Julijono Urbono paroda „Planeta iš žmonių“ galerijoje „Vartai“

2018 m. gruodžio 1 d., Šeštadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Gruodžio 13 d. 18 val. galerijoje „Vartai“ atidaroma Julijono Urbono paroda „Planeta iš žmonių“.

Apokalipsė jau čia pat. Pandemija, klimato kaita, bolidai, atominis karas, ateiviai – tai tik keletas scenarijų. O štai išsigelbėjimo scenarijų – gerokai mažiau, ir daugelis jų sukasi aplink kitų planetų kolonizaciją. Bet ar tikrai esame tokie trumparegiai, kad negalėtume įsivaizduoti nieko geresnio, nei savo istorijos pakartojimo? Ir nepasimokėme nieko iš kolonializmo istorijos? Ar sugebėtume sukurti ir išlaikyti naują ekosistemą Mėnulyje ar Marse, jei sunkiai išlaikome tą, kurią turime dabar? Galų gale, ar tikrai (astro)etiška įleisti šaknis kitoje planetoje be jos sutikimo?

„Juodosios gulbės“ teorija teigia, kad tokie įvykiai gali įvykti netikėtai ir staiga. Blogiausiu atveju, jei teks susitaikyti su mūsų planetos ir istorijos pabaiga, kokį žmogaus palikimą, išskyrus kosmines šiukšles, paliksime Visatoje? Galima svarstyti auksinės patefono plokštelės, kurioje įrašyti Žemės gyvybės ir kultūros vaizdai bei garsai, išsiųstos kosminiu zondu „Voyager“, analogus. Tačiau niekas nepakeis paties žmogaus.

O jei katapultuotume žmogų į atvirą kosmosą? Vieną kūną, be nieko. Sutaupytume svorio ir tūrio, todėl skrydis būtų paprastesnis ir mažiau kainuotų. O svarbiausia – kosmosas yra puiki erdvė konservuoti ilgam, labai ilgam. Atviras kosmosas yra puiki krioanabiozės terpė – vakuumas ir beveik absoliutus nulis.

Tam, kad būtų išvengta Saulės radiacijos ir netikėtų susidūrimų su kitais kosminiais kūnais, J. Urbonas siūlo pasirinkti vieną iš Langranžo taškų. Pastarieji – tai padėtys tarp dviejų vienas aplink kitą besisukančių kūnų (pavyzdžiui, Žemės ir Mėnulio, Saulės ir Žemės), kuriuose gravitacijos jėgos kompensuojami, ir tretieji kūnai, pavyzdžiui, kosminiai zondai, pakimba vietoje, stabilizuojasi. Ten pakibę kūnai nėra veikiami jokių kitų jėgų, tik labai silpnos gravitacinės jėgos, sklindančios iš pačių kūnų (bet koks objektas su mase turi gravitacinį lauką).

Taip per tam tikrą laiką kosmose sklandantys kūnai suliptų į vieną gumulą, dirbtinį kosminį kūną. Priklausomai nuo biomasės dydžio, iš jos galėtų susidaryti asteroidas ar netgi planeta. Jei šiam procesui būtų galima sukurti choreografiją, galėtume teraformuoti savo pačių sugalvotą kosmoso struktūrą: visi susikibę į didžiulį žiedą, snaigę, sferą ar kokią architektūrinę kompoziciją. Kosminė žmonijos fosilija. Monumentas žmonijai iš žmonių.

Šis tekstas yra pritaikyta Julijono Urbono teksto versija iš knygos „Imagining Lithuania: 100 years, 100 visions, 1918–2018“. Sudarė: Norbertas Černiauskas, Marija Drėmaitė ir Tomas Vaiseta; vertė Romas Kinka (Vilnius: Lietuvos kultūros institutas, 2018).

Kosminis dizainas ir architektūra: Julijonas Urbonas
Astrofizika: Vidas Dobrovolskas
3D simulliacija, programavimas, animacija: Pointer* Studio, Ignas Pavliukevičius
Grafinis dizainas: Pointer* Studio
Muzika: Gailė Griciūtė
Kostiumo dizainas: formuniform
Elektronika: Dmitrij Snegin
Pramoninė automatika: Vladas Kaškonas
Techinė pagalba, gamyba: Paulius Vitkauskas
Projekto koordinavimas: Galerija Vartai

Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai

Globėjas
Renata ir Rolandas Valiūnai

Parodos rėmėjai
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus dailės akademija, Science gallery, Clear Channel

Galerijos rėmėjai
Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ „Meno fondas”, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“

Informacinis rėmėjas
LRT

Paroda veiks iki  2019 m. sausio 25 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *