Jovitos Aukštikalnytės – Varkulevičienės tapybos paroda „Paribio portretai. Pašnekesiai“ Šv. Jono gatvės galerijoje

2015 m. balandžio 9 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt
Jovita Varkulevičienė

Balandžio 15 d. 17 val. LDS Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) atidaroma  tapytojos Jovitos Aukštikalnytės – Varkulevičienės tapybos paroda „Paribio portretai. Pašnekesiai“.

Parodos pagrindinė idėja – psichologinio portreto ir jo aplinkos charakteristika, atskleidžiant tapybos kaip šiuolaikinės meno raiškos komplikuotumą ir sprendžiant specifines pačios tapybos problemas. Autorė kūrinių eksponavimą vertina kaip idėjos įtvirtinimą, todėl tapybos darbus pateikia netradiciškais drobių sujungimais. Pailginimai sukuria naujas formas, grupuojami sudaro atskiras naujas kompozicijas. Plenerinius peizažinius etiudus derina su abstrahuotomis mažo ir didelio formato drobėmis gamtos, portreto motyvais.

Jovita Aukštikalnytė – Varkulevičienė taip pristato šią parodą:

Tradiciškai tapyboje portretas perteikia konkretaus asmens būdingus bruožus, psichologinę būseną, charakterį, socialinę padėtį. Įprastai portreto struktūra kuriama taip, kad kiekviena detalė, kuo geriau, įtaigiau perteiktų vaizduojamąjį. Manau, kad kiekvieno žmogaus veide galima perskaityti jo būseną, nuotaiką, dalelę gyvenimo ir pan. Tačiau yra situacijų, kada tradiciškai suvokiamo portreto išraikingumas, realistinis veido bruožų vaizdavimas gali būti skausmingas ar tiesiog etiškai neįmanomas. Ar galiu tapyti ir eksponuoti žmogaus portretą jei jis gyvenana už realaus pasaulio ribų ir sunkiai supranta viešus atvaizdo demonstravimo kontekstus? Nuo 2000 m. (su pertraukomis)  savanoriauju psichiatrinėje ligoninėje, spec. globos namuose. Veikla susijusi su ligonių užimtumu: stengiuosi paįvairinti jų dienas įstaigose pašnekesiais, bendru piešimu ar tiesiog buvimu kartu.  Jų veidai yra gyvi emocijų ir išgyvenimų atspindžiai. Piešdama kartu su jais abstrakčiuose portretų eskizuose užžymiu tam tikros dienos ar tam tikros akimirkos nuotaiką, jausmus arba tai, kas kyla iš bendravimo ar stebėjimo. Intuityviai pasirinkau atsisakyti beveik visų portreto žanrui priskiriamų bei privalomų detalių: atpažįstamumą suteikiančių simbolinių reikšmių ar autentiškų veido bruožų. Ilgainiui ši portreto forma tapyboje nusistovėjo ir tapo reikšminga situacijos analogija. Mano tapyba – tai vidinės įtampos koncentratas, tapybinė situacija be nuorodos į konkretų asmenį.  Portretuose žmonės yra tarsi ištraukti iš konkrečios aplinkos, be konteksto, atsiduria izoliuotoje, nuasmeninintoje aplinkoje, kuri pabrėžia situacijos komplikuotumą, perteikia atskirties, vienišumo būseną. Tapyba, kaip ypatinga kalba padeda suprasti ir išryškinti aštrią psichologinę dramą šiuolaikiniame kultūriniame bei visuomeniniame gyvenimo kontekste.

2005 m. Jovitai Aukštikalnytei – Varkulevičienei suteiktas VDA meno licenciato laipsnis, nuo 2003 m. yra VDA Kauno dailės fakulteto lektorė. Tapytoja aktyviai dalyvauja parodose nuo 1998 m. Jos darbai buvo eksponuoti Lietuvoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Graikijoje, Didžiojoje Britanijoje, Portugalijoje, Olandijoje.

Paroda veiks iki gegužės 9 d.

Iliustracijoje: Jovita Varkulevičienė. ciklas Paribio portretai.  Šypsenos žymė. dr.al. 170X140 2014.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *