Interviu su Robertu Narkumi

2020 m. rugsėjo 29 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Linas Bliškevičius

Pamenu, kai buvo „Ruperto“ penkmetį pažyminčio leidinio pristatymas, kaip buvęs šios įstaigos alternatyvios edukacinės programos dalyvis atlikai performansą, meldeisi menui. Dabar tokiu literatūrišku, kone patosišku būdu kvietei apsilankyti savo personalinėje parodoje „Valdyba“ galerijoje „Vartai“. Tačiau čia galima įžvelgti priešybę – ironišką sakralumą ir korporatyvinio pasaulio materialumą, tikslumą.

 Šioje parodoje išties yra daug vidinių prieštarų. Iš esmės prieštaros yra vienas pagrindinių mano visos kūrybos variklių, o kiek jų yra pačioje parodoje, net nebandžiau suskaičiuoti. Vis dėlto joje iš esmės atsiskleidžia visų pirma mano vidinė kova, tiksliau, bendradarbiavimas su kažkokiu lauku, su galerijos erdve, su meno scena ir su žiūrovu. Kita vertus, tai ir atsižvelgimas į savo paties praktiką, dešimtmečio darbo rezultatus, todėl čia maišosi daug dalykų, kurie man buvo svarbūs: labai ilgai dirbau už galerinių ar institucinių erdvių projektais, kurie yra labai efemeriški ir sunkiai įdedami į parodos formatą. Turbūt ši paroda yra labai parodiška. To aš iš norėjau.

Taip pat jau penkerius metus galvojau, kaip būtų galima rasti kokių nors būdų kalbėti apie gana literatūriškus dalykus, bet be tiesioginės literatūros. Man atrodo, kad šitoje parodoje atsispindi mano esminis klausimas, kaip viskas vyksta pagal planą ir nuo ko priklauso kažkokie sprendimų priėmimai, kaip aš, būdamas menininkas, priimu sprendimus. Šioje parodoje yra daugybė mažesnių ar didesnių sprendimų, kurie, viena vertus, atsitiktiniai, kita vertus, labai pamatuoti. Tad čia iš esmės sprendžiasi mano amžina kova (blemba, tas žodis „kova“, na, gerai, tegul būna) su chaosu, bandant suprasti tvarkos ir netvarkos pusiausvyrą.

Sugrįžimas prie šaknų – fotografijos. Aš dar atsimenu iš mūsų pokalbio leidiniui „VDA interviu: meno mokykla“, kuriame pasakojai, kaip atradai fotografiją Amerikoje, nuo kurios taip simboliškai ir prasidėjo tavo kelionė meno keliu. Dabar pasirinkai tokią, atrodytų, tradicinę, švarią, reklamiškos estetikos formą ir ją papildai objektais, kurie kai kam gali tapatintis su purvinais, atrodytų, nereikalingais daiktais, taip fotografijas išplėsdamas į kontekstualumo plotmę, sukurdamas savo, kaip menininko, studijos (tokios autonomiškos kūrybinės erdvės) įsiliejimą į galeriją, kaip meno instituciją. Tad kodėl pasirinkai tokius skirtingus segmentus, ar taip paroda ir sieki retrospektyvumo, ar dar viena tokia prieštara yra tik tarp tavo asmeninės erdvės ir viešosios reprezentacijos poreikio?

Aš mąstau labai spirališkai ir atrodo, kad galbūt paroda „Valdyba“ yra šiek tiek brandesnė, turint omeny, jog tai jau kelintas ratas toje spiralėje. Anksčiau labai stipriai stengiausi tiek permąstyti, tiek išplėsti fotografijos, kaip medijos ekspresijos, būdus. Todėl fotografijoje man visada buvo svarbu eksperimentiškasis elementas. Be to, tai siejasi ir su tuo, kad fotografija buvo mano pirminis susižavėjimas arba patikėjimas technologijų pažadu. Pirmame etape tai buvo tiesiog fotografija, vėliau pradėjau laužyti fotografijos žanro ribas. Tuomet atėjo laikas stipriai pasinerti į technologijas, pavyzdžiui, į virtualią tikrovę, papildytąją tikrovę ir panašiai. Domėjimasis žanro prasme man jau nebebuvo toks įdomus, svarbus tapo pats mindset [mąstysena], paremtas visuomenės būviu, veržimusi į priekį, kurio dalimi aš ir norėjau būti, tikėti tuo, kad menininkai yra vizionieriai ir t. t. Žinoma, tame visuomet buvo tam tikro atsargumo, o gal priešingai – beatodairiško siekio būti priešakyje kokių nors trendų [tendencijų], bandymo prieiti prie technologijų, kai dar niekas su jomis nedirba, o tai tarsi savaime yra vertybė, nors tu žinai, kad po pusės metų, tai technologijai išpopuliarėjus, labai daug menininkų su ja ką nors darys, o man tai bus nebesvarbu, nes jau būsiu šokęs prie kitos, naujesnės, technologijos.

Per pastaruosius porą metų išgyvenau kitokią patirtį, nors ir būdingą tam tech guys įvaizdžiui, kai priešakyje esantys technologijų srities specialistai išvažiuoja su karoliais ieškoti dvasinių dalykų. Man šita paroda yra tarsi antras užėjimas tokių pačių dalykų, tik šįkart jis visai kitoks, nes aš jau gerai žinau, ką darau, žinau, kokių elementų ir kokio išmanymo reikia, kas bus svarbu. Tad žengiu ne į tuos naujus vandenis, o ateinu su kažkokiu aiškiu pareiškimu ir spendimais. Žinoma, tam tikra prasme parodoje rizikuoju, duodamas kažkokį skambų pavadinimą, galbūt pretenzingą ir dėl to galintį lengvai sugriūti, nors ir tai nebūtų baisu.

Užėjus į parodą, mane pasitiko neformalus pasakojimas apie tai, kad į parodą ateina žmonių, kuriems ją išvydus kyla prieštarų. Galbūt dėl neatlapaširdiško žvilgsnio ar lūkesčio išvysti kažkokį įprastą, konvencionalų pateikties būdą. Ką tu atsakytum žmonėms, kurie kartais net pasipiktina išvydę tokius senstančios civilizacijos rekvizitus, menininko studijos objektus? Kokią instrukciją jiems suteiktum, kad įvyktų dialogas tarp tavęs ir tų, kurie nori suprasti?

Ko mes tikimės iš šiuolaikinio meno? Kai įeini pro galerijos duris, tave pasitinka paroda su tokia tartum anekdotiška situacija, o ne šlamšto krūva, sutempta į galeriją. Galbūt tai ir nebūdinga komercinėms galerijoms, bet tas įėjimo momentas, viena vertus, atkartoja klišę, kurią mes turime, kita vertus, tai yra tiesiog normalus humoras, kuris šioje parode yra svarbus raktas, kurį tu gauni, su kuo siejasi ir ta krūva. Paskui supranti, kad tai tėra funkciją atliekantys daiktai, kurie visai nėra šiukšlės nei nuotraukose, nei pačioje instaliacijoje. Tai yra daiktai, kurie akumuliuojasi dirbtuvėje, šiek tiek atspindintys ir mano chaotišką būtį, pasinėrimą. Aš turbūt kaip ir daugelis turiu multitaskinti, turėti daugybę įrankių, juos kažkur kaupti, todėl, perkelti į galeriją, jie tampa tarsi parodos tema. Apėjęs pirmą parodoje esančią krūvą, iš kiekvienos perspektyvos gali įžvelgti vis naujų vektorių, kuriuos norėdamas to ar ne pradedi matyti. Kompozicija tarytum iš chaoso tampa abstrakčia kompozicija, turinčia savo kryptį, kurią papildo personažai, avatarai, kuriuos turi pereiti, jei nori pamatyti visą parodą. Vėliau visos mizanscenos taip išsidėlioja, kol galų gale prieini žymiai tvarkingesnę erdvę, paskutinę salę, kuri savo forma ir struktūra yra labiau organizuota, tarsi pratęsiant mano galvojimą, kad visa tai kažkur veda.

Roberto Narkaus paroda „Valdyba“ galerijoje „Vartai“, 2020. Nuotrauka: Robertas Narkus

Galbūt čia galime pereiti prie kitos potemės – išreikštos prasmės, saistomos su verslu, valdybomis, korporatyvinio gyvenimo peripetijomis. Įvairiuose interviu vis užsimeni, kad toks saistymas yra būdingas tavo veiklai ir įgalina žiūrovą atrasti / suprasi korporatyvinio gyvenimo logiką. Koks galėtų būti tokio exposeʼinimo tikslas? Ar čia reikia įgyti suvokimą ir įrankių, įgalinančių tą logiką pertraukti, ar toks pasirinkimas flirtuoti su „sistema“ yra subversiškas būdas ją sugriauti iš vidaus, o gal priešingai – plėsti?

 Galbūt pradėčiau nuo to, kad pasirinkta erdvė – galerija – yra labai privilegijuota. Tam tikra prasme tokia komercinė galerija yra orientuota į tuos valdybos narius, į „1 %“, jei taip galima sakyti. Tai yra labai siauras elito sluoksnis (ir nesvarbu, ką reiškia tas elitas plačiąja prasme, tai nebūtinai finansinė ar ekonominė galia). Nors mums įprasta kalbėti apie demokratizaciją, meno priartėjimą prie žmonių, mano tikslas šiuo atveju yra dvejopas. Viena vertus, platesne, estetikos prasme tarsi noriu, kad mes priprastume prie tų žemiškesnių sąlygų, prie tų vaizdų, kurie nėra idealūs, tad čia nėra jokios korporatyvinės estetikos. Tačiau paroda skirta korporacinei auditorijai ir aš norėčiau, kad atsirastų ryšys tarp tų kartais nesusiejamų pasaulių. Galbūt per šiuos darbus aš galiu provokuoti auditoriją, tad galbūt subversiškumo yra, tačiau vien tuo neapsiriboju.

Bet protestas, kuris šiaip įprastas tokiose meninėse strategijose, tampa lyg pasenusia koncepcija. Čia galime įžvelgti tyliąją rezistenciją, įsiterpimą, tik ar tai negali po truputį pavirsti kolaboravimu? Ar čia dažnas susikomercializavimo, paklusnumo publikai pavojus?

Mano bendradarbiavimas (nors nežinau, ar taip galima tai pavadinti) su verslu ar mokslu, su technologijomis yra gana sąlyginis. Aš domiuosi visa žmogaus natūra ir jo kuriamu progresu, bet nebūtinai pačiais įvaizdžiais ar estetinėmis koncepcijomis. Paroda kalbėdamasi ar flirtuodama perima tokias sąvokas kaip skaidrumas ir tampa deklaratyviai su tuo susijusi. Čia galima pamatyti, kad, pavyzdžiui, kūrinys atremtas nugarėle, kaip kūriniai pakabinti, kokios konstrukcijos už jų stovi, kaip viskas pastatyta. Tad žvelgiant iš tokios pusės paroda yra labai permatoma ir tarsi atspindi visų tų skaidrių stiklų ir bendradarbiavimo ideologiją. Tam tikra prasme tai yra griaučiai, neturintys viršutinio sluoksnio, ir tu gali kiaurai matyti visą mechaniką, atskirų elementų susijungimą į didesnes sistemas.

Vis prisimenu tą neoliberalistinę idėją ir jos postulatą, padariusį daug įtakos net ir mūsuose ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu. Tai trickle-down economics idėja, teigianti, kad turi būti sumažinti mokesčiai verslui ir visuomenės turtingiausiesiems tikint, jog tai turėtų stimuliuoti investicijas ir ilguoju laikotarpiu sugeneruojama vertė turėtų nubyrėti žemesniems socialiniams sluoksniams, taip praturtinti visuomenę. Čia, atrodo, yra toks apvertimas: tu įsiterpi į struktūrą ir tikiesi, kad iš meno pasaulio turėtų nubyrėti tavo idėjos ir tapti kažkokiu minties pagrindu tiems žmonėms, toms korporacijoms, kurios savo rankose laiko galios įrankius.

Na, taip, aš iš esmės noriu, kad mes permąstytume vertybines sampratas, prestižą ir galbūt pabandytume susitaikyti su trashu.

Roberto Narkaus paroda „Valdyba“ galerijoje „Vartai“, 2020. Nuotrauka: Robertas Narkus

Man čia iškyla seniai kankinantis klausimas. Dažnai mini, kad menininkai yra tie vizionieriai, kurie veda pažangos keliu, siekia naujų formų. Galbūt meno laukas yra kažkokia eksperimentinė erdvė, leidžianti išbandyti idėjas, bet yra daug pavyzdžių, liudijančių, jog neretai menininkų ar filosofų kūrinija panaudojama pačios sistemos naudai ar net sugniaužimui. Galima pastebėti, kad laisvė dabar prarandama lengviau, turint gražių ir stilingų daiktų apsuptį, būnant ekologiškiems ir socialiai teisingiems, atviriems. Ar neatrodo, kad šioks toks pavojus slypi ir menininkų veikloje, kuri gali paskatinti korporatyvinių darinių nuskausminimą viešųjų ryšių prasme, suteikti galios dariniams naujų įrankių ar tiesiog sukurti sąmoningo apmąstymo iliuziją?

Tas lūkestis iš menininkų pasiūlyti kažkokių naujų sambūvio vizijų, išbandyti ar išplėsti etinius, moralinius perimetrus, be abejo, egzistuoja, o gal net yra esminė bet kokios kūrybos dalis. Manau, tai niekur nedings ir tos formos tiesiog kartais tampa labiau utilitaristinės, virsta tiesioginiu aktyvizmu ir taip toliau. Aš savo ruožtu niekada nesigretinau ar bent jau nesistengiau gretintis su konkrečiomis laikmečio idėjomis, bet tiesioginis darbas – socialinis menininko darbas – leidžia ir man atiduoti savo duoklę. Pavyzdžiui, vykdydamas kitus savo projektus, matau tą mechaniką, pagal kurią viskas veikia, o tas tiesioginis darbas, atliekamas su žmonėmis, leidžia turėti savo rezervaciją su meno socialine potekste.

Bet aš nemanau, kad tai turėtų ką nors pakeisti. Šita paroda atsiranda kaip pareiškimas, kad aš nesu socialinis menininkas, bet, nepaisant to, man rūpi ir manau, kad per kūrinį, kaip savo laiko ženklą, įmanoma perskaityti ir rasti sau, kaip žiūrovui ar kūrėjui, atsakymus į tai, koks dabar yra laikas, kas yra priimtina ir svarbu. Kartais prisirišimas prie medžio ar tiesioginis aktyvizmas nėra efektyviausias ir ne visada kalbama apie efektyvumą. Visos formos gali ir turi koegzistuoti, papildyti viena kitą nuolat besivartydamos ir burbuliuodamos kartu.

Vis dėlto šioje parodoje yra ir lengva ranka. Galbūt mums ir reikia būtent lengvos rankos, leidžiančios savaip išspręsti dalykus. Nors dabar, praėjus jau kelioms savaitėms, aš suprantu, kad žmonės tą perskaito ir tarsi pritaria, bet kartu atsiranda supratimas, kad ir tave patį tai tarsi išvaduoja, leidžia į kai ką pasižiūrėti paprasčiau.

Rodos, esi minėjęs, kad tai galėjo būti ir karantino sąlygotas atsigręžimas, paskatinęs retrospektyvų žvilgsnį dėl kone atsitiktinės aplinkybės – COVID-19 – sustabdyto laiko atsiradusi galimybė permąstyti?

Galbūt bet kas, kas dabar buvo padaryta, nori nenori yra to paveikta. Paroda yra atsiradusi iš to gana gilaus lockdowno, laiko, kai santykio su žmonėmis buvo išties labai mažai. Aš esu socialus žmogus, dėl to, matyt, atsirado kūrinių, kurie gal net turi tą zoomʼo pokalbio struktūrą, pavyzdžiui, atsispindinčią visuose plonuose rėmeliuose. Ir tai ne atsitiktinumas, o tam tikra referencija. Kad tai būtų tema savaime, nemanau, bet tai yra antrinė problematika, apie kurią aš daug negalvojau.

Pastebėjau savyje, kad toje uždaroje būsenoje pasikeičia požiūris į tą akimirką, kuri tuo metu, kai viskas normalizuojasi, išnyksta, bet suvokimas apie patį visa ko trapumą išlieka ir, atrodo, iškyla atsakomybės reikšmė. Ima ir atsiranda tokia netikėta aplinkybė – virusas – ir ji turbūt turėtų pakeisti ir menininko būseną. Klausimas – kokia linkme? Ar nerimo, ar kokios nors galimybės atradimo?

Manau, krizės mes seniai laukėme ir jai ruošėmės. Labai gerai atsimenu tą jausmą, kai tik prasidėjo lockdownʼas. Jis man priminė situaciją, kai rajone dingsta elektra. Pirmą valandą ar dvi yra be proto smagu degti žvakutes. Būtent iš vaikystės tą jausmą pamenu, kai matai, kad staiga viskas užtemo ir, atrodo, nurimo, o tu pradedi galvoti – o kas būtų, jeigu elektra neįsijungtų dar metus, kaip mes tuomet gyventume? Manau, yra paradoksalus mano sugrįžimas iš technologiškumo. Nors, tiesa, niekada nebuvau technologiškai orientuotas žmogus, aš visada buvau labai poetiškas, tik galbūt kovojau su pačia menininko įvaizdžio problema, nes visad atrodė, jog nesinori pripažinti, kad menininkai yra tie nuskriaustieji, ieškantys pagalbos. Anyways, nukrypau, bet vis dėlto esu linkęs tikėti, kad mes iš šitos krizės išeisime su galimybe pergalvoti pozicijas, perdėlioti kortas ir pradėti žaidimą iš naujo. Kad ir koks būtų svarbus tas imperatyvas viską sugrąžinti į vietas, aš manau, kad mes nebegyvensime kaip anksčiau. Tikiuosi, dar geriau suprasime tai, kas mums išties rūpi, ir atsikratysime dalykų, kurių mums nereikia. Mes, kaip visuomenė, labai gerai gyvename ir tas progreso klausimas (nenoriu, kad atrodytų, jog aš nusistatęs prieš progresą) privers mus stipriai pasitempti ir su ta dvasine, moraline struktūra pasivyti visą tą mokslo ir technologijų pažangą savo galvom ir širdim.

Išsamų fotoreportažą iš Roberto Narkaus parodos „Valdyba“ galerijoje „Vartai“ galite peržiūrėti čia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *