagal temas, medžiagas ar kitus kriterijus. Idėjos dažnai gali nugulti į puikius tekstus, o objektai ir jų nebylumas turi visai kitą išraišką ir, jei galima išvis taip vadinti, turinį. Nežinau, ar čia tinka išsireiškimas idėjos konstravimas. Man gal idėja kaip kokia vena, eina per visus organus ir sujungia ar prikelia tą kūną. Jie, tie elementai, organai ar kūriniai,  gali tarnauti visai skirtingiems tikslams, bet žvelgiant iš tolo, sudaro vieną organizmą, kuris ir tampa paroda. Tai jokiu būdu nėra organizmas be prieštaravimų, gali būti visko – ir ligų, ir pleiskanų. Tokia man ir yra gera paroda – tam tikra situacija, kurioje skirtingi objektai gali vienas kitam suteikti papildomų savybių.

V.D.: Taip, toks organiškas procesas mūsų kuravimui labai svarbus. Ne atrasti kūrinius, iliustruojančius mūsų idėją, o užčiuopti tuos kūrinius jungiantį faktorių. Šiuo atveju kūriniai tampa mūsų, kaip kuratorių, tarpusavio bendravimo įrankiais. Siūlydamos parodai vieną ar kitą kūrinį, bandydamos surasti už ar prieš argumentų, aiškinamės, kas mus abi domina. Tai nereiškia kad kuruodamos būtinai atsispiriame nuo savo pačių kūrinių. Pavyzdžiui, po „Per plauką“ (2016) buvo atidaryta „Padori paroda“ (2017), kuriai rinkome lengvomis manijomis užkrėstus kūrinius. Nors abi kartais galime tokioms manijoms pasiduoti, galiausiai supratome kad mūsų darbai prie jau atrinktų kitų menininkų kūrinių netiks.

Paroda Padori, 2017. Nuotrauka: Arnas Anskaitis

O.J.: Taip, buvo ir toks atvejis. Nors aš ten jaučiausi labai atsakinga dalyve, turbūt dėl to, kad vienas iš atrinktų menininkų buvo mano tėvas, rodėme jo restauruotus baldus bei daiktus. Už jų rodymą jaučiau didesnę atsakomybę nei už kai kuriuos savo solo projektus. Taip pat, manau, verta pastebėti, kad mūsų įsitraukimas į kiekvieną organizuojamą parodą kaskart skiriasi. Kad ir dabar: kuruodamos parodą ŠMC, turime prabangą ruošti jai kūrinius specialiai, atsižvelgdamos į kitus parodoje pristatomus autorius. Kalbant apie atranką, man labai patinka mūsų procesas, mes jaučiame simpatijas labai skirtingiems kūriniams ir viena kitai padedame suprasti, kas tik pataiko į mūsų silpną vietą, o kur iš tikro yra kažkas daugiau. Kaip manai, kas yra tavo silpna vieta kitų menininkų kūriniuose?

V.D.: Man kartais sunku atsispirti tiesiog geram amatui – gražiai apdirbtiems paviršiams, nupoliruotam medžiui, blizgančiam metalui ar stiklui. Taip pat traukia tam tikri gotiški, romantiniai motyvai. Nebuvau pagalvojusi, kad tai kažkoks labai subjektyvus potraukis, kol nepamačiau visiško tavo abejingumo. O tau, žinau, sunkiau atsispirti kūriniams, kuriuose atsiranda baldai arba rūbai. Man atrodo, kad žinojimas apie tai mums ne kartą pagelbėjo. Nurašydamos vieną ar kitą savo reakciją silpnybei išvengiame ilgų diskusijų dėl nesutampančių skonių. O kaip manai, kas visgi mus jungia požiūryje į meno kūrinius?

O.J.: Sunku įvardinti bendrus kriterijus, bet man atrodo, kad mums įdomūs tie kūriniai, kurie prajuokina, nėra tai, kas atrodo iš pirmo žvilgsnio. Taigi, jei pamatau objektą, kuris yra neakivaizdžiai juokingas, slepia savyje kažkokią gerą istoriją, greičiausiai bandysiu tau jį parodyti.

V.D.: Tu paminėjai objektą, tikriausiai tai taip pat yra kažkas, į ką mes, būdamos skulptorės, labiau atkreipiame dėmesį.

O.J.: Taip, mane tikrai traukia objektai, daiktų sustingusi išraiška, turbūt esu pavargusi nuo judančių vaizdų ir garso instaliacijų. Man patinka, kad objektai ir skulptūros leidžia nuspręsti pačiam, kiek laiko į juos žiūrėti, iš kurios pusės ir pan. Gana ironiška, kad visgi visus video kūrinius mūsų parodai pasiūliau aš ir už kai ką teko ir pakovoti.

V.D.: Dar man atrodo reikėtų paminėti, kad šioje parodoje bendru kriterijumi tapo ir tai, jog atsispyrėme nuo tam tikrų Clarice Lispector kūrybos momentų. Tiek tau, tiek man įdomu, kaip tai gali veikti vizualiame mene. Kaip kūrinys gali pakeisti mūsų laiko patyrimą, sustabdyti akimirką ir transformuoti ją pasitelkdamas įdėmų žvilgsnį į kasdienius daiktus.  Manau, tai mus vienija ir asmeninėse meno praktikose.

O.J.: Papasakok apie savo dabartinius projektus, juk turi net kelis šiuo metu: tavo asmeninė paroda Profsąjungų rūmuose Kasablanka, audio instaliacija kartu su Gaile Griciūte Akių gimnastika, Eglės Mikalajūnės NDG kuruojama grupinė paroda Kolega iš kitos genties. Kadangi šiek tiek žinau apie šias veiklas, iš pirmo žvilgsnio jos atrodo gana skirtingos tarpusavyje. O gal tas skirtingumas tau labai padeda?

Viktorija Damerell, Severija, 2018, Nacionalinė dailė galerija, Vilnius. Nuotrauka: Andrej Vasilenko

V.D.: Jos ir yra skirtingos. Esu susidūrusi su tuo, jog žmonės šiek tiek sutrinka bandydami apibendrinti mano meninę veiklą, būtent dėl iš pažiūros skirtingų temų, naudojamų išraiškos priemonių. Nuoseklumas, savęs atkartojimas man atrodo menininkui naudingesnis, jei kalbėsime apie žiūrovui atpažįstamą, įsimenantį braižą, galimybę būti lengviau suprastam. Pati nuo to irgi nebėgu, jei tai atsitinka natūraliai, bet kartu man reikalinga dinamika – ne tiek skirtingų medijų išbandymas, kiek pradėjimas švariame lape. Pastebėjau, kad panašiai vyksta ir rašant. Mėgstu naują skyrių pradėti su šiokiu tokiu šuoliu laike ir erdvėje. Kita vertus, visa, ką darau, turi tas pačias priežastis. O kaip tai veikia tau? Kaip savo kūryboje žiūri į tęstinumą ar vientisumą?

O.J.: Man atrodo, kad ir kaip į jį žiūrėčiau aš ar kitas autorius, jis visada yra. Kartais labai gerai pasimato po kurio laiko. Pavyzdžiui, mane domina tokie kaulai, kurie saugo kaulų čiulpus, tokios su mėsa parduodamos skylutės. Tik visai neseniai supratau, kad jie yra labai glaudžiai susiję su mano gamintais tuščiaviduriais baldais. Iš tiesų, labai kvailai pasijutau, tiek dėl to, kad tai kaip ir akivaizdu, o aš nepastebėjau, tiek dėl to, kad, atrodo kuri kažką visai naujo, bet nesąmoningai vėl grįžti prie to paties. Tavo kūriniuose, man atrodo, irgi daug atsikartojimų, Kasablanka labai primena tavo prieš keletą metų buvusią instaliaciją su į medį įgilinta plaukų sruoga. Pameni? Arba kai grįžai prie lipdinių iš duonos, tai irgi naudojai anksčiau. Ir tai yra puiku. Svarbu turbūt daryti tol, kol norisi ir nebedaryti, kai jautiesi viską pabaigusi. Ne atvirkščiai.

Ona Juciūtė, Vabzdžiai ir masalai, 2018. Nuotrauka: Andrej Vasilenko

Ona Juciūtė, Puota, 2017. Nuotrauka: Julijus Balčikonis

V.D.: Sutinku. Kitaip ir neįmanoma. Jei į kažką giliniesi, natūraliai atsiranda tam tikras pakartojimas. Bet lygiai taip pat natūralu ir visiškai keisti kryptį. Pavyzdžiui, tu esi baigusi ir politikos mokslus, bet užsiimi, rodos, visiškai priešinga veikla. Kas tave skatina kurti? Kodėl tai darai?

O.J.: Visų pirma, tai politikos mokslai man buvo bandymas pabėgti nuo meno lauko. Per ilgai trukęs bandymas, kuris buvo labai nereikalingas. Gana paradoksalu, bet mokydamasi Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute Vilniuje susidūriau su daug keistų taisyklių, kurioms nepritardama ir vėl grįžau į meno sritį. Ten man buvo kalama į galvą, kad visada turi žinoti viską, kas pasakyta viena ar kita tema, ištisai sintetinti informaciją ir taip iš esmės tapti tokiu aukštos klasės konspektų fabriku. Na, gerai, perdedu, bet mokslo tikslas yra absoliuti tiesa ir žinių gamyba, todėl tai atsargi sritis. Visgi, man įdomesnė atrodo faktų ir nuomonės sintezė. Taip man dažniausiai ir veikia geri kūriniai, juose per asmeninius pastebėjimus, istorijas prasimuša ir labai bendri faktai.

Iš tiesų, mene labai daug mokslinės metodikos: hipotezių kėlimo, tikrinimo, panašių reiškinių lyginimo, bet, visgi menas tampa tarsi laisva platforma, kuri jungia skirtingas sritis pagal vieno individo įgeidžius. Tas pats autorius gali skolintis dalykus ir iš matematikos, biochemijos, vitražo ar genų inžinerijos. Jei tik norisi. Tai tarsi juodraštis, talpinantis savyje tai, kas nepakliuvo į visuomenei tinkamą švarraštį. Ir tai yra nuostabu.

V.D.: Bet ar ką nors, ką ten išmokai, naudoji meninėje veikloje?

O.J.: Ten mes mokėmės sekti dalykų priežastingumo ryšius, labai dažnai tai naudoju iki šiol. Taip pat, skaitant tekstus, politikos moksluose mes mokėmės juos prastinti, griežtai išimti nereikalingus žodžius, dažnai tai darau skaitydama parodų tekstus, man labai padeda suvokti, apie ką visa tai. Kartais nelieka nė vieno žodžio, kartais beveik visi. Visai smagi treniruotė, kuri, be abejonės, yra ir labai subjektyvi. O kaip manai, kuo kitu tu užsiimtum, jei ne menu?

V.D.: Gal daryčiau filmus. Hm, bet čia irgi menas. Gal kurčiau apps’ą sapnų aiškinimui arba internetinę platformą žmonėms, norintiems tapti pameistriais. O tu?

O.J.: Vaikystėje labai norėjau dirbti kioske, man atrodė, kad tai toks rojus žemėje, nes ne tik yra krūva kramtomų gumų ir limonadų, bet buvau sugalvojusi ir tokį slaptą kambariuką, su lova ir telefonu, matai, kai buvau vaikas iki mūsų namų nebuvo atvestas telefono ryšys. Dažnai piešdavau tą kambariuką. Iš tiesų manau, kad man patiktų gaminti baldus su tėčiu ar padėti kitiems meistrams. Galėčiau pasinaudoti tavo pameistrių platforma, mūsų paralelinėje tikrovėje.

V.D.: O būna momentų, kai galvoji, kad norėtum nebetęsti meninės veiklos?

O.J.: Nežinau, ar mąstau tokiomis absoliučiomis kategorijomis. Aš esu dariusi daug įvairių veiklų savo gyvenime ir, tikiu, dar daugiau jų manęs laukia. Aišku, menas labai pasiteisina, nes juo užsiimdama galiu išbandyti ir pasigilinti į labai daug sričių, tuo pat metu esu visiškai atvira naujiems iššūkiams, net jei jie nebūtų menas grynąja prasme. Vienintelis dalykas, kurio tikrai nenorėčiau, tai strigti tame pačiame taške. Bet taip juk niekada nebūna, ar ne?

V.D.: Bijau, kad būna. Pilna pavyzdžių ir meno lauke, kaip net sėkmingi kūrėjai pradeda štampuoti patys save. Kita vertus, jei ieškotum priešingų situacijų – jų meno pasaulyje turbūt irgi daugiau nei kitur.

O.J.: Vienas tokių mano mėgstamų pavyzdžių yra JAV gyvenanti ir kurianti lietuvių kilmės menininkė Aleksandra Kašuba. Prieš metus ji skyrė man stipendiją ir taip pradėjau su ja bendrauti laiškais. Aleksandra ypatingas žmogus. Kaip pati sako: Trys mano suvokti imperatyvai – kliaukis savo nuojauta, nepaliauk troškusi nuotykių ir gerbk netikėtumus. Turint omenyje, kad jai virš 90 metų ir gyvenime patyrė tiek bėgimą nuo karo, tiek naują gyvenimą JAV, tiek sėkmingą menininkės karjerą Niujorke, negali neužsikrėsti jos energija. Būdama 78 metų ji viską metė ir išsikraustė į New Mexike esančią dykumą įgyvendinti savo seno ir labai eksperimentinio sumanymo, kuris dabar cituojamas kaip nuostabi architektūros studija. Ar gali apie tai pagalvoti? Man ji vis primena: nelauk, kad kažkas įvyktų, tiesiog tam pasiruošk. Net ir dabar ji visiškai nesiruošia stabdyti ir yra labai užsiėmusi įvairiausiais projektais. Mažai tokių optimistiškų ir be ribų žmonių esu sutikusi, kaskart gavusi jos laišką jaučiuosi tokia stipri, atrodo, kad nėra neįmanomų dalykų. Turbūt amžinai jai būsiu dėkinga už tą jausmą.

Viktorija Damerell, Kasablanka, 2018. Nuotrauka: Viktorija Damerell

Viktorija Damerell, C’est ne pas une, 2015. Nuotrauka: Viktorija Damerell