Išpurenti dirvožemį: paroda „Melioracija“ Žemės ūkio rūmuose

„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programa „Modernizmas ateičiai“ jau kelerius metus kviečia pažinti gausų (apie 6000 pastatų) Kauno modernistinį paveldą, kuriame dažnai lankomės, gyvename, mokomės ar gatvėje praeiname pro šalį, bet retai susimąstome apie jo istoriją, atmintį, vertę. Siekdami keisti šį santykį, programos autoriai sukūrė modernistinio paveldo žinių ir emocinių patirčių socialinį tinklą www.modernizmasateičiai.lt, kvietė įvairius kūrėjus, tyrėjus iš naujo permąstyti modernizmo palikimą, o taip pat atvėrė modernistinius pastatus ne tik tradicinėms ekskursijoms, bet ir vakarėliams (festivalis „Optimismo“), šiuolaikinio šokio pasirodymams ar parodoms. Viena iš tokių yra ir paroda „Melioracija“ (kuratorė Agnė Bagdžiūnaitė, architektė Gabrielė Černiavskaja), birželio 23 d. – rugpjūčio 21 d. veikianti Lietuvos Respublikos Žemės ūkio rūmuose.

Pusę milijono litų kainavęs modernistinis pastatas K. Donelaičio g. 2 buvo pastatytas 1931 m. pagal tuo metu Žemės ūkio ministerijos statybų reikalų konsultanto pareigas ėjusio architekto Karolio Reisono projektą. Kaip ir kiti to meto modernistinės architektūros pastatai, Žemės ūkio rūmai įkūnijo miesto siekį atsinaujinti, sekti Vakarų Europos pėdomis bei tapti šiuolaikine sostine, o savo funkciją išdavė tik dekoratyvine fasado detale – vertikaliai kylančiomis stilizuotomis grūdų varpomis. Progreso idėją skelbė ir pačių rūmų paskirtis – reformuoti ir modernizuoti žemės ūkio gamybą, padidinti jos našumą. Parodoje „Melioracija“ apie modernizmą ir progresą kalbama plačiąja prasme, atsispiriant nuo, kuratorės teigimu, įdomesnės ir daugiau talpinančios sąvokos „modernybė“. Apie modernybę ir kalbėjo Kauno menininkų namų su Derry~Londonderry Šiuolaikinio meno centru, Nicos rezidencijų programa „thankyouforcoming“, Novi Sado kultūros centru LAB ir kitais partneriais 2020–2022 m. organizuota rezidencijų mainų programa „DeMo“ (Dekoduojant modernybę), kurios rezultatas yra ši paroda. Pastarosios yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

Melioracija – tai žmogaus sukurtos priemonės gerinti dirvožemio vandens, oro, šilumos ir kt. sąlygas, siekiant padidinti žemės ūkio gamybą. Lietuvoje vykdyta melioracija sukėlė ir daug gamtos problemų, todėl nepaisant to, kad lotynų kalboje žodis meliorare reiškia gerinti, šioje parodoje melioracija tampa ne gerinimo – pozityvios pažangos, technologinio tobulėjimo ir inovacijų (kompiuterizacijos, industrializacijos, pramoninės masinės gamybos), bet, atvirkščiai, – bloginimo, tam tikro regreso, prarasto santykio su aplinka ir gamta simboliu.

Parodą „Melioracija“ pradeda menininkės, vienos pirmųjų mainų rezidencijos „DeMo“ dalyvių Niamh Seana Meehan (Šiaurės Airija) kūrinys „Drebulys“ (2022). Garso instaliaciją, kuri lankytojus pasitinka vos įžengus pro rūmų duris, su melioracijos tema sieja vanduo. Niamh Seana Meehan jau kelerius metus praktikuoja plūduriavimą atvirame vandenyje, kuris jai tampa ritualu, erdve apmąstyti nerimą, abejones, netikrumą. Instaliacijoje girdime hidrofoniniu mikrofonu įrašytus menininkės kūno gestus. Ramus ir lėtas plūduriavimas priverčia parodos lankytoją sustoti, ne tik išgirsti garso įrašą, bet ir visu kūnu sąmoningai patirti ir užmegzti ryšį su kitu kūnu – Žemės ūkio rūmų pastatu, kurį taip pat galime interpretuoti kaip dar vieną atskirą kūrinį, instaliaciją. Menininkės kartu su kuratore ir architekte sukurta priverstinė pauzė tampa meditatyvia parodos pradžia, skirta lėtai „plūduriuojant“ apmąstyti kuratorės iškeltus klausimus ir nerimą, o kartu ir priešprieša modernizmui ar modernybei, kuri nuolatos reikalauja judėjimo į priekį, progreso.

Ramų plūduriavimą garso instaliacijoje pertraukia menininkės šūksniai, keisti ir sunkiai suprantami žodžių junginiai, kuriuos galime rasti panašiuose į „DeMo“ rezidencijų kvietimuose ar kituose instituciniuose tekstuose. Niamh Seana Meehan savo kūryboje dažnai derina performansą ir kalbą, tiria kalbinius nesusipratimus, minties vertimo į kalbą klaidas. Tam tikra prasme instaliacija „Drebulys“ įkūnija nesusipratimą, užkoduotą pavadinime „Melioracija“. Kaip teigia kuratorė A. Bagdžiūnaitė, daugelis žmonių, perskaitę parodos pavadinimą ar sužinoję jos lokaciją, tikisi ekspozicijos apie žemės ūkį, dirvožemį, tačiau jau pirmasis kūrinys priverčia suprasti, kad parodoje žodis „melioracija“ skleidžiasi visai kitomis prasmėmis ir formomis.

Lietuvoje melioracija dažniausiai vyko sausinant per drėgną dirvožemį – buvo klojami drenažo vamzdžiai, kasami kanalai, kuriais perteklinis vanduo nuleistas į kitus vandens telkinius. Neapgalvotas įsikišimas į gamtinę aplinką Lietuvoje ilgainiui lėmė vandens telkinių taršą, nykstančius kraštovaizdžius, pavyzdžiui, pakeitus upių vagas ar pašalinus kanalų tiesimui trukdančią augaliją. Įsibrovimą į gamtinę aplinką ir jos performavimą parodoje tyrinėja menininkės Julijos Račiūnaitės kūrinys „Neišvengiamas gamtovaizdis“ (2021). Skaitmeninės tapybos darbas, eksponuojamas ant automobilių durelių, fiksuoja industrializuotą gamtovaizdį, kuriame modernizaciją simbolizuoja pakelėje regimi atitvarai. Tokie pakelių kraštovaizdžiai, pasak architekto Andriaus Ropolo, yra „nematomi“, juos mūsų atmintis įsivaizduoja ir mato kaip nori, todėl atsiranda vietos romantizavimui. Julijos Račiūnaitės žvilgsnis taip pat romantizuotas, tačiau XVIII–XIX a. romantizmo stilistika gali būti interpretuojama kaip modernizmo priešprieša (modernizmas atsirado kaip romantizmo neigimas), ilgesingo santykio su gamta simbolis. Juk būtent romantikai, atsisakę racionalumo, žavėjosi gamta, savo kūriniuose pabrėždami jos didybę ir žmogaus menkumą.

Performuotų kraštovaizdžių temą parodoje tęsia menininko Vytauto Stakučio, kuris taip pat dalyvavo „DeMo“ mainų rezidencijoje, kūrinys „Bokštas“ (2020). Ant kelio ženklo pagrindo panašia stilistika sukurtame paveiksle, geltonai mėlyname fone, pavaizduota figūra yra dviprasmiška: primena tiek pakelėse regimą elektros bokštą, tiek medį. Jautriu ir kartu žaismingu žvilgsniu stebėdamas aplinką ir miesto peizažus, menininkas kelia klausimus apie gamtos modernizavimą ir medžių kirtimą, kuris buvo būdingas ir Lietuvoje sovietmečiu vykdytai melioracijai. Kūrinys mezga ryšius su kita Kaune 2018 m. vykusia paroda „Nukirstas miestas – persodintas žmogus“ (bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“), kurioje pirmą kartą meninėje erdvėje susidūriau su melioracijos tema. Tąkart joje etnologė Monika Gineikienė pasakojo graudžiai juokingą melioracijos istoriją apie 1978 m. mamos išgelbėtas liepas ir ąžuolus Bundorių kaime, pamaitinus ir pagirdžius atvykusius jų nukirsti darbininkus. Išties panašūs gamtinio bei industrinio kraštovaizdžio susidūrimai, kaip ir kūrinyje „Bokštas“, pastebimi ir parodos architektūroje: čia maišosi šilta ir gamtiška vilna su šaltais metaliniais strypais, melioracijos drenažų vamzdžiais, kurie parodoje virsta krėslais, ar su plastiku, kuriame pateikiami tekstai apie kūrinius.

Visgi šių dienų kontekste mėlynos ir geltonos spalvos derinius iš pradžių siejame ne su kelio ženklais, bet su karo Ukrainoje tema. Nuo karo negalime pabėgti ir šioje parodoje: juk modernizacijos rezultatai ryškiai atspindi, veikia ir karo istoriją, o intensyviausiai melioracija Lietuvoje vykdyta būtent sovietinės okupacijos metais, ir, kaip teigė kuratorė, vyko ne tik dėl gamybos našumo, bet ir dėl okupacinio režimo ideologinių siekių, pavyzdžiui, kolektyvizacijos. Karo tema paliečiama ir kitų parodoje dalyvaujančių menininkų (Nazar Furyk, Anton Karyuk, Lia Dostlieva) kūriniuose. Menininkas Nazar Furyk pristato fotografijų seriją „Prut“ (2021), kurioje Furyk dokumentuoja vakarų Ukrainoje esančios Pruto upės potvynio, vykusio 2020-ais metais, padarinius. 24 fotografijose menininkas fiksuoja upę supančią gamtinę aplinką: augalus, po potvynio nulūžusios medžius, smėlį, akmenis, danguje skraidančius paukščius, šiukšles. Tačiau, nepaisant dokumentiško žvilgsnio, kuris būdingas ir kitiems šio kūrėjo darbams, Furyk, mano nuomone, instaliacijoje kuria abstraktų, estetišką ir idealistinį potvynio vaizdinį. Taip jis tarsi siūlo į šį gamtos reiškinį žiūrėti kaip į gamtos pranašumo prieš žmogų įrodymą ar simbolinį apsivalymą, kuris leistų kurti kuratorės minimą tvaresnį žmogaus santykį su aplinka. Visgi karo kontekste šią pozityvią idėją, deja, lydi ir negatyvūs pasvarstymai, kaip šie Ukrainos kraštovaizdžiai atrodo šiandien ar kokios gamtos stichijos reikia, kad sustabdytume šią brutalią ir nesustojančią žmogaus sukurtą karo mašiną.

Panašūs klausimai apie šiuo metu nepasiekiamus Ukrainos peizažus kyla ir stebint Lietuvoje gyvenančio ukrainiečių menininko Anton Karyuk videodarbą „Vyrų paplūdimys“ (2022). Menininkas kadrus iš Lietuvos kurorte Palangoje esančio vyrų paplūdimio derina su nuotraukomis iš panašios vietos Ukrainoje, Kryme, Simeize, kurios, deja, dėl Krymo aneksijos menininkas nebegali aplankyti. Kūrinyje apie prarastą paplūdimį svarbia tema tampa ir homoseksualumas. Videodarbe Karyuk filmuoja vyriškus kūnus, kurie, pasak kuratorės, įgauna ir peizažo metaforą, pavyzdžiui, kojos fragmente įžiūrima aliuzija į kopą. Kūnų abstraktumas, tapatybių neviešinimas tarsi demaskuoja progresyvios, modernios visuomenės iliuziją – deja, iki šiol ši bendruomenė dažnai „nematoma“, kaip ir anksčiau minėti kraštovaizdžiai, arba bandoma ją reguliuoti, „performuoti“. Homoseksualumo temą papildo ir Onos Juciūtės darbas – plakatas ant Žemės ūkio rūmų fasado, kuriame regime homoseksualios tarpukario menininkės Veronikos Šleivytės žodžius „Mama! Gera būti vienai“. Kaip teigia kuratorė A. Bagdžiūnaitė, ši citata ant pastato ne tik įprasmina laisvos, emancipuotos moters esybę, bet ir tampa simboline memorialine lenta šiai kūrėjai, kadangi V. Šleivytė 1927–1940 m. dirbo Žemės ūkio ministerijoje braižytoja, o 1933 m. dalyvavo pirmojoje Lietuvos fotomėgėjų sąjungos parodoje, kuri taip pat vyko Žemės ūkio rūmų salėje. Beje, V. Šleivytė parodoje užėmė VIII vietą (varžymasis ir konkurencija neatsiejama modernybės dalis).

Į modernybės sąvoką įprastai žiūrime per Vakarų civilizacijos prizmę, tai yra per „vyrišką modernybę“, kurioje moterų istorijos ir indėlis dažniausiai nutylimas. Paroda „Melioracija“, nagrinėdama modernybę, ją išties išplečia moteriškais balsais. Tai įkūnija ir Onos Juciūtės darbas, ir ukrainiečių menininkės Julia Beliaeva kūrinys „Kapitolijaus vilkė“ (2021). Pasitelkdama visiems gerai žinomą mitą apie Kapitolijaus vilkę, išgelbėjusią Romulą ir Remą, menininkė šį mitą apverčia – maitinančią žmones vilkę keičia moteris, o žmones – vilkai. Apversdama mitą, menininkė teigia – šiandien turime gamtai „grąžinti skolą“, padėti ir rūpintis ja, o šiame rūpestyje ypač svarbi moteris. Taip šį darbą galime nagrinėti ekofeminizmo kontekste, kuriame neretai moteris įgauna „motinos žemės“, „žemės maitintojos“ vaidmenį. Mitų temą parodoje tęsia ir kiti kūrėjai/os – Lia Dostlieva, Beatrice Celli, Mark Buckeridge ar Andrii Dostliev. Lia Dostlieva parodoje pristato iš žaislų dalių ir tekstilės sukurtas lėles, kurias inspiruoja mitas apie šungalvius kinocefalus, gyvenusius rytinėje Ukrainoje dalyje, o menininkė Beatrice Celli garso instaliacijoje „Gausybės ragas“ (2021) jungia skirtingus mitus, tradicijas ir religijas. Ji atsispiria nuo liaudies meno, Kauno Velnių muziejaus kolekcijos tyrinėjimų bei senovės raganų gydymo ritualo, kurio interpretaciją girdime iš samanomis, paprika, užkerėtais centais dekoruotų ragų. Celli ir kitų menininkų kūriniuose nagrinėjamus mitus, legendas galime sieti su modernybe, nagrinėjant juos kaip tradicijas, kurias ir naikina modernus, į ateitį, o ne praeitį orientuotas pasaulis. Visgi, pasak Celli, būtent tradicijos, mitai ir kiti praeities ženklai gali suteikti daug atsakymų apie tolesnę mūsų egzistenciją, santykį su aplinka.

Modernizacija ir modernybės dvasia yra užvaldžiusi ne tik žemės ūkį, bet ir kitas mūsų gyvenimo sritis, pavyzdžiui, kultūrą. Muziejai, galerijos nuolatos produkuoja naujas parodas, įvairios institucijos organizuoja meno muges, į kurias lankytojai atkeliauja iš viso pasaulio, menininkai dalyvauja rezidencijose, į kurias dažniausiai atvyksta modernizacijos procesų dėka sukurtomis priemonėmis. Žvilgsnį į modernybės paveiktą meno pasaulį parodoje „Melioracija“ suteikia menininko Mark Buckeridge videodarbas „Rankinės vaizdo kameros dovanos“ (2022), kurį Buckeridge sukūrė filmuodamas rezidencijoje Kaune, taip pat Londone ir Dubline. Videodarbe dokumentuojamas menininko kūrybinis procesas – kelionės, pokalbiai su draugais, menininkais, įvairūs įkvėpimo šaltiniai, telefono scrollinimas, rašymas, kūrinio gamyba (pjovimas, siuvimas). Visa tai ne tik demistifikuoja menininko kasdienybę, bet ir sugriauna romantizuotą kūrėjo mitą, paviešinant tikrąjį menininko vaidmenį gamyba ir judėjimu grįstoje modernybės mašinoje. Kūrėjo mitą parodoje griauna ir Andrii Dostliev kūrinys „Ar mūsų suvokimas apie šią išskrostą varlės fotografiją pasikeičia, kai sužinome, kad ją padarė Aušvicą išgyvenęs žmogus? (2021), kuriame menininkas kvestionuoja meno institucijos (menininkų, meno vartotojų) moralines ribas per dar vieną modernybės pavyzdį, kuriame mokslinis progresas yra svarbiau nei etika ir santykis su gamta, gyvūnu.

Bičiulišką santykį su gyvūnais parodoje pristato menininkas Kipras Dubauskas kūrinyje „Vėjo rožių mokytojas“ (2022). Dubauskas įsiterpia į esamą Žemės ūkio rūmų kiemelį ir apsėja jo šlaitą dobilais, norėdamas pasiūlyti geresnes sąlygas ten gyvenančioms bitėms ir jas prižiūrinčiam ilgamečiam šių rūmų darbuotojui. Kūrinys apibūdinamas kaip „nešantis idealistinio ir praktiškai neįgyvendinamo progreso idėją“, tai atsispindi ne tik koncepcijoje, bet ir kūrinio likime. Lankantis parodoje liepos mėnesį, šlaitas buvo „plikas“, dobilus galimai nuplovė neseniai praūžusi audra. Tuščias šlaitas privertė susimąstyti: ar iš tiesų įmanoma sustabdyti progreso mechanizmą? Ar mes kada nors nustosime dūgzti kaip bitės – dirbti, daryti, gaminti? O gal ši tuščia, audros nuplauta dirva – naujos pradžios, naujo santykio simbolis? Po lietaus dirvą reikia purenti, kad joje galėtų augti gyvybė. Paroda „Melioracija“ tam tikra prasme ir veikia kaip dirvožemio purenimas: ji supurto nusistovėjusią sistemą, kelia klausimus apie kitokios egzistencijos, santykio su aplinka galimybes, kuria erdvę „nematomiems“, kitokioms modernybėms ir sudaro sąlygas kartu „augti“ skirtingoms gyvybės rūšims.

Paroda „Melioracija“ veikia Lietuvos Respublikos Žemės ūkio rūmuose iki rugpjūčio 21 d. 

Nuotraukos: Lukas Mykolaitis